Naujienos

Dviguba įtampa
Išsamiau pasidomėti perdegimo sindromu akušerę Danutę Lištvanienę paskatino asmeninė patirtis. Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Antakalnio klinikų akušerijos patologijos skyriaus vedėja gerai žino, kaip išvargina įtemptas, be poilsio dienų darbas, lydimas naktinių budėjimų. Medikė lig šiol apgailestauja, kad pernelyg panirusi į darbą nepastebėjo, kaip užaugo jos pačios duktė, – šių akimirkų nebesugrąžinsi.
“Mūsų darbą praskaidrina geros emocijos, užplūstančios gimus vaikui. Tačiau jos ne visada atsveria įtampos paliktus pėdsakus. Juk mes, akušeriai, visada esame atsakingi už dvi gyvybes. Seniau dirbome pagal devizą: gyva motina ir vaikas. Dabar jis skamba taip: gyva sveika motina ir vaikas. Visada norisi gero rezultato, tačiau medikų darbas lemia tik 10 proc. pacientų sveikatos. Kita priklauso nuo gyvenimo būdo, genų. Pacientas nori visą atsakomybę perkelti gydytojui, bet jis irgi yra žmogus. Daugelis klausia: „daktare, ar viskas bus gerai“. Tačiau to niekada negalime pažadėti. Turime pasakyti teisybę tokią, kokia ji yra“, – sakė D.Lištvanienė.

Trūksta žinių
„Bėda ta, kad mūsų – akušerių-ginekologų niekas nemokė bendravimo su pacientais, jų artimaisiais pagrindų, neaiškino tarpusavio konfliktų sprendimo būdų. Reikalaujama, kad viską išmanytume, nuolat būtume pasirengę padėti, tačiau mums patiems labai trūksta profesionalios pagalbos. Tenka remtis vien patirtimi, tačiau baigiantis dienai vis tiek dažnai jaučiamės išsekę. Užsienyje kiekviena ligoninė turi psichologą ar psichiatrą, padedantį medikams susitvarkyti su jų pečius užgriūvančia našta, konsultuojantį, kaip pranešti gerą ar blogą žinią pacientui. Tai labai svarbu. Visi žinome: žodis žeidžia, žodis gydo. Ne vietoje, ne laiku, netinkama forma ištarta frazė yra dažniausia nesusipratimų bei klaidų priežastis. Pranešę liūdną naujieną, dažnai sulaukiame paciento reakcijos, į kurią ne visada tinkamai sureaguojame. Kai medikui atsitinka nelaimė, jis pats yra strese. Ir tuo pat metu dar reikia išaiškinti situaciją giminėms“, – sakė D.Lištvanienė.

Kai baigiasi medaus mėnuo
Išsekimas bendraujant su pacientais yra viena svarbiausių „perdegimo“ sindromo priežasčių. „Jį lemia ilgalaikis darbas su emociškai nestabiliais, sunkiais, ilgai sergančiais, tam tikros psichinės sanklodos ligoniais. Medikas pagaliau pavargsta teikti emocinę paramą ligoniui, tampa nejautrus jo bei artimųjų poreikiams. Pradeda kamuoti miego sutrikimai, nuolatinis nuovargis, priklausomybės nuo aplinkybių jausmas. Atrodo, kad nepavyksta jų kontroliuoti, o tai sukelia pastovų nepasitenkinimą“, – nervinio „perdegimo“ sindromo požymius vardija D.Lištvanienė.
Mokslininkai išskiria kelias šio sveikatos sutrikimo išsivystymo pakopas. Pirmoji fazė – vadinamasis medaus mėnuo. Jaunas, ką tik baigęs mokslus, kupinas žinių medikas entuziastingai kimba į darbą. Jis tiki jo prasme, mano, kad gali save realizuoti, daug ką pakeisti, visiems padėti. Toks gydytojas neskaičiuoja darbo valandų nei viršvalandžių, nešasi rūpesčius į namus, triūsia savaitgaliais. Net namuose jo neapleidžia mintis, ar viską gerai ir teisingai padarė ir kas bus rytoj. Priekin veja noras viską žinoti, kontroliuoti, atlikti pareigas kuo geriau, būti įvertintam kolegų. Pasaulis susiaurėja, profesiniai reikalai pasiglemžia laisvalaikį bei asmeninį gyvenimą. Toks, daug jėgų bei sveikatos reikalaujantis gyvenimas negali tęstis be pabaigos. Laikui bėgant ateina nuovargis, nebepavyksta pakelti įprasto krūvio, ketinimai pakeisti gyvenimą atrodo nerealūs. Toliau seka nusivylimas, gyvenimo džiaugsmo praradimas, atsiskyrimas nuo šeimos.
Pereinama į antrąją „perdegimo“ sindromo fazę, kai nerimas bei įtampa vis didėja, tai persiduoda ir kitiems. Pasikeičia ne tik mediko požiūris į darbą, bet ir į pacientą. „Kiti pastebi, kad gydytojas tapo šiurkštus, ciniškas, nedėmesingas, vengia atsakyti į klausimus. Tačiau pats jis dažnai to nemato ir negali įvertinti, kad toks elgesys gali būti perdegimo sindromo pasekmė“, – sako D.Lištvanienė.

