„Lietuvos žinios“, 2009 12 29, Nr. 300

Mokėti skustuvą, žirkles ir flebotomą (instrumentą kraujui leisti) išgaląsti, pilką, rudą, juodą, žalią ir rusiškąjį tepalą „mostį“ paruošti, - tokie reikalavimai buvo keliami vadinamiesiems cirulnikams, chirurginę pagalbą kadaise teikusiems barzdaskučiams. Prieš 500 metų, 1509-aisiais, jie susibūrė į Vilniaus chirurgų broliją, pirmąją Rytų Europoje chirurgų organizaciją.

Vilniaus universiteto Kraujagyslių chirurgijos centro docentė, Vilniaus medicinos draugijos pirmininkė dr. Dalia Triponienė jau daug metų domisi Lietuvos medicinos istorija, tai tapo savotišku pomėgiu.

Brolijos gimimas

Ji pasakojo, kad XV-XVI amžiuje diplomuoti gydytojai – „filosofijos ir medicinos daktarai“, kaip jie save vadino, chirurgija neužsiėmė. Mat fizinis rankų darbas buvo laikomas negarbingu. Todėl chirurgiškai gydė barzdaskučiai.

"Dievo vardu, amen. Metais po Dievo gimimo tūkstantis penki šimtai devintais, mėnesio - nenurodyta, 12 d. tai įvyko. Mes, Vilniaus miesto balverai, išsirūpinome iš Jo malonybės mūsų valdovo, Jo didenybės karaliaus Žygimanto privilegiją, leidžiančią mums sukurti broliją - tvarkai mūsų amate ir pagarbumui palaikyti, maloningojo Dievo bei šventųjų Kozmos ir Damijono garbei ir šlovei sulig įpročio, kuris yra ir kitose krikščioniškose valstybėse, taip pat Krokuvoje ir Gdanske", - tokie žodžiai apie cirulnikų draugijos įsteigimą cituojami Henryko Lowmianskio knygoje "Akty cechow Wilenskich" (Vilniaus cechų aktai).

„Lietuvos sveikata“, 2009 m. spalio 15-21

„Gerumo įsikūnijimas“, - taip gydytoją chirurgę Rimą Žemaitaitienę (50 m.) vadina Vilniaus miesto universitetinės ligoninės kolegos. Prieš metus ji už nuopelnus Lietuvai apdovanota Šv. Kazimiero garbės medaliu. Pati medikė sako, kad svarbiausia kiekvienam atrasti savo džiaugsmą.

Gražiausios nedailintos nuotraukos

„Fotografija susidomėjau mokykloje, o pirmasis fotoaparatas, kaip dabar prisimenu, buvo toks senučiukas, paprastas „Vilija“. Vėliau įsigijau rimtesnį - „Zenitą“. Tačiau laikai pasikeitė, senolius juostinius teko padėti į stalčių ir griebti skaitmeninį“, - pasakoja medikė.

Svarbiausia, anot R. Žemaitaitienės, kad nuotrauka būtų kuo natūralesnė, matytųsi pagauta akimirka, nuotaika. „Labai nepatinka, kai nufotografuoti vaizdai tobulinami pasitelkiant įvairias kompiuterines programas. Dažnai bedailinant persistengiama, pridedama efektų, pakeičiamos spalvos ir nelieka natūralaus grožio“, - pasakojo gydytoja.

Pasaulinės sveikatos dienos proga Vilniaus Rotušėje iškilmingoje pagerbimo ceremonijoje įteikti „Auksinės širdies“ apdovanojimai ir sostinės mero padėkos. „Auksinė širdis“ įteikta Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Kardiologijos skyriaus gydytojai Salomėjai ŽALKAUSKIENEI, o mero padėka už profesionalumą ir nuoširdų darbą apdovanota Vidaus ligų skyriaus bendrosios praktikos slaugytoja Rima LELIENĖ. (2009 balandis)

Prof. GRAŽINAI DRĄSUTIENEI įteikta Kristoforo statulėlė „Už akademišką išmintį ir moterišką kantrybę kovoje už gyvybės stebuklą“ (2009 gruodis).

