Algimantas Raugalė gimė 1940 m. gegužės 2 d. 1957 metais įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. 1963 m. baigė Medicinos fakultetą su pagyrimu, buvo pakviestas dirbti asistentu Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų katedroje.
1968 m. A.Raugalė apgynė medicinos daktaro disertaciją. 1972 m. jam suteiktas docento vardas, o 1991 m. už darbų visumą – profesoriaus vardas.
1995 m. profesorius A.Raugalė apgynė habilitacinę disertaciją tema ,,Klinikinės pediatrinės farmakologijos metmenys“.
1977 m. išrinktas VU Medicinos fakulteto Vaikų ligų katedros (vėliau – klinikos) vadovu, ir šiai klinikai vadovavo 33 metus. Taip pat visus šiuos 33 metus vadovavo ir iki šiol vadovauja Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Vaikų ligų klinikai.
Per 47 praktinio darbo metus prof. A.Raugalė dirbo vaikų chirurgu, vaikų reanimacijos ir intensyvios terapijos gydytoju, vaikų kardiologu. Šiuo metu pagrindinė prof. A.Raugalės mokslinio ir praktinio darbo kryptis – klinikinė pediatrijos farmakologija.
Prof. A.Raugalė yra paskelbęs per 160 mokslinių darbų, tame tarpe vienas ir su bendraautoriais parašė 10 monografijų praktikos gydytojams ir 9 vadovėlius aukštųjų medicinos mokyklų studentams. Svarbiausios monografijos ir vadovėliai tai: ,,Klinikinė pediatrijos farmakologija“ (1979 m. laida, 1987 m. laida, 1997 m. laida), ,,Vaikų ligos“ (1988 m. laida), ,,Antimikrobiniai preparatai klinikinėje praktikoje“ (2001 m. laida), ,,Vaikų reanimacija ir intensyvioji terapija“ (1992 m. laida). Paskutinio ,,Vaikų ligų“ vadovėlio išleisti 5 tomai, - 2000 metais, 2003 m., 2004 m., 2005 m. ir 2007 metais. Jo rengimui vadovavo prof. A.Raugalė, atskirus vadovėlio skyrius parašė Vilniaus universiteto ir Kauno medicinos universiteto Vaikų ligų klinikų dėstytojai. 2008 m. prof. A.Raugalė išleido plačios apimties monografiją ,,Klinikinė pediatrijos farmakologija ir farmakoterapija“; 2009 m. išleistas ,,Pediatrijos vaistų žinynas ambulatorinėje praktikoje“.
1992 m. prof. A.Raugalei suteikta LR Nacionalinė premija, 1994 m. – Lietuvos Respublikos Mokslo premija. 1999 m. prof. A.Raugalei už nuopelnus Vilniaus miestui suteiktas Šventojo Kristoforo apdovanojimas. 2008 m. suteiktas nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo vardas ir apdovanotas nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo garbės ženklu.
1992-1999 m. laikotarpyje prof. A.Raugalė buvo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto prodekanas. 2002 m. VU Senato sprendimu jis išrinktas VU prorektoriumi ligoninėms ir klinikoms, šiose pareigose dirbo iki 2007 m.
Profesorius habilituotas daktaras Algimantas Raugalė šiuo metu yra Lietuvos vaikų kardiologų draugijos pirmininkas, žurnalo ,,Pediatrija“ vyriausiasis redaktorius, Vilniaus miesto ir krašto vyriausiasis pediatras, Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės Stebėtojų tarybos pirmininkas.
- Ar vaikystėje galvojote tapti gydytoju?
- Tikrai ne. Aš norėjau būti kino režisieriumi. Bet man nepavyko mokyklos baigti aukso medaliu, puse balo pritrūko. O be aukso į VGIK‘ą (tuometinis Kinematografijos institutas Maskvoje) įstoti nebuvo jokios galimybės. Stojau į mediciną, ne į romantišką specialybę. Ir nesigailiu visiškai. Dabar turėčiau labai gailėtis, jeigu būtų buvę kitaip, nes neturiu jokių menui reikalingų savybių. Mėgstu pedantišką tvarką. Kiekvienas daiktas turi turėti savo vietą.