Moterys „perdega“ dažniau
Esant trečiajai sindromo fazei prasideda depresija, apatija. Žmogus dar labiau nuo visko atsiriboja, darosi dar sunkiau dirbti. Pašnekovė cituoja užsienio duomenis, rodančius, kad apie 10-20 proc. medikų vartoja antidepresantus, ne vienam jų išsivysto priklausomybė nuo alkoholio. Tai siejama ir su nervinio „perdegimu“.
Pasak D.Lištvanienės, minėtasis sindromas išsivysto ne kiekvienam. Tai priklauso nuo individualių aplinkybių. Sindromo aukomis dažnai tampa aukštai save vertinantys, ambicingi, didelius reikalavimus sau keliantys entuziastai. Labiau rizikuojančiam „perdegti“ žmogui atlyginimas dažnai nėra pagrindinis darbo motyvas. Jam svarbiausia – kad būtų įvertintas jo profesionalumas.
Moterys perdega dažniau nei vyrai, nes labiau „viską ima į širdį“. Joms būdinga didelė atjauta sukelia begalinį norą padėti, be to, moterys labiau prisiriša prie paciento. Sindromui išsivystyti turi įtakos ir pedagoginių įgūdžių trūkumas.
Lemia ir amžius. „Perdegimas“ išryškėja išdirbus 10-15 metų. Tačiau psichiatrinių įstaigų medikams negalavimai gali išsivystyti ir greičiau, po pusantrų-dvejų metų.
Pastebėta, kad šeimą turintiems žmonėms sindromas atsiranda rečiau nei viengungiams bei išsiskyrusiems. Išsilavinimas lemia ne visada, – pavyzdžiui, sindromą įgyja daug slaugos darbuotojų. Mokslininkai mano, kad „perdegimas“ yra asmenybės ir darbo neatitikimo rezultatas. Kuo didesnis neatitikimas, tuo didesnė perdegimo galimybė.

Reikia keisti įpročius
„Kadangi didžioji dalis medikų net nesusimąsto, kad kažkas ne taip, padėti jiems yra sunku. Kita vertus, gydytojams tikriausiai nelengva kreiptis profesionalios pagalbos. Užsienyje jie tai daro žymiai dažniau“, – pastebi D.Lištvanienė, – tačiau laiku kreipusis ir gavus psichikos sveikatos specialisto pagalbą bus galima padėti sau ir kitam. Juk niekas nenori, kad jį operuotų tris paras nemiegojęs ir pervargęs medikas. Todėl vadovautis šūkiu „sudegiau visą save atiduodamas“ nederėtų“
Norint išsaugoti gerą savijautą reikėtų keisti įpročius: stengtis visą darbą nuveikti darbovietėje, nesinešti jo į namus. Suvokti, kad geras vadovas yra tas, kuris užvėręs darbo duris žino, kad užduotis patikimai atliks ir kolegos. Būtina prisiminti laisvalaikį, išmokti juo džiaugtis. Labai svarbu skirti šį laiką sau, šeimai, bet ne mintims apie darbą.

