Veriate tik karolius?
Kuriu tik karolius. Vėrimo būdu pagaminti auskarai būna gana paprasti. Kadangi nemoku apdirbti metalo, todėl į šią sferą ir nebandau lįsti. Tuo tarpu karolių vėrimas man yra ir malonumas, ir kūryba. Be to, nusibodus ar nuotaikai pasikeitus, jie gana greitai perdaromi. Viso labo prarandi tik gabalą specialios vielos, keletą valandų, bet užtat turi naują papuošalą!
Esu sukūrusi per šimtą įvairiausių vėrinių, bet pati turiu daug mažiau. Juk neveriu vien sau – didžiulis malonumas yra dovanoti ir dalytis džiaugsmu. Šis pomėgis tuo ir žavi, kad jis negali būti skirtas tik tau vienam.
Kaip gimsta idėjos, noras kurti vienokį ar kitokį vėrinį? Ar pakanka turimų akmenų?
Jeigu kuriu konkrečiam žmogui ar tam tikrai progai kartais paieškau ir specialaus akmens, kuris pagal horoskopą tiks būtent jam. Nesu prietaringai prisirišusi prie horoskopų, bet kodėl nepamaloninti žmogaus jam tinkančiu akmeniu, kuris jam galbūt atneš sėkmę.
Manau, kad kiekviena moteris turi savą grožio pajutimą, stilių. Aš taip pat verdama karolius ieškau geriausio sprendimo. Kartais tai priklauso nuo nuotaikos: šviesią dieną traukia tamsesnis, niūresnis akmuo, o liūdną norisi ryškių, vasaros spalvų. Be abejo, norus gali riboti turimos medžiagos, todėl akmenų ieškau nuolat – jeigu tik atsiduriu šalia akmenų parduotuvių, negaliu neužeiti... Nors dažnai sau ir sakau, kad užeisiu tik pasižiūrėti!
Ar turite mėgstamų akmenų? Kokias spalvas mėgstate?
Mano mėgstamiausi – gintaro karoliai. Apskritai manau, kad šalia Baltijos jūros gyvenančiai moteriai tiesiog privalu turėti gintaro vėrinį. Man brangiausias gintaro vėrinys – mano senelės, kurį paveldėjau iš savo tetos. Tai geltono gintaro ovalo formos karoliai, nuo didžiausio centre iki mažiausio prie sagties. Padariau keletą šio vėrinio kopijų, panaudodama mažesnius įvairaus apdirbimo ir laikotarpio gintarus.
Anksčiau gintaras buvo traktuojamas gana nuobodžiai, dabar jo yra labai įvairaus. Turiu gintarų, kurie yra visiškai neapdirbti, milijonus metu išgulėję žemėje.
Iš tiesų dabar yra labai daug ir įvairių akmenų, kurie skiriasi savo formomis, apdirbimu, dydžiu ir t.t. Visiškai netikėti gali būti ir jų deriniai. Anksčiau negalėjai derinti mėlyno su žaliu – dabar tai labai gražus sąskambis, truputį skandinaviškas, tačiau labai žavingas.
Anksčiau buvo tabu derinti jūros grožybes su kitomis kalnų ar žemės klodų spalvomis. Buvo laikoma, kad perlai gali derėti tik su kitais jūros klodais – koralais ir pan. Dabar šios taisyklės liberalizuotos ir jokių apribojimų nėra. Svarbu žinoti, ko sieki: nori sukurti žaismingą ar dalykinį, kasdien nešiojamą papuošalą.
Kokių kitų, ne pačios sukurtų, tačiau Jums brangių daiktų turite savo papuošalų skrynelėje?
Iš senelės esu paveldėjusi koralų karolius, kurie nėra labai puošnūs. Beje, anksčiau daugumoje Lietuvos kraštų tautinis rūbas buvo puošiamas ne gintaro, o koralo karoliais. Tai buvo sėkmės, turto simbolis, nes jie buvo atvežami iš užjūrio kraštų. Tai buvo brangenybė, kaip šilko skaros, Venecijos stiklas ir pan. Iš močiutės taip pat paveldėjau koralų auskarus, perlų vėrinį, sidabru puoštus rankinukus.
Taip pat turiu ir porą prieškario Lietuvoje tapytų paveikslų, kurie galbūt ir tapo kito mano hobio pagrindu. Mano mamytė, kai tik galėjo, savo uždirbtus pinigus išleisdavo pirkdama dailės vertybes. Būdama moksleivė, vėliau studentė visada kartu su mamyte eidavau į dailės galeriją ir aptardavome, ką dar norėtume įsigyti. Todėl dabar labai džiaugiamės, kad turime gražią beveik visų žinomų Lietuvos profesionalių dailininkų paveikslų kolekciją, kuria gali pasidžiaugti ir mūsų bičiuliai, kiti meno mylėtojai.
Atrodo, kad domėjimasis menu – ne vienintelė Jūsų „užklasinė“ veikla...
Priklausau pasaulinei moterų profesionalių organizacijai „ZONTA International“. Ji buria aktyviai profesinėje veikloje dalyvaujančias moteris, kurios ne tik turi visuomeninių interesų, bet ir imasi savarankiškai juos įgyvendinti. Norint tapti šios organizacijos nare, reikia turėti profesiją, gauti iš jos pajamas ir nebijoti jomis pasidalyti. Manau, kad tai buvo pirmoji organizacija Lietuvoje, kuri ne ieškojo, iš kur gauti pinigų, o davė jų pati. Dauguma „ZONTA International“ projektų vyksta valstybėse, kuriose moterų padėtis išties yra daug sunkesnė negu Lietuvoje arba visai apverktina. Tai – Afrikos, Pietryčių Azijos, Pietų Amerikos šalys. Kadangi zontietės – dirbančios moterys ir pačios projektų vykdyti negali, jos savo lėšas įdarbina per kitas organizacijas – Jungtinių Tautų Vaikų fondą (UNICEF), UNIFEM ir kitus tarptautinius fondus.
Mūsų organizacijos vardas nėra dažnai girdimas, tačiau dėl to mūsų darbai nėra menkesni. Labai džiaugiamės, kad prisidėjome prie neraštingumo likvidavimo Indijoje, Afganistane, Afrikos valstybėse, rėmėme sveikatinimo programas, pvz., skiepijant nuo stabligės Nepalo gyventojus. „ZONTA International“ nupirko keletą autobusų, kurie veikė kaip mokyklos, kiti – kaip ligoninės ant ratų. Jie buvo skirti Afrikos šalims.
Kartu prasimanėme projektų ir Lietuvoje. Remiame keletą Pietryčių Lietuvos mokyklų, kuriose tautinėms mažumoms sudarėme sąlygas mokytis lietuvių kalbos, tobulėti, kad, baigus mokyklą, būtų galima stoti į aukštąsias mokyklas. Rengėme kitas įvairias kultūrines programas, ekskursijas. Yra mokyklų, kurios zontiečių dėka išaugo nuo pradinės iki vidurinės, ir šiandien labai džiaugiamės kiekviena moksleivių laida.
Pagaliau jau trejus metus vyksta nacionalinių vertybių projektas, kurį šiemet Vilniaus Rotušėje minėsime vasario 26 d. Pavyzdžiui, viena siūlomų vertybių – lietuvių kalba. Ją iškėlė Vokietijoje gyvenantis lietuvis. Kartais reikia atsidurti truputį toliau, kad pamatytum savas tikrąsias vertybes...
Kalbėjosi Natalija Voronaja