- Jūsų patirtis – 47 metai vaikų gydytojo praktikos, 33 metus vadovavote VU Medicinos fakulteto Vaikų ligų katedrai. Beveik visi Lietuvos pediatrai yra parengti pas Jus. Esate mokytojų mokytojas. Dėl ko šiandien skauda širdį?
- Sveikatos reforma... Ką čia pasakysi? Situacija mūsų valstybėje dėl motinos ir vaiko sveikatos apsaugos prioritetų yra labai prasta. Net teoriškai nebekalbama apie vaiko sveikatą, kaip apie prioritetą. LR Seimo Sveikatos reikalų komitete per 20 metų nė karto nebuvo svarstyta vaikų sveikatos apsaugos klausimai. Paskutinę instanciją, kuri dabar yra Santariškių vaikų klinika, šitie reformatoriai sumanė sujungti į vieną krūvą su suaugusiųjų. Motyvacija – tik finansinė: vaikų gydymo įkainiai yra didesni, negu suaugusiųjų, vaikų ligų gydymas atneš pinigų. Tai vadinasi - išjoti ant vaikų kupros. Be to ir visa labdara skiriama vaikams. Chirurgai kartais sako – tu nors kauk, tau nieks neduos labdaros, o vaikams – viskas. O ką valstybė? Kaip sakė KMU Vaikų ligų klinikos vadovas doc. R.Kėvalas, ateikit pas mane ir parodykit nors vieną aparatą, kurį būtų nupirkusi valstybė. Viską gavom iš labdaros, brangiausia aparatūra – norvegų, šveicarų, danų. Valstybei mes nereikalingi ir neįdomūs. Tačiau jei vaikai nerūpi, tai kas turi rūpėti? Šitas sujungimas yra absurdas, o ne lėšų taupymas. Padarykim iš elektriko, santechniko, dujininko vieną specialistą ir, turbūt, bus pigiau. Bet elektra nedegs, dujų nebus, o tualetas bus užsikimšęs.
-Ne taip seniai jau buvo įvykdyta viena reforma vaikų ligų gydymo sektoriuje - šeimos gydytojams priskirta ir vaikų priežiūra. Kokia Jūsų nuomonė apie tai, Profesoriau?
- Tos „reformos“ rezultatas – vaikų ligotumo, sergamumo rodiklis Lietuvoje yra vienas blogiausių Europoje. Todėl kad silpna pirmoji grandis – šeimos gydytojai, kurie dabar privalo gydyti ir vaikus, tačiau to daryti visiškai nemoka. Pusė visų darbų vaikų poliklinikoje anksčiau ir sudarydavo profilaktika. O kai reformos pasekoje poliklinikose pediatrų nebeliko, jų funkcijas perėmė šeimos gydytojai, – turime rezultatą, kurio nebegalime suvaldyti.
Ar žinote, kaip tie šeimos gydytojai buvo rengiami? Senutė terapeutė ateidavo čia, į mūsų kliniką dviems-trims savaitėms! Ji jau seniai nebeatsimena, už kurios kojos reikia tą kūdikį laikyti, o ji per dvi savaites išmoks gydyti vaikus? Pediatrijos reikia mokytis ne vienerius metus, ką jau kalbėti apie savaites.
- Ar keičiasi vaikų ligos?
- Kuo civilizuotesnė šalis, tuo daugiau ligų. Visame pasaulyje tas pats. Jaunėja aterosklerozė, sąnarių ligos. Tačiau per mano 47 metų praktiką ligos niekuo labai nepasikeitė. Kadaise čia, šitoje ligoninėje turėjome atskirą Reaumatologijos skyrių, o jame – daugybę reumato kamuojamų vaikų. Dabar yra taip, kad neturime, ką studentams parodyti. Kodėl? Turime vaistų, skirtų gydyti lėtinius infekcijos židinius.
Padaugėjo sergančiųjų bronchine astma. Maždaug ketvirtadalis Lietuvos vaikų yra alergiški. Alergijos – gero gyvenimo pasekmė, kaip ir vaikų nutukimas. Ne todėl, kad jie daug valgo, bet todėl, kad valgo ne tai, ką reikia.