Mūsų darbe – kaip kare
Gintauto Kėkšto vadovaujamame sostinės Santariškių klinikų Reanimacijos-intensyvios terapijos skyriuje gydomi patys sunkiausi ligoniai. Čia, kur nuolat balansuojama tarp gyvenimo ir mirties, ne visiems pavyksta atlaikyti psichologinę naštą.
„Daugelis pacientų pas mus patenka su sunkia infekcija, sepsiniu šoku, sunkiais pankreatitais ir dauginio organų nepakankamumo sindromu. To, ką matome, visai „neimti į širdį“ turbūt nepavyksta niekam.
Labiausiai išvargina nesusišnekėjimas. Kad kiltų mažiau problemų, kiek įmanoma stengiamės informuoti gimines apie ligonių būklę ir prognozes. Tačiau tarpusavio supratimą pavyksta pasiekti ne visada. Dalis pacientų artimųjų įsitikinę, kad visi ligoniai privalo pasveikti. Kai kurie giminės būna labai agresyviai nusiteikę mūsų atžvilgiu, – prie tokios žmonių nuostatos prisidėjo ir žiniasklaida. Esu aplankęs daugelį Europos šalių, bet niekur nemačiau tokios nepagarbos gydytojui kaip Lietuvoje. Neigiamą nuomonę apie mus bei absoliutaus nepasitikėjimo atmosferą kryptingai kuria ir nebaudžiamai siautėjantys šarlatanai, – paramedikais tokių nepavadinčiau.
Į mūsų skyrių išties suplaukia didžiosios gydytojų klaidos. Pabrėžiu: klaidos, bet ne nusikaltimai. Pasaulyje tai laikoma suprantamu dalyku, bet ne Lietuvoje.
Dalis ligonių miršta. Mano pareiga – garantuoti jiems teisę garbingai išeiti. Deja, to dažnai nesuvokia nei giminės, nei dalis medikų ir apskritai visa visuomenė.
Pasakyti artimiesiems, kad žmogus užgeso, niekada nebūna lengva. Ypač – jei bandant padėti prie ligonio praleista daug dienų ir savaičių. Netektis tampa stresu visam kolektyvui – taip pat ir dieną naktį prie jo buvusioms slaugytojoms, gydytojams rezidentams. Skaudu, kad po pasiaukojamų kolektyvo pastangų padėti ligoniui sulauki ne padėkos ar supratimo, o priekaištų, kaltinimų ar net grasinimų.
Ne kiekvienas žmogus pagal savo psichikos sanklodą gali dirbti reanimacijos-intensyvios terapijos skyriuje. Ypač didelis psichologinis krūvis tenka skyriaus vedėjui ir vyriausiajai slaugytojai. Jiems reikia atlaikyti administracijos spaudimą, nes visada trūksta pinigų. Pas mus mėgstama „dalintis“ klaidomis, bet ne pinigais. Kai į reanimacijos reikalus dar pradeda kištis ir politikai, dažno mediko psichika neatlaiko.
Man padeda tai, kad didžiąją gyvenimo dalį sportavau ir dabar tai darau. Kolegoms, kurie nesugeba atsiriboti nuo darbo, dažnai būna labai sunku. Jie prasigeria, tampa narkomanais, dažnai serga ar baigia gyvenimą savižudybe. Esu dirbęs skyriuje, kur visos moterys buvo nevedusios arba išsiskyrusios. Viso to priežastis – dažni stresai darbe, – tai negali neįtakoti šeimyninio gyvenimo. Jauni gydytojai savaitėmis nebūna namuose, o jei būna – tai miega. Daugeliui iš pradžių yra labai sunku nedalyvauti visuomeniniam gyvenime: kai visi važiuoja iš darbo, tu – į darbą, kiti švenčia, tu vėlgi dirbi.
Savajai šeimai irgi lieka nedaug laiko, todėl man labai svarbu jį praleisti prasmingai.
Kai išvažiuoju į sodybą ar kur nors į gamtą ir sugebu viską užmiršti, tarsi nusileidžia matinė širma. Šis pojūtis – tikra Dievo dovana. Dirbti ir atsipalaiduoti man padeda ir bėgiojimas. Bėgiodamas dažnai kuriu paskaitas, planuoju darbus, nes darbo valandomis per problemas tam nelieka laiko.
Atgauti jėgoms naudingos nuolat skyriuje rengiamos vakaronės. Tuomet išnyksta pareigų nubrėžtos ribos tarp vedėjo, gydytojų bei seselių. Juk mūsų darbe – kaip kare, – gauni komandą ir turi vykdyti. Tai nėra lengva. Po geros vakaronės skyriaus vedėjas neatrodo toks piktas, komandos – ne tokios griežtos. Bendri pasibuvimai suvienija visų mūsų tikslui – padėti ligoniui“.

