Mediko rankomis nerti apsauginiai marškiniai sveria apie septynis kilogramus. „Kai pasipuoši jais, tikrai pajunti, kad ant tavęs kažkas guli. Pamenu, aktorius Regimantas Adomaitis filmuodamasis viename istoriniame filme guodėsi, kad su tikrais šarvais jam ne tik trūkdavo jėgų kardu mojuoti, bet ir žengti žingsnį būdavo nelengva“, - pasakojo chirurgas.
Paklaustas, kaip žmona reaguoja į tokį pomėgį, atsako, kad labai teigiamai. „Grįžtu po darbo, ramiai sau kamputyje sėdžiu, veriu, į akis nelendu. Kartais paburnoja, kad mažai dėmesio skiriu, bet argi jo moterims kada užtenka?“, - šmaikštauja medikas. Lietuvio kariūno šarvus gydytojas pasigamino ir vienam naujametiniam draugų vakarėliui. Žmonai ta proga nunėrė karūną. „Ji buvo vaidilutė, o aš - karys, kuris nugalabijo vargšą Brunoną, vos žengusį į lietuviškas žemes. Sūnus prie visų atributų dar ir medinę kuoką išdrožė“, - prisimena gydytojas. Dabar metaliniai marškiniai įrėminti kabo mediko namuose.
Netikėti atradimai
Humoro jausmo nestokojantis gydytojas po paveikslu prikalė lentelę „Karaliaus Mindaugo marškiniai, rasti Vorutos pilyje 2007“. „Tai pokštas: ruošiausi „Lietuvos tūkstantmečio“ minėjimui ir kilo mintis taip pavadinti. Tiesa, iš pradžių buvau įrašęs Senuosius Trakus, bet gerai, kad laiku susizgribau, nes pasidomėjęs supratau, kad jie neturi nieko bendro su Mindaugu. Teko pasidomėti, kurgi mūsų karalius gyveno. Būtų buvę daug juoko, jei kas nors daugiau nutuokiantis istorijoje perskaitytų užrašą. Turbūt išsityčiotų ir tamsuoliu išvadintų. O baisiausia būtų, jei šį radinį po kokio tūkstančio metų rastų archeologai. Tada, matyt, tektų visą Lietuvos istoriją perrašyti“, - juokėsi D.Budrys.
Kad atrodytų autentiškiau, kūrybingas medikas norėjo sukurtus marškinius pasendinti. „Klausinėjau draugų menininkų, kaip išgauti rudžių efektą, kad atrodytų, jog marškiniai tikrai kelis šimtmečius pragulėjo žemėje. Siūlė ir vienokį, ir kitokį būdą, bet – deja. Tada kažkaip netyčia sugalvojau pamirkyti acte, tačiau ir po šio eksperimento niekas nepasikeitė. Nuploviau juos vandeniu ir susitaikiau su mintimi, kad marškiniai bus be rūdžių. Bet išnešus juos į lauką marškiniai tiesiog akyse pradėjo rūdyti. O dar sako, kad cinkuotas metalas nerūdija. Rūdija, tereikia trupučio acto, vandens ir oro“, - daiktų sendinimo subtilybėmis dalinosi medikas.
Matematikas su menininko gyslele
„Polinkį menui turiu nuo vaikystės. Iš medžio gamindavau įvairius laivų modelius. O po vienos parodos teko ne vieną ašarą pralieti, kad darbą atgaučiau. Kadangi buvau prizininkas, renginio organizatoriai norėjo jį pasilikti. Bet aš negaliu skirtis su savo darbais. Čia gi lyg tavo vaikas, kaip gali kam nors jį atiduoti ar parduoti?“, - sako D.Budrys.
„Sode savom rankom buvau surentęs rąstinį namelį. Pirmiausia pasikonsultavau su vienu senoliu, kuris visą gyvenimą namus statė. Aš jo paklausiau: „Ko reikia, norint pastatyti namą?“ Jis atsakė: „Plaktuko, kirvio ir pjūklo“. Taip pats vienas ir pastačiau, nenaudodamas kitų įrankių, o ir vinių prireikė tik stogui. Bėdos kilo, kai sodą pardaviau, o namelio gi negaliu palikti. Todėl išardžiau ir perkėliau į naują vietą“, - apie meilę kūriniams atviravo medikas.
Pasak mediko, vaikystėje jis svajojo būti menininkas, bet... „Esu matematikas, kuris meniškai pavydi menininkams. Bandžiau piešti, bet pamatęs rezultatus nusprendžiau, kad nereikia. Antra vertus, kas yra mediko darbas? Šiek tiek meno ir šiek tiek matematikos. Taigi, toli nepabėgau. Atlikti dviejų vienodų operacijų neįmanoma. Nors principas tas pats, bet žmonės juk skirtingi. Kai nebegalėsiu „kurti“, išeisiu iš medicinos“, - tikino chirurgas.
P.S.
Artimiausi mediko planai - akmeninės skulptūros, jungtos metalu, siekiančios beveik 2,5 metro. Jos planuojamos sumeistrauti ateinančios vasaros metu. Skulptūros papuoš gydytojo sodybos kiemą.
Evelina Machova
