-Kaip namiškiai vertina Jūsų pomėgius? Kokių rankdarbių esate sukūrusi?
-Sūnus būdavo laimingas, kai prie kalėdinės eglutės galėdavo pasidabinti spalvingais kostiumais. Beje, švenčių proga karnavaliniais kostiumais aprengdavau ir kaimynų vaikus.
Visą gyvenimą po darbo namuose užsiimdavau rankdarbiais. Prisimenu, kad darydavau šilkinius kutus užuolaidoms, oda puošdavau megztinius. Teko siuvinėti, kitaip puošti jaunosios, pamergių sukneles, gaminti vestuvinius krepšelius, puokštes. Tačiau dabar daug ko nepadaryčiau, nes po operacijos smarkiai pablogėjo regėjimas. Tik kartkartėmis ką nors lipdau iš molio.
Labai patinka gaminti dirbtinių gėlių puokštes. Tačiau jas kuriu nedažnai, pagal nuotaiką ir galimybes, nes dirbtinėms gėlėms reikalingos medžiagos gana brangios. Kita vertus, dirbtinės puokštės turi savo privalumų – nusibodusią galima lengvai pakeisti. Labiausiai patinka tai, kad iš tokių pačių gėlių galima sudėti visiškai skirtingas puokštes. Tačiau mano namuose ilgiau kaip mėnesį nė viena puokštė neužsibūna...
-Atrodo, Jūsų namai pilni originalių daiktų...
-Tikrai ne. Dabar turiu tik minėtą staliuką. Viską išdovanoju, išdalinu. Gana populiarūs buvo gėlių vazonai iš batų. Kuo labiau sunešioti batai, tuo jie įdomesni, tuo lengviau su jais buvo dirbti, nes visaip galėjai išraityti, nurauti padą... Jų sukūriau gal šešetą. Tačiau nė vieno vienodo!
Mano namai tikrai neperpildyti daiktais, juolab kad gyvenu bute, tad net ir norėdama nelabai galėčiau kaupti kolekcijas. O ir tokio tikslo neturiu – labiau patinka dovanoti.
-Ar pažįstami, žinodami tokį Jūsų pomėgį, nereikalingus daiktus tempia Jums?
-Įvairiai: atneša tie, kurie yra mano darbų matę ir prašo juos pakartoti. Kartais ir pati paprašau. Pavyzdžiui, tvarkiusiam rūsį kaimynui neleidau išmesti senų vaikiškų batų.
-Kaip dovanas parenkate kitiems?
-Retai einame į svečius, bet, jeigu sugalvojame, dovanų dažniausiai neperku – sukuriu ką nors pati.
-Tai gal dirbate ne tą darbą?..
-Mano pirmoji specialybė – siuvėja, vėliau baigiau medicinos kursus. Iš tiesų ligoninės skyriuje man sako, kad dirbu ne ten... Nesutinku su tuo. Manau, kad tikrai esu savo vietoje. Bendraudama su ligoniais, džiaugiuosi, kad galiu jiems padėti. Dirbu urologijos ir chirurgijos skyriuose, daugelis ligonių būna sunkūs, kartais visiems beveik vienu metu prireikia pagalbos. Kasdien matyti žmonių nelaimes, skausmą, kančias, nėra lengva. Tačiau, ar yra lengvų darbų?
Idėjų netrūksta, galėčiau dirbti kūrybiškesnį darbą. Ir pasiūlymų tokių turėjau. Pavyzdžiui, kurti puokštes. Nesutikau, nes negaliu kurti pagal užsakymą. Esu užsispyrusi kaip avinas – nieko nedarau verčiama, galiu tik tada, kai pačiai noras kyla.
-Ar turite kitų pomėgių?
-Dar viena mano aistra – žvejyba. Be jos nepraeina nė viena vasara. Įsivaizduokite bundančios gamtos grožį – rytinis rūkas, paukščiukų čiulbėjimas... Žodžiais to nenupasakosi, tą reikia pamatyti.
Šia aistra užkrėtė vyras, kai pirmą kartą prieš 25-erius metus pakvietė kartu žvejoti. Taigi nuo to laiko žvejyba man – geriausias poilsis. Nepavargstu ilgai sėdėti vienoje vietoje, priešingai – tik gamtoje su meškere atsigaunu, atsikratau streso, sukaupiu jėgų. Vyras jau žino: jeigu prašau vežti žūklauti, vadinasi, man labai blogai ir esu smarkiai pavargusi.
Mūsų žūklės vieta – Bačkonys (Kaišiadorių r.). Čia netoli vyro tėviškė, kaimukas, kur gyvena mama. Tik sniegas nutirpsta, žemė įšyla, ir lekiam į savo pamėgtas vietas. Iš pradžių pas mamą žemės ūkio darbų nudirbti, o vėliau – žvejoti.
Labai gerų meškerių neturiu, gaudau paprasta plūdine meškere. Teko sužvejoti 2–3 kg sveriančią žuvį, bet laimikiai man nėra svarbūs. Niekada nepavydėjau sugaunantiems daugiau ir didesnių žuvų. Man labiau patinka pats žvejybos procesas.
-Dėkojame už pokalbį.
Kalbėjosi Natalija Voronaja