Nauja knyga „Moters sveikatos ir grožio enciklopedija“ – tai prof. GRAŽINOS DRĄSUTIENĖS sudarytas leidinys, skirtas moters sveikatingumui ir gyvenimo kokybei gerinti. Žinių apie įvairius negalavimus, patarimų ir rekomendacijų šioje knygoje ras įvairaus amžiaus moterys bei merginos. Knygos turinyje - plati moters sveikatos ir gyvensenos tematika: dažniausiai pasitaikančios moterų ligos, negalavimai, jų pagrindiniai simptomai, ligų profilaktika ir gydymo būdai, sveikos gyvensenos ir mitybos principai, grožio procedūros ir estetinė chirurgija, intymaus gyvenimo, nėštumo, gimdymo, menopauzės ir kitų moters gyvenimo tarpsnių specifika. Atskirus enciklopedijos skyrius rengė žinomi Lietuvos gydytojai ir mokslininkai, atsižvelgdami į naujausias medicinos mokslo žinias ir remdamiesi savo daugiamete praktine patirtimi. (2009 gruodis).

Doc. Dalia Triponienė

Motinystės institutą įkūrė profesorius Jozefas Frankas 1809 metais  lapkričio 7 d. Instituto tikslas buvo suteikti  medicininę ir socialinę pagalbą vargingiausioms miesto gimdyvėms labdaros lėšomis. To meto Europoje įkurti Motinystės institutą buvo negirdėtas sumanymas.

XIX amžiaus pradžioje Vilnius ir didžioji dalis Lietuvos buvo Rusijos imperijos provincija. Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės klestėjimas jau dešimtmetis, kaip buvo pasibaigęs. Vilniaus sanitarinė būklė buvo, galima sakyti, pasibaisėtina. Didelė gyventojų dalis gyveno vargingai, nepakenčiamos sanitarinės sąlygos sudarė dirvą ligoms ir epidemijoms plisti, siautėjo raupai, cholera. To meto didžiausia Vilniuje Šv. Jokūbo ligoninė teturėjo 80 lovų, o mirtingumas joje siekė 10-20 procentų. Akušerių praktiškai nebuvo. Gimdyvėms vos spėdavo padėti bobutės. Trūko kuro ir vietų prieglaudose.

Vilniaus Rotušėje vykusioje iškilmingoje apdovanojimų ceremonijoje šv. Kristoforo statulėlėmis buvo apdovanoti dešimt vilniečių, nusipelniusių meno, kultūros, mokslo, sporto, verslo, bendruomenės telkimo srityse. „Už akademišką išmintį ir moterišką kantrybę kovoje už gyvybės stebuklą“ – tokia šv. Kristoforo statulėlės nominacija buvo įteikta Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Moterų klinikos vadovei, Akušerijos ir ginekologijos klinikos vedėjai profesorei Gražinai Stanislavai Drąsutienei.

Garbingą apdovanojimą lydėjo ir ką tik išleista profesorės Gražinos Drąsutienės sudaryta knyga „Moters sveikatos ir grožio enciklopedija. Pozityvios gyvensenos vadovas“. „Moteris yra graži ne vien savo išore, – pristatydama knygą kalbėjo prof. G.Drąsutienė. – Jos vidinį grožį lemia gera nuotaika, gebėjimas kaupti savyje ir spinduliuoti kitiems teigiamas emocijas. Šis vyksmas įmanomas tik turint puikią sveikatą. Moters sveikata ir grožis – šios dvi viena nuo kitos neatsiejamos sąvokos – didele dalimi priklauso nuo jos gyvensenos, fizinio aktyvumo, fizinės ir psichinės brandos. Nuo moters sveikatos priklauso jos vaikų, šeimos, taigi, ir visuomenės sveikata.

„Lietuvos sveikata“, 2009 rugsėjo 10-17 d.

