Balandžio 27-osios pavakare paminėti Medicinos darbuotojų dienos į Kauno filharmonijos salę rinkosi šalies medikų bendruomenės atstovai. Jau tapo tradicija, kad profesinės šventės dieną  žinomiems  Lietuvos medicinos mokslo, sveikatos apsaugos sistemos darbuotojams įteikiami  Garbės ženklai bei pažymėjimai, liudijantys apie Nusipelniusio Lietuvos gydytojo ir Nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo vardų suteikimą.

Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas suteiktas gydytojai neonatologei docentei  Nijolei Drazdienei – Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų klinikos Neonatologijos centro vedėjai ir profesoriui Vytautui Jonui Triponiui, Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Kraujagyslių klinikos vedėjui. Jie apdovanoti Nusipelniusio Lietuvos gydytojo garbės ženklu.

„Lietuvos sveikata“, 2010 sausio 21-27 d.

„Rusų klasikas Antonas Čechovas, taip pat daktaras, yra parašęs apsakymą „Nuobodi istorija“. Atmintyje įstrigo viena frazė: „Kas domisi vien savo profesija, savo srities autoritetais ir nieko daugiau nemato, yra vadinamas darbiniu arkliu“. Aš labai stengiuosi toks nebūti“, - sako Abdominalinės chirurgijos skyriaus chirurgas Dainius Budrys (44 m.), laisvomis nuo darbo valandomis pasineriantis į kūrybos pasaulį.

Pradėjo vaikai, baigė tėtis

„Marškinius iš cinkuotų vielos žiedelių pradėjo meistrauti vaikai. Bet žinot, kaip su jais - noro daug, o kantrybės mažai, - šypsosi chirurgas Dainius Budrys. – Aš maždaug per metus juos pabaigiau“.

Suverti 200 žiedelių trunka maždaug dvi valandas, o visiems marškiniams reikia apie 8 tūkstančių vielos žiedelių, kuriuos medikas sukdavo ir nerdavo pats. „Senovėje tokius marškinius gamino daug sudėtingiau. Ant kiekvieno žiedelio turėjo būti po kniedę. Manieji - palengvintas variantas“.

Minint Pasaulinę sveikatos dieną sostinės Savivaldybė jau penktus metus pagerbia ir apdovanoja labiausiai vilniečiams nusipelniusius medikus. Šį kartą iškilmingoje ceremonijoje už pasiekimus profesijos srityje, nuolatinį žinių gilinimą bei atnaujinimą, bendradarbiavimą su kolegomis dalijantis žiniomis ir patirtimi, novatoriškų idėjų siūlymą ir įgyvendinimą „Auksine mediko širdimi“ buvo apdovanota Vidaus ligų klinikos vedėja profesorė dr. Danutė Kalibatienė. Už nuoširdų darbą ir profesionalų savo pareigų atlikimą Vilniaus mero padėka įteikta Echoskopijos ir endoskopijos skyriaus bendrosios praktikos slaugytojai Danutei Puišienei.

Ligoninė – tai ta vieta, į kurią žmogus ateina ne pasidžiaugti ar pasidalinti neaprėpiama laime. Čia atsinešamos tik neigiamos emocijos ir nelauktai, netikėtai užklupusios bėdos. Gera emocija ligoninėje gyvena tik viena – viltis, kad gydytojas padės ir liga pasitrauks. Gal būt todėl gydytojams ir visam čia dirbančiam medicinos personalui ypatingai reikalinga akimirka džiaugsmo, šviesios nuotaikos ir šypsenų, kad teigiamos energijos užtaisas vėl būtų papildytas ir grąžintas pacientui, laukiančiam vienintelio – išgijimo. Todėl Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje (VMUL) jau tampa gražia tradicija didžiųjų švenčių ar kokiomis kitomis – sugalvotomis progomis susirinkti visiems prie Didžiosios auditorijos ir atsinešti tai, kas džiugina akis ir širdį. Ir visu tuo pasidalinti su kolegomis. Prieš Kalėdas vyksta hobių paroda, kurioje, kaip pasirodė, kolegos vienas kitame atrado daugybę užslėptų talentų, apie kuriuos nieko net neįtarė, nors šalia dirba jau ne pirmą dešimtmetį. Medikai ir piešia, ir modelius kuria, ir senovinius šarvus iš metalinių žiedų veria, ir papuošalus gamina, o dekupažo technika bene pusė ligoninės darbuotojų savo buitį sugeba dekoruoti. Rudenį čia vyko rudens gėrybių paroda, kurioje daržovės ir vaisiai „virto“ lašelinėmis, lovomis, pacientais ir kita ligoninės atributika,  o nuo žiedų, spalvų ir puokščių formų išradingumo svaigo galva.

