„Jį buvau „užsukęs“ su jau amžinątilsį Edmundu Štelbiu. Bet pradėjau dirbti ūkinį darbą ir tuom su sportu viskas baigėsi“. Ponas Algimantas truputį kuklinasi, nes sportas jam išliko žvalumo garantu. Tėvo pėdomis eina ir dukra doc. dr. Eglė Kemerytė-Riaubienė, Vilniaus pedagoginiame universitete dėstanti sporto fiziologiją.
Bitės ir fotografija
Išėjęs į pensiją ligoninės ūkio valdytojas žada daugiau pasirūpinti tėviškėje šalia Šiaulių, Šilėnuose esančia sodyba ir sodu. Čia ūkininkaujantis pono Algimanto brolis Romas laiko per dvidešimtų bičių avilių. Iš bitininko profesiją turinčio brolio ponas Algimantas sako bebaigiąs išmokti bites prižiūrėti. Ir savo miesto sode jis jau laiko bičių. „Norisi prie savęs turėti bičių, jos man yra tikras malonumas. Buvau netgi pradėjęs sukti filmuką apie bites. Paskui, kai ateina gilios rudens naktys, pasižiūri“ - netikėtai pasipasakoja A.Kemeris, sode fotoaparato nepaleidžiantis iš rankų. „Sykį norėjau išgauti tam tikrą kaštono lapo atspalvį ir šešėlį, pražaidžiau šviesindamas ir tamsindamas visą dieną. Namiškiai jau priekaištavo, kad aiškiai neturiu, kas veikia, o kompozicija vis viena nesigavo tokia, kokios norėjau“. Dabar skaitmeniniu fotoaparatu fotografuojantis A.Kemeris anksčiau turėjo įsirengęs vos ne visą fotolaboratoriją. Dabar namuose dulka ar ne devyni fotoaparatai, tarp jų ir mikro, kokiais anksčiau naudodavosi tik saugumo komitetas. „Liubiteliu“ pirmą kartą A.Kemeris fotografavo prieš visą pusšimtį metų. Ir kainavo jis bene 120 rublių. Kadangi atlyginimas tuo metu buvo 22 rubliai, geidžiamam fotoaparatui teko prisidurti, ganant karves tėviškėje. Už mėnesį ganymo kaimynai mokėdavo 10 rublių.
Sveikatos ritualai
Tik įsikūręs sode ponas Algimantas pasigamino treniruoklį ir nesvarbu, darbo diena ar šventadienis kasryt kilnoja štangą. Keliasi ne vėliau kaip šeštą ryto – kitaip laiko trūksta. Kol nepašąla, ponas Algimantas kas rytą po mankštos įšoka į vos kelių kvadratų, bet gilų baseinuką sodo gilumoje. Pavasarį ir spalį, kai išsigrynina Rybiškių prūdas už tvoros, ponas Algimantas maudosi jame. Vasarą kartais nueina paplaukioti į didįjį prūdą už tvoros. Mielai iki ligoninės rytais numintų dviračiu, bet, sako, besijaučiantis nesaugiai. Dviračiu vakarais išvažiuoja nebent savaitgalį vakarais. Tada per mišką išmina į Juodąjį kelią. Pasivažinėtų dviračiu daugiau, bet nebeužtenka laiko. Parėjus namo vien gėlėms palaistyti, kol dar šilta, turi mažiausiai 100 litrų vandens išnešioti. Nors šalia geriausios sostinėje slidinėjimo trasos, ponas Algimantas čia ateina vien pasivaikščioti – slidinėja tik lygioje vietoje.
Mičiurino instinktas
Jo sode šalia senų, peraugusių obelų įdomiai atrodo vazone pasodintos žemaūgės. „Rudenį parsinešu į verandą ir sau visą žiemą nuo obels raškau obuoliukus“. A.Kemeris mėgsta eksperimentuoti ir antrą kartą pražydindamas vienmetes gėles, kaip antai, pelargonijas. Oranžerijoje, kurią šeimininkas vadina vasaros sodu, šiemet jau antrą kartą pražydo Kristaus kančios gėlė. Atsidėjęs ponas Algimantas ir kaktusų auginimui. Labai vešlų kaktusą, vadinamą „paprašaika“ jis prieš dešimtį metų parsivežė net iš Maskvos. Jau pasidaugino agavų šeimyną. Žiemos sodo patalpoje, kur auginamos tik gėlės, rūpestingas šeimininkas net įrengė specialią ventiliaciją. Čia gausiai žydi net lepiosios orchidėjos, o po balkonu pasodinti jurginai išauga iki trijų su pusės metrų aukščio. Kai rudenį reikia nukirpti jiems „galvas“, tenka pasilypėti kopėčiomis.
Dvidešimt šešerius metus vadovaujantis ligoninės ūkiui A.Kemeris apgailestauja, kad kol kas gydymo įstaiga atitrūkusi nuo grožio. Šiuo metu visos jėgos, nervai ir, žinoma, lėšos atiduodamos ligoninės plėtrai, remontams, statyboms, tačiau ateityje, įsitikinęs, viskas pasikeis. „Kai gražus ligoninės vidus, norisi, kad ir šalia būtų gražu“.
Parašas po nuotr.
Oranžerijoje, kurią Algimantas Kemeris vadina vasaros sodu, šiemet jau antrą kartą pražydo Kristaus kančios gėlė. Šią gėlę šeimininkas labai mėgsta fotografuoti.
Solveiga Potapovienė