Šiuo metu labai daug tuberkulioze sergančių vaikų: maždaug 20 atvejų 100 tūkst. vaikų. Niekada tiek nebuvo, kiek dabar. Žinote, kodėl? Anksčiau sergantieji tuberkulioze buvo priverstinai gydomi, o dabar jie netrukdomai platina šios ligos sukėlėjus.
Ypatingai padaugėjo įvairių apsinuodijimų, padaugėjo apsinuodijusių alkoholiu vaikų, paauglių narkomanų. Jauniausiam rimtam narkomanui, kuris gulėjo mūsų skyriuje, buvo tik 9 metai. O ką jau kalbėti apie narkomanus paauglius, kurių mūsų skyriuje išties daug. Padaugėjo vaikų, dažniausiai paauglių mergaičių, kurie bandė nusinuodyti vaistais. Priežastys – nelaiminga meilė ar subarė mama ir panašiai
- O kuo galite pasidžiaugti?
- Yra toks kūdikių mirtingumo rodiklis, kuris yra pagrindinis vaikų ir suaugusiųjų sveikatos apsaugos bei apskritai tos šalies kultūros ir civilizacijos rodiklis. Mūsų šalyje jau nuo 2003 metų kūdikių mirtingumo rodiklis yra geresnis, nei JAV. Lietuvoje tūkstančiui gimusių miršta 6-6,5 kūdikio, o JAV – 6-8. Tokiu rodikliu galima girtis. Nes specialybės, kurios atsako už šį rodiklį, pas mus yra labai aukšto lygio. Tai pirmiausia – naujagimių gydytojai, tai – vaikų reanimatologai, visa akušerinė tarnyba ir vaikų chirurgija. Šiose srityse tikrai turime kuo džiaugtis ir girtis.
- Ką tik baigėte savo paskutinę, kaip pats sakote, knygą „Tėvams apie vaikams skiriamus vaistus“. Ką tėvai turi žinoti apie vaikams skirtus vaistus?
- Tėvai turi žinoti, kuo gydomi jų vaikai. Dabartinė sistema vaistinėje – savitarna yra visiška nesąmonė. Ateina mamytė į vaistinę, nuo lentynos prisišluoja vaistų, ir „pagydo“ vaiką. Po to pilni Reanimacijos skyriai vaistais apnuodijusių vaikų, nes mama ne vieną lašą vaistų nuo slogos į nosį sulašino, bet visą pipetę į vieną šnervę ir visą pipetę į kitą – matai, kad vaikas greičiau pasveiktų. Apie vaistus reikia daug žinoti, kad jais gydyti. Pirmiausia turi žinoti, kokie tai vaistai, kaip ir ką jie veikia, kaip juos įduoti, kuo atskiesti, kuo užgerti, gerti prieš valgį ar po jo ir t.t. Nežinojimo pasekmės yra liūdnos. Ir kartais prie to prisideda vaistininkai. O dabar Sveikatos apsaugos komitete yra rengiamas įstatymo projektas – pasiūlymas vaistus pardavinėti degalų kolonėlėse. Pardavėja benzino įpils ir vaistą vaikui pasiūlys – beveik tas pats, ar ne? Baisu net pagalvoti.
- Gal yra kita bėda – tėvai vaikams duoda per daug vaistų?
- Geriausia išgyti be vaistų. Žinoma, jei liga nėra sunki. Vaikus vaistais gydyti reikia tik prižiūrint gydytojui.
Patarimas tėvams: jei norite stiprinti vaikų imunitetą – duokite ne specialių preparatų, o eikite kartu pasivaikščioti, sportuoti. Reikia kuo daugiau grūdintis. Juk reikia žinoti, nuo ko priklauso gyventojų sveikata. Nuo gydytojų ji priklauso tik 10 procentų. Visa kita – nuo gyvenimo sąlygų, nuo genetikos, nuo gamtos užterštumo, aplinkos. Iš tikrųjų, žmonėms reikia ne vaistų, o keisti gyvenimo būdą – ir vaikams, ir suaugusiesiems.
- Ačiū už pokalbį, Profesoriau. Linkime Jums sveikatos, sveikatos ir dar kartą sveikatos!