Pavasario pirmoji šventė – Velykos, todėl VMUL medikai, po Velykų susirinkę į darbą, sunešė į parodą velykinius margučius. Per visą foje nutiesti stalai pasidengė taip pasiilgtomis po ilgos žiemos ryškiausiomis spalvomis. Ir vėl visi turėjo progos nustebti kolegų meniniais sugebėjimais. Kiekvienas ligoninės skyrius, taip pat ir administracija, Finansų ir ekonomikos tarnyba, sandėlio darbuotojai, elektrikai, socialinė tarnyba – visi atnešė po velykinę kraitelę-kompoziciją, kupiną spalvų, grožio ir šilumos. Kolegos dalinosi dažymo technikų subtilybėmis, skambėjo Johano Štrauso valsai, o už lango, lyg prikviesta skaidrios pavasariškos medikų nuotaikos, nušvito saulė.

„Lietuvos sveikata“, 2010 sausio 21-27 d.

Pasitinkant šiuos metus „Už akademišką išmintį ir moterišką kantrybę kovoje už gyvybės stebuklą“ šv. Kristoforo statulėle, kuria apdovanojami nusipelniusieji vilniečiai, įvertinta Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Akušerijos ir ginekologijos klinikos vedėja profesorė Gražina Drąsutienė. Profesorė įsitikinusi, kad apdovanojimus jai lemia žavi profesija. Autoritetinga jos atstovė pavyzdine vadina Lietuvos akušerijos ir neonatologijos pertvarką, kuri įvykdyta mūsų Valstybėje prieš 18 metų. Kiekvienos reformos įgyvendinimas sukelia kritikos, pasiūlymų, patarimų ir diskusijų bangą, į kuriuos, anot profesorės, verta įsiklausyti.

- Teko girdėti, kad Jus vertina už sugebėjimą sunkiais reformos metais ne tik pagerinti klinikos veiklos rodiklius, bet ir išsaugoti gerą atmosferą. Kaip tai pavyksta?

- Esu Vilniaus universiteto dėstytoja, moku bendrauti su žmonėmis. Be to, esu aukštaitė iš paties Panevėžio ir turiu aukštaitišką charakterį. Mano ženklas - Svarstyklės, galbūt ir tai turi įtakos. Matyt, viskas manyje susidėjo į viena. Yra dar labai svarbi detalė. Vienas žmogus negali nei suburti, nei sukurti kolektyvo. Kolektyvą, darbinę atmosferą kuria komanda, žmonės, kurie dirba, gerbdami tradicijas, vertindami buvusių kartų sukurto darbo vaisius. Man labai gaila, kad buvo uždaryta Vilniuje Šv.Jokūbo ligoninė. Juk tai buvo pirmoji akušerijos ligoninė Lietuvoje, M. Renje pastangomis įkurta 1775 metais. Suprantu, kad yra tam tikri civilizacijos niuansai, kurie koreguoja pastatų priklausomybę. Bet nereikia dvasios naikinti. Svarstau, kad mūsų klinika turi gerą vardą ir dėl to, kad čia dirba seniai suformuotas kolektyvas. Kada branduolys lieka, jis išsaugo gero darbo tradicijas.

Gervė – ilgaamžiškumą ir sveikatą simbolizuojantis paukštis.

Tikima, kad gervė gyvena tūkstantį metų. Senovės japonų legenda byloja, jog išlanksčius iš popieriaus tūkstantį gervių, išsipildo slapčiausi žmogaus norai, o kam nors padovanotas tūkstantis jų figūrėlių dovanoja sveikatą. Japonai išlankstę tūkstantį gervių, sujungia jas siūlais į juostas ir dovanoja sergantiems žmonėms.

Vilniaus miesto universitetinės ligoninės 1-ojo ir 2-ojo Vaikų ligų skyrių mažieji pacientai vakar visai buvo pamiršę, kad jiems skauda gerklytę, pilvuką, rankytę. Vieni - linksmai čiauškėdami, kiti - labai susikaupę, jie lankstė popierines gerveles. Spalvingą, šiltą akciją „Tūkstantis gervių“ į ligoninę atnešė Europos savanorių tarnybos asociacijos „Saltes“ savanoriai, Vilniaus jaunimo grupė, sugalvojusi senovės japonų legendos pagrindu padovanoti sergantiems vaikams truputėlį džiaugsmo ir visus norinčius išmokyti origami technikos meno. Projekto „Tūkstantis gervių“ autorė – „Vilniaus licėjaus“ vienuoliktokė Marija Kalesnykaitė.

