2009 10 20
Vilniaus Antakalnio klinikų Medicinai šį kartą su manimi nepasisekė. Regis, Angiochirurgijos skyriuje netinkamai buvo atlikta intervencinė procedūra į kirkšnį, tad – paryčiais ekstra operacija... Kas nutiko ir kur esąs, ėmiau po truputį suvokti gal tik trečioj paroj. Girdžiu: „...dar didelė žaizda kairėj plaštakoj“, kuri mano metuose, matyt, ilgai ir sunkiai gis. Ir štai, aš jau ruošiamas reabilitacijai nuo seno mano pamiltame Druskininkų kurorte. Bet per tą nelemtą žaizdą tikriausiai negausiu maloniausių procedūrų – vandens. Tačiau pasakykime nuobodžiai ir trafaretiškai: toks jau gyvenimas, ir man jame karts nuo karto netikėčiausi nemalonumai nutinka. Ką gi, kiekvienam savo! O aš savo ruoštu gerbiu, gal tiesiog myliu šios ligoninės 2-ą angiochirurgijos skyrių, kur esu jau antrą kartą ir, matyt, deja, ne paskutinį.
Čia visuomet bičiuliškai jauku, čia visą laiką dvasiškai šilta, čia kiekvieną ligonio žingsnį lydi pagarba ir pasitikėjimas bei paslaugumas, čia bet kada – kaip savuose geruose namuose. Koks visada mielas, malonus mano gydantis daktaras Arnoldas Sudikas! Jo gražus veidas be perstojo skleidžia džiugią nuotaiką, o tinkamas, ekspromtu ištartas bene kiekvienas žodis padovanoja lengvą, bemaž astralinį optimizmą nugalėti visas negandas ir gyventi, gyventi...
Daktaras Raimundas Vaitkevičius nuolatos susikaupęs, susitelkęs visom savo galiom pakelti bet kokią jam teksiančią profesinę naštą ir prikelti ligonį naujai dienai, gal būt naujam gyvenimui. Nors šis epitetas šioje situacijoje gal ir netinka. Bet man labai malonu, kad būtent jis mane išplėšė iš mirties nasrų.
Reanimacija... Kasdien aplink prie kiekvieno ligonio pulkas daktarų. Prie manęs dažnai stabteli prof. Vytautas jonas Triponis, paima mano ranką, kurią čia „atsinešiau“ visiškai sveiką, o dabar ištinusią vos ne iki peties, pakelia, apžiūri iš visų šonų, išklauso kolegų samprotavimų, dar kartą kilsteli, žvilgteli ir pareiškia savo nuomonę. Jo žvilgsnis – tėviškai šiltas, o žodis santūriai prislopintas, ir kalbos tonas itin malonus. Man buvo labai džiugu išgirdus, jog prof. Vytauto Jono Triponio mokslo tiriamieji darbai bei pedagoginė ir praktinė veikla neseniai įvertinti tarptautiniu lygiu. Gal tai ir bus tinkamiausias pripažinimas jo viso gyvenimo mūsų visų gyvenimui.
Vizituodamas Reanimacijos palatose, skyriaus vedėjas Eugenijus Janušauskas, praeidamas pro šalį kartu su kitais kolegomis, tarsi asmeniškai paguodžiančiai mirkteli, kai kada dar ir ranką paglosto.
Mielieji žmonių gyvybių savo rankose laikytojai! Ačiū, kad Jūs tokie. Juk mediko kasdieninis, kiekvienos akimirkos žvilgsnis ir žodis taip pat gydo, kai kada gal net geriau už pačius geriausius vaistus. Atsimink tai, mūsų gerbiamoji Medicina. Nepamiršk ir mylėk visus visus savo sūnus ir dukras, o labiausiai tuos, kurie pasišventusiai, tiesiog pasiaukojamai myli savo ligonius.
Ligonių tvarkytoja seselė Angelė, palatos seselė Diana, slaugutė Genovaitė (neišmokstu ir niekada neišmoksiu dabartinių, netinkamai įvardintų jų pareigų), - man regis, tai šių profesijų etalonai. O jau vyresnioji, vyresnioji Danguolė Pilkauskienė – nebežinai, nei su kuo bepalyginti. Gal su mano geriausia seserimi, o gal su brangiausiu žmogumi – savo motina, ir tai, atrodo, nebus per daug. Ko verta vien jos kas rytą po palatas vedama seselių rikiuotė!.. Ko dar pageidaujate? Čia pirmą kartą pamačiau tokias sutelktas seselių gretas ir niekur, niekur nieko panašaus nei mačiau, nei girdėjau. O aš pabuvojęs ligoninėse, och pabuvojęs!..
Buvau sau pasižadėjęs šį kartą nebesiliesti prie šios Padėkų – pastabų knygos, brandinu planus apie tai ir dar kai ką atitinkamo papasakoti visai Lietuvai. Bet gyvenimas nenuspėjamas, visiems visaip atsitinka, šiandien gyvas ir rašai, o rytoj... Tad ir ėmiausi plunksnos. Rašau dar ir dėl to, kad čia įstabi šios knygos, praeitis, dabartis ir, neabejoju, ateitis. Įrašas... Geras, blogas, nei šioks, nei toks, - nesvarbu. Pasirašo, jog skaitė, kam jisai skirtas, vadinkim, adresatas: susipažinau... Pasirašo skyriaus vedėjas, patvirtina patį faktą ir kad su juo supažindinta, kam priklauso. Aš nei vienoj ligoninėj, niekur, o niekur nesusidūriau su tokiais įstabiais atvejais. Pasiremiant Druskininkų kurorto „Draugystė“ sanatorijos įvairiais praktikos pavyzdžiais, šiek tiek ankstėliau vienas respublikinis žurnalas išspausdino mano eseistinės publicistikos kūrinėlį „Pagarbos ir meilės knyga“, supeikusį senąjį vardą – „Skundų, pasiūlymų...“, ect. Štai čia ir yra mano propaguota tikroji pagarba ir meilė žmogaus žodžiui, vadinasi – žmogui.
Ačiū, gerbiamoji Medicina, kad čia - taip, ir turim vilties, jog visur bus šitaip. Ačiū, brangieji mūsų gyvybių sergėtojai, globėjai, kad Jūs tokie. Patys visada būkite sveiki abipusiam – ir savo, ir mūsų – labui.
Julijonas Petronis