Pernai vasarą su žvejų kompanija vilkžuvių ir kitų didžiulių Norvegijos žuvų išvyko gaudyti net už poliarinio rato. Šią savaitę vėl kraunasi meškeres bei kitą įrangą ir šeštadienį išlekia jėgų išbandyti į Alandų salyną.
Kimba dažniau
„Mano tėtis - žvejys. Kai buvau mažas, važiuodavome pas jo seserį į kaimą Kaišiadorių rajone, kur mėgdavome žvejoti“, - pokalbį pradeda Vilniaus miesto universitetinės ligoninės 1-ojo angiochirurgijos skyriaus vedėjas Gintaras Apanavičius. Šiandien jam Lietuvos upių ir ežerų nebeužtenka. Pernai kartu su žvejų kompanija ketino nusigauti iki Kolos pusiasalio kiršlių žvejoti, traukė Ispanija ir jos milžiniški šamai. Tačiau galiausiai pasirinko Norvegiją, kur, kaip teigia, kibimai būna dažnesni. Kelionei į tolimą šalį 13 žvejų išnuomavo autobusą. „Jame vietų turi būti dvigubai daugiau, nei važiuoja žmonių, nes kartu reikia vežtis daug įrangos“. Kelionė atsiėjo apie 5 tūkstančius litų, neskaitant prieš tai įsigytų reikalingų žvejybos priemonių: specialių, didelėms žuvims gaudyti skirtų valų, masalų, ričių ir meškerių, nebijančių sūraus vandens.
Agresyvios žuvys
Nuvykusi į Norvegiją, už poliarinio rato, vyriška kompanija apsigyveno kukliuose vietos namukuose, išsinuomavo katerį. Nameliai pastatyti iš plonų rastų. Žiemos ten nelabai atšiaurios. Nors buvome už poliarinio rato, šią Norvegijos dalį plauna šilta Golfo srovė. Mūsų išsinuomotuose nameliuose buvo televizorius, viryklė, šaldytuvas, vonia, miegamasis. Ko daugiau gali reikėti vyrams?“ - šypsosi žvejys. „Išplaukdavome apie 10-11 valandą vakaro, o grįždavome apie 7-8 valandą ryte. Aišku, ten diena ir naktis nesiskyrė, visuomet buvo šviesu. Bet mes nusprendėme, kad tokiu metu geriau kimba, nes vanduo per potvynį juda iš vandenyno į fiordus, neša mailių, o plėšrios žuvys laukia“, - pasakoja chirurgas.
„Žuvys Norvegijoje žymiai agresyvesnės, pasipriešinimas traukiant būna didesnis, kad ir tų pačių menkių, kurios gaudomos ir Lietuvoje, - pradeda žvejybos ypatumus svečioje šalyje dėstyti G.Apanavičius. - Pagavome 8-10 kilogramų menkių. Pažįstu žmonių, kuriems užpernai užkibo 19 ir 22 kilogramų menkės. Įspūdingas laimikis!”. Bet ne ką menkesnėmis sugautomis žuvimis gali pasigirti ir chirurgo komanda. Be menkių, jie pagavo jūrinių vėgėlių, ešerių ir žinoma – plėšriųjų vilkžuvių, kurias vietiniai vadina jūros velniais. „Kai pagauni vilkžuvę, reikia ją su kuoka uždaužyti. Ši žuvis labai plėšri, turi aštrius dantis ir lengvai galėtų nukąsti pirštus ar net visą plaštaką. Užtat net įmetus ją į dėžę, toliau žvejoji ir vis akį užmeti – ar ji tikrai jau nejuda. Vilkžuvės – retas laimikis, vertingas trofėjus. Minta beveik vien tik krabais ir midijomis, nors neatsisako ir žuvų dvėselienos, gyvų žuvyčių, jei sugeba jas sugauti“.
Žvejybos „plonybės“
Po ilgas valandas trukusios žvejybos, lietuviai grįždavo į namelius, prie kurių įrengti specialūs stalai žuvies apdorojimui. „Darbus pasiskirstydavome: kas žuvis filiuoja, tai yra išpjausto, rūšiuoja, neša į šaldiklį, kiti valgyti gamina, treti atsakingi už žvejybos reikmenų sutvarkymą, katerio išvalymą ir žuvies atliekų išvežimą“.
„Važiuojant žvejoti į Norvegiją ar kitus vandenis, kur gylis yra didesnis nei 30 metrų, reikia imti dvi meškeres. Viena – jūrinė, neilga, maždaug 2 metrų, kieta, nelankstus vamzdis, kad galėtum nebijodamas žuvies pasipriešinimo tempti. Būtinai turi būti pintas valas, apie 3,2 arba 4 milimetrų diametro, reikia dėti multiplikatorių. Su taip paruošta meškere gali išlaikyti maždaug 40-50 kilogramų laimikį. Kita meškerė yra jūrinis spiningas. Kadangi jie Lietuvoje nepopuliarūs, parduotuvėse dažniausiai nėra, todėl užsakomi iš katalogų. Tai maždaug 4-5 metrų ilgio kotai, prie spiningo reikia 8-10 guolių ritės. Ji turėtų būti padaryta tik iš metalo konstrukcijos, kad nebijotų jūros vandens. Druskos veikia tiek valus, tiek rites bei meškerių žiedus. Mes taip pat naudojome galvakablius, kurie turėtų būti ne lengvesni nei 60 gramų, ir guminukus“.
Planuoja naujas keliones
Be žvejybos G.Apanavičius ilgai negali išbūti. Jeigu su šeima atostogauja Pervalkoje, ten sumerkia meškeres, o žiemomis ant ledo traukia. Po kelionės į Norvegiją, vėl suplanavo žvejybą užsienyje. Šį savaitgalį su žvejų kompanija išvyksta į Alandų salyną. „Tai bus sportinė žvejyba spiningais. Sugauni lydeką arba starkį, nusifotografuoji ir paleidi. O vasarą – vėl į Norvegiją. Važiuosime dar toliau už poliarinio rato. Kuo toliau už jo, kuo šaltesnis vanduo, trumpesni fiordai, tuo piktesnės ir didesnės žuvys. Gal kitais metais nuvažiuosiu į Ispaniją šamų. Tai įdomi žvejyba, nes laimikiai dideli. Bet šios žvejybos kol kas nesirinkau. Esu chirurgas, mano darbas pakankamai greitas, tokia ir žvejyba patinka. Šamus gaudyti tinka daugiau flegmatiškam žmogui, kuriam patinka užmesti, sėdėti ir laukti“.
O dabar chirurgui pats maloniausias laikas – ruošimasis kelionei: „Vis nueinu į parduotuvę, kažką naujo nusiperku, ateinu namo ir palyginu su tuo, ką turiu. Apmąstau, kaip žvejosiu, kokiuose gyliuose. Kažko lyg ir trūksta? Vėl einu į parduotuvę. Tokia dabar mano būsena“.