„Lietuvos sveikata“, 2010 sausio 14-20 d.

Iš mano praktikos

Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Urologijos skyriaus vedėjas Edmundas Štarolis:

- Pirmą kartą šiai moteriai prieš dvejus metus operavome šlapimo pūslės auglį. Gavome atsakymą, kad tai žarninio tipo karcinoma. Rekomenduota ištirti žarnyną. Ištyrėme, bet jokios patologijos neradome. Kai moteris atvyko pakartotinai, vėl toje pat vietoje aptiktas auglys. Tumorą ištyrę kompiuteriniu tomografu, radome urachus naviką. Urachus yra latakas, jungiantis bambą su šlapimo pūsle. Paprastai jis užanka dar iki gimimo, lieka tik raištis. Taigi, urachus yra atavizmas, kurio žmogui nereikia. Itin retais atvejais, kaip šiuo, lieka kanaliukas, kuriame gali rastis negerų dalykų.

Šiai pacientei rasdavo pakitimų šlapime – kraujo, drumstumo, tačiau ji niekuo nesiskundė. Čiuopėsi guzelis pilvo apačioje. Pacientę gruodžio viduryje operavo brigada, vadovaujama doc. Audriaus Gradausko, Chirurgijos klinikos vedėjo. Atlikome šlapimo pūslės dugno rezekciją. Lataką išpjovėme kartu su aplinkiniais audiniais. Audinių teko pašalinti, kadangi buvo priaugusi tiesiojo raumens dalis. Kad moteris galėtų normaliai toliau gyventi, vaikščioti, tuštintis, šlapintis, sustiprinome pilvo sieną - atlikome aloplastiką su tinkleliu, nes po operacijos liko pilvo sienos defektas. Pooperacinis periodas praėjo be didesnių komplikacijų.

1994 m. vasario 11 d. Popiežius Jonas Paulius II įsteigė Popiežiaus gyvybės akademiją. Nuo tada vasario 11-oji minima, kaip Pasaulinė ligonių diena, o  ta proga kiekvienais metais Jo Šventenybė skelbia Žinią, kurios tema kas kartą būna kita. Tą dieną Popiežius ir visi katalikiškos sielovados ganytojai kviečia sveikuosius, ypač jaunus žmones atigręžti į sergančiuosius, būti jautresniems kito žmogaus kančiai ir visu, kuo galime, padėti lengvinant šalia esančio skausmus ir negalią. Šventasis Tėvas ragina melstis už nepagydomai sergančius ligonius, kviesdamas juos savo kančią vienyti su Kristaus kančia, laimindamas kenčiančius ir medikus – tuos, kurie kaip gerieji samariečiai gydo fizines ir dvasines žaizdas. Gydytojų, medikų pastangas grąžinant kitiems sveikatą ar pagelbėjant kenčiantiems Popiežius lygina su dieviškuoju darbu.

Šių metų Pasaulinės dienos proga Popiežius Benediktas XVI kviečia bažnyčios bendruomenę ir visus pasaulio žmones „plačiu mastu atkreipti dėmesį į sielovados tarnystės reikšmę dideliame sveikatos apsaugos tarnybos lauke“. Šiais visuotinės ekonomikos krizės metais kenčiančiam žmogui ypatingai reikalingas aplinkinių dėmesys, pagalba, supratimas, parama. Visi gyvename tame pačiame pasaulyje, po ta pačia saule ir esame susieti tais pačiais visatos dėsniais: šiandien nelaimė ar liga parklupdė kaimyną ar artimąjį, rytoj jo vietoje gali atsidurti pats. Todėl girdėkime šalia esančiojo skundą, skausmą, dejonę ir atsiliepkime, kuo galėdami. O sekant krikščioniškaisiais dėsniais, mūsų sielų ganytojai kreipdamiesi į atsidūrusius sunkioje ligoje kviečia negalvoti, jog Dievas juos apleido ar baudžia, priešingai, jis „...kviečia stovėti prie jo kryžiaus ir kančia prisidėti prie savo pačių ir pasaulio išgelbėjimo“.