Sustiprina dvasinis gyvenimas
Vilniaus psichikos sveikatos centro Psichoterapijos skyriaus vedėjo Aleksandro Alekseičiko duona – kasdien įsijausti į sudėtingus nesikreipusių pacientų išgyvenimus. Nepavargti nuo svetimų gyvenimų labiausiai padeda tikėjimo teikiama parama.
„Jei nori gerai dirbti, padėti pacientui, reikia susigaudyti, kas vyksta jo pasaulyje. Todėl nuo neigiamų emocijų negali atsiriboti – privalai įsijausti į žmogaus istoriją. 80 proc. savo laiko į pacientą tenka žvelgti iš sunkios jo situacijos, depresijos, praradimų prizmės. Tarsi kartu su juo susergi, kartu pasveiksti.
Tačiau savo darbą stengiuosi organizuoti taip, kad į dieną tebūtų vienas labai rimtas pokalbis su nauju pacientu. Su kitais 3-4 pacientais, jau pažįstamais iš anksčiau, galiu bendrauti iš tam tikro atstumo.
Geriausia, kad darbe būtų optimalus krūvis. Nei per daug darbo, kad nepervargtumei, nei per mažai – kad negraužtų sąžinė, jog galėjai daugiau. Yra pasakyta: imkite kryžių, bet jis neturi būti per sunkus.
Kai turi ilgametę patirtį – darbas pats dirbasi. Su laiku atsiranda imunitetas trikdantiems išgyvenimams, savotiškas paslankumas. Jei pavyksta išsirinkti profesiją pagal pašaukimą, būna sunku, bet ne per sunku. Žinoma, jei jei dirbsi vien valios ir intelekto pastangomis – tikrai nuvargsi. Todėl svarbu, kad gyventume ne tik intelektinį ar emocinį, bet ir dvasios bei sielos gyvenimą. Tai gelbsti.
Padeda ir pasitenkinimas darbu, pojūtis, kad esi stiprus. Aš penkis kartus „susergu“ su savo pacientais, bet šešis kartus išgyju. Nors teko sunkiai padirbėti, bet svarbiausia – pavyko padėti. Sustiprina ir pacientų dėkingumas. Pavyzdžiui, kai kas nors pasako, kad už mane pasimels. Šeimoje jaučiu sūnaus, žmonos palaikymą. Tiesa, ir grįžus namo norisi paskaityti savo srities literatūros. Tačiau pergyventi kartu su pacientu yra viena, o žvelgti į jų istorijas per abstrakčių teorijų prizmę – kita. Tuomet viską vertini tarsi iš paukščio skrydžio. Jei buvau silpnas su ligoniu, sustiprėju padedamas savo mokytojų, autoritetų knygų.
Susitvarkyti su kylančiomis stresinėmis situacijomis labai padeda tikėjimas. Raminu save: tie žmonės neišmano, ką daro. Aišku, galiu pasinaudoti atsipalaidavimo, įtaigos įgūdžiais. Tačiau geriausiai nuteikia iš aplinkos natūraliai atsirandantys džiaugsmai. Beje, psichiatrai, pacientams išrašantys antidepresantų, patys jų nevartoja. Vienoje konferencijoje, kur dalyvavo apie 200 psichiatrų, paprašiau pakelti rankas tuos, kurie geria antidepresantus. Pakilo tik pora rankų, gal keletas dar nenorėjo prisipažinti.“
Petro Malūko nuotrauka
Akušerė Danutė Lištvanienė: iš medikų reikalaujama viską išmanyti, nuolat būti pasirengus padėti, tačiau jiems patiems labai trūksta profesionalios pagalbos.

Corbis/Scanpix nuotrauka
Daugeliui gydytojų darbo diena nesibaigia ligoninėje – dienos rūpesčius jie nešasi į namus.
operacija_corbis.jpg

Petro Malūko nuotrauka
Anot Gintauto Kėkšto, dirbant reanimacijos-intensyvios terapijos skyriuje labai išvargina nesusišnekėjimas su pacientų giminėmis.

Alinos Ožič nuotrauka
A.Alekseičikas: nuo neigiamų emocijų atsiriboti negalime – privalome įsijausti į žmogaus istoriją.

<citata>Pacientas nori visą atsakomybę perkelti gydytojui, bet jis irgi yra žmogus. Daugelis klausia: „daktare, ar viskas bus gerai“. Tačiau to niekada negalime pažadėti.
<citata>apie 10-20 proc. medikų vartoja antidepresantus, ne vienam jų išsivysto priklausomybė nuo alkoholio.