Sąlygos ir baudos
Brolijos įstatai skelbė, kad norintieji verstis šiuo amatu privalo pateikti liudijimus apie savo kilmę ir iš kur atvyko, kokiame mieste ir pas kokį meistrą mokėsi. Jei kur nors jau dirbo meistru, atgabenti to miesto ponų liudijimą, "ar ten garbingai laikėsi". Pretendentas į brolijos narius privalėjo mokėti skustuvą, žirkles ir flebotomą išgaląsti, "mostis" bei miltelius sulaužytiems kaulams gydyti paruošti. Dar metus jis turėjo būti pameistriu pas kurį nors iš meistrų. Tačiau to nereikėtų, jei mirusio brolijos nario našlė panorėtų ištekėti už pameistrio. Tik svarbu, kad jis sugebėtų atlikti visus prideramus darbus. Be to, cirulnikas privalėjo sumokėti 5 kapas grašių Dievo bei cecho globėjų - šventųjų Kozmos ir Damijono garbei, surengti pietus meistrams ir pameistriams. Įstatuose numatytos ir baudos, jei kas nors neatliktų visų pareigų. Taip pat ir tuo atveju, jei meistrai pradėtų kenkti vienas kitam. Jei pas cirulniką atvežtų sužeistą žmogų, o jis, nesugebėdamas pats padėti, nesikreiptų pagalbos į kitus ir sužeistasis mirtų bei dėl to būtų gautas skundas, baudos tektų mokėti akmenį vaško. Du svarus vaško tektų mokėti už tai, jei nedalyvautų brolijos nario laidotuvėse.
Vilniaus barzdaskučių chirurgų cecho teisės ir veikla daug kartų buvo tvirtinamos specialiais karalių ir bažnytinės valdžios aktais. Žygimanto Augusto privilegija miesto tarybai numatė teisę bausti gydančius, bet nepriklausančius cechui asmenis. Stepono Batoro privilegija uždraudė gydyti tiems, kurie nepriklauso Vilniaus barzdaskučių cechui bei neturi medicinos daktaro laipsnio. 1584 metais iš kandidato į chirurgus karalius jau reikalavo aukštesnės kvalifikacijos: išlaikyti egzaminus ir mokėti gydyti žaizdas visame žmogaus kūne nuo galvos iki pėdų.
Mokėsi dvylika metų
D.Triponienė pasakojo, kad anuomet kandidato į chirurgus mokslas trukdavo 12 metų. Trejus metus jis mokydavosi pas vieną meistrą, vėliau šešerius metus keliaudavo po įvairias šalis ir semdavosi patyrimo bei miklumo. Tik tada kandidatas į chirurgus galėdavo pasirinkti kurį nors Vilniaus brolijos meistrą ir pas jį dirbdavo dar trejus metus. Taip pasirengęs laikydavo teorinį bei praktinį egzaminą, - tekdavo išgaląsti skustuvą, žirkles, paruošti flebotomą ir dvi savaites gaminti tepalus bei pleistrus. Įveikusiajam užduotis išduodavo diplomą, patvirtintą brolijos antspaudu. Po iškilmingos vakarienės, kurioje dalyvaudavo meistrai su žmonomis, jaunąjį specialistą įrašydavo į miesto piliečių knygą. Taip prasidėdavo savarankiškas meistro darbas.
Išsilaikė ilgiausiai
Cirulnikai atliko dabartinių chirurgų, traumatologų, dermatovenerologų, odontologų ir teismo medikų darbą. Spėjama, kad jie darė ir kaukolės trepanaciją - taip buvo vadinamas kaukolės kaulo dalies išėmimas ar skylės išgręžimas. Ši procedūra buvo taikoma tuo atveju, kai dėl galvos traumos kaukolėje susikaupdavo kraujo. Tą sankaupą reikėdavo kuo skubiau pašalinti - kitaip sužeistasis dažniausiai mirdavo.
Pasak D.Triponienės, cirulnikų darbas anuomet labai vertintas, už jį buvo gerai atlyginama. Vilniaus chirurgai turėjo ir savo pilietinių pareigų - karo metais ginkluoti kardais ir muškietomis gindavo miesto sienas, lydėdavo kariuomenę jos žygiuose, gydydavo sužeistus karius.
XVIII amžiaus 9-ajame dešimtmetyje cecho autoritetas dar buvo didelis - tai rodo ir faktas, kad kai kurie Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesoriai buvo įsirašę į cecho narius. Tačiau netrukus padėtis ėmė keistis: cirulnikus pamažu išstūmė profesionaliau dirbantys gydytojai, baigę medicinos mokslus Vilniaus universitete.
Cecho vadovybė dar bandė kovoti už savo privilegijas, 1826 bei 1830 metais prašydama atnaujinti monopolines savo teises. Bet tokios pretenzijos XIX amžiuje atrodė juokingai. 1833 metų valdžios nutarime sakoma, kad reikia "baigti su tokiu šarlataniškumu, kenksmingu gyventojams ir vyriausybei". Tais metais šis cechas ir buvo panaikintas. Tiesa, pavieniams cirulnikams dar leista verstis mažąja chirurgija. Cecho likučiai - cirulnios Lietuvoje išliko iki pat XX amžiaus pradžios. Tad "Fraternitas Chirurgorum Vilnensium" išsilaikė 300 metų. Anot D.Triponienės, jokiai kitai medicinos draugijai to nepavyko padaryti.
Aistė Stankevičienė
