Naujienos

Į iškilmingą renginį, įvykusį Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje, prigužėjo pilna ligoninės didžioji auditorija. Prisiminti ir pagerbti prof. Pr.Norkūną atėjo Vilniaus universiteto rektorius akademikas Benediