- Esate prasitarusi, kad galėjote karjerą baigti dirbdama asistente. Gal todėl ir kliniką iš savo mokytojo profesoriaus Aleksandro Venckausko perėmėte be triukšmo?
- Jei būčiau kada nors galvojusi, kad tapsiu klinikos vadovė, per pirmąjį darbo dešimtmetį visas disertacijas būčiau pasirašiusi. Bet neturėjau tokių ambicijų. Tačiau gyvenimas koregavo mano nuostatas – apsigyniau disertaciją, atlikau habilitacijos procedūrą, tapau profesore. Taip susiklostė situacija, kada karta keičia kartą ir – tapau klinikos vedėja.
- Turbūt nesate griežta klinikos vadovė?
- Būna žmonės aštrūs, o aš esu atlaidi. Kažin ar yra labai tinkamas bruožas vadovui? Vadovas turėtų būti griežtas. Bendravimo su kolegomis ir požiūrio į pacientus ir ligonius išmokau iš savo vyro Romano Drąsučio, kuris Raudonojo Kryžiaus ligoninėje ilgą laiką buvo Chirurgijos skyriaus vedėju. Taigi, Šv. Kristoforo statulėlę dalinuosi su labai daugeliu žmonių: su Vilniaus universitetu, Medicinos fakultetu, su buvusiais ir esamais Mokytojais, su tėvais ir su savo šeima.
- Pernai Jūs apdovanota ne tik Šv. Kristoforu. Metų pradžioje buvote įvertinta kaip nacionalinė vertybė ir pelnėte Amžininko nominaciją. Prieš keletą metų Jūsų darbą Prezidentas įvertino IV laipsnio ordinu. Kas lemia, kad Jūsų darbas yra įvertintas?
- Vėlgi nedariau jokių žygių, kad plauktų į mano rankas apdovanojimai vienas paskui kitą. Aš manau, kad tam turi įtakos mano žavi specialybė. Reikia pažymėti žmones, kurie padeda didinti gimstamumą Lietuvoje.
- Ir Jūs nuoširdžiai tikite, kad akušeriai ginekologai gali padidinti gimstamumą?
- Visa Lietuva turi didinti gimstamumą. Esu girdėjusi, kaip mūsų ilgametis dekanas profesorius Salezijus Povilonis sakė, o jam antrino profesorius Pranas Norkūnas, kad kai kiekviena lietuvė moteris gimdys po penkiolika vaikų, jokių problemų mes neturėsime. O mūsų, akušerių ginekologų, nuostata yra, kad visi penkiolika vaikų gimtų gyvi, sveiki, nes tai yra Lietuvos ateitis. Tada mūsų būtų ne trys milijonai.
- Dabar vykstant daugelio keikiamai trijų R reformai, nykstant mažiems jaukiems gimdymo skyriams rajonuose, bankrutuojant privatiems gimdymo namams – ar lieka saugu gimdyti?
- Trys R akušerijoje ginekologijoje ir neonatologijoje prasidėjo beveik prieš dvidešimt metų. Reformą medicinoje pirmieji padarė akušeriai ginekologai ir gydytojai neonatologai, sukūrę perinatologijos programą ir visus Lietuvos akušerijos ir neonatologijos stacionarus suskirstę į tris lygius. Visą Lietuvą padalinę regionalizavimo principu, kad serganti moteris, rizikinga nėščioji, gimdytų aukštesnio lygio stacionare. Perinatologijos programa buvo pratęsta, po to įjungta į Motinos ir vaiko sveikatos programą ir tebevyksta. Kūdikių mirtingumas pasiekė civilizuotų valstybių lygį. Perinatalinis, kūdikių, nėščiųjų ir gimdyvių mirtingumas ir sergamumas – tai yra rodikliai, kurie rodo šalies socialinę ir ekonominę raidą. Gerų rezultatų pasiekėme tik dėl to, kad visa Lietuvos akušerija ir neonatologija suskirstyta regionalizavimo principu tam, kad gimdymas būtų saugus. Mūsų klinikoje gimė ir išgyveno pati mažiausia Lietuvoje mergaitė, 450 gramų Rasa Marija. Dabar iš mūsų reikalaujama tokių mažučių gyvenimo kokybės. Dėl to perinatalinė medicina nesibaigia, ji tęsia savo darbą. Ir todėl aš iš esmės pritariu pertvarkai, nes manau ją esant teisinga.
- Kodėl tuomet jai tokia opozicija?
- Todėl, kad medikai yra įtakinga mūsų visuomenės dalis. Mes turime tai pripažinti. Nes kažkas kažką vis vien operavo, kažką gydė, neduok Dieve, susirgsi. Ir be to, gydytojas yra gydytojas, su juo skaitomasi, nors jo prestižas ir kritęs. Niekad ir niekur buldozeriu nereikia eiti, bet jau nebegalima vaikščioti mažais žingsneliais ir tik kalbomis reformuoti sveikatos apsaugą Lietuvoje. Juk iš tikrųjų reforma nevyko. Jokia, išskyrus akušerijoje ir neonatologijoje.
Kalbino Solveiga Potapovienė