Kažkada badmintoną į Lietuvą atvežęs Algimantas Kemeris (69 m.) sveikiausiai jaučiasi savo sodo sklype. Jį puoselėja jau trečią dešimtmetį. Per tiek laiko standartinis 6 arų sodas tapo Vilniaus miesto universitetinės ligoninės direktoriaus pavaduotojui ūkiui gyvenimo prasme ir nuolatine gyvenamąja vieta. Odontologei pono Algimanto žmonai Genutei čia pabosta per savaitgalį ir ji vis žada kojos daugiau sodan nekelti. Iki kito savaitgalio. 

Rojaus kampelis
Kažkada A.Kemeris svajojo turėti sodą kuo toliau nuo miesto, netgi buvo tokį nusižiūrėjęs prie Pabradės. Paskui pasitaikė laimė įsigyti sodo sklypą sostinės Liepkalnyje. Per statybas ligoninėje ketverius metus neatostogavęs A.Kemeris savo užauginto sodo nekeistų į jokias Nidas ir Palangas. Didžiausia šio žalio prieglobsčio privilegija, anot pono Algimanto, kad jis yra kone miesto centre. „Iki geležinkelio stoties nueiti man – vos 28 minutės, ir taksi nereikia. Esi visiškai laisvas. Į butą nuo sodo pareiti – 18 minučių“ - matuoja A.Kemeris kaip sportininkas. Ir iš tiesų, pašnekovas yra baigęs Centrinį kūno kultūros institutą Maskvoje. Beje, pagal paskyrimą grįžęs Lietuvon lengvaatletis čia parvežė badmintoną.

2009 12 15

Vilniaus miesto universitetinės ligoninės (VMUL) medikai artėjančių kalėdinių švenčių proga surengė parodą „Hobis. Laisvalaikis. Kolekcijos“. Paroda atskleidžia, kad medikų rankoms paklūsta ne tik anatomija, skalpelis ir diagnostiniai labirintai. Nuo stendų šiluma dvelkia išradingiausi mezginiai, nėriniai, siuviniai. Dekupažo technikos pagalba naujam gyvenimui prikeltos dėžutės, padėklai, stiklo lėkštės, kolbos ir buteliai virtę meno kūriniais. Keliauti į juvelyrines parduotuves papuošalų pirkti VMUL medikams taip pat nelabai reikia, – pradedant veltais papuošalais, baigiant koralais, perlais, kristalais, nefritu ir sidabru, visko galima rasti čia, Antakalnio klinikų medikų laisvalaikio užsiėmimų parodoje. Siuvinėjimo kryžiuku darbų stropumui ir gausybei, kuriai atstovauja daugiau moteriškos lyties atstovės, nei kiek nenusileidžia IV abdominalinės chirurgijos skyriaus chirurgas Dainius Budrys, suvėręs senovės lietuvio kariūno šarvus: iš tūkstančių žiedelių, kurių kiekvienas sulenktas iš cinkuotos vielos, sunerti apsauginiai marškiniai. Kiek kantrybės ir laiko pareikalavo šis darbas, autorius nutyli.

„Lietuvos sveikata“, 2009 rugsėjo 3-9 d.

„Su siuntimu iš rajono poliklinikos man Vilniuje paėmė biopsiją iš prostatos ir diagnozavo prostatos adenomą. Man taip tiesiai šviesiai nepasakė, bet davė suprasti, kad prostata padidėjusi, o tai reiškia, kad gali būti ir vėžys. Be to, šeimos gydytoja minėjo, kad toji programa, pagal kurią mane tikrino Vilniuje, taikoma tik vyrams iki 75 metų. Man kitąmet – septyniasdešimt. Tai jei aš po penkių metų susirgsiu prostatos vėžiu, manęs ir negydys?“

Konsultuoja Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Urologijos skyriaus vedėjas gydytojas urologas Edmundas Štarolis. 

Sprendžiant iš to, kad žmogui buvo atlikta prostatos biopsija, galima daryti išvadą, kad kraujyje aptiktas padidėjęs prostatos antigeno kiekis. Noriu paaiškinti, kad ankstyvoji prostatos vėžio prevencijos programa, vykdoma jau trejus metus, iš tiesų skirta vyrams nuo penkiasdešimties iki septyniasdešimt penkerių metų amžiaus. Dažnam vyrui kyla klausimas, kad vyresni gali būti diskriminuojami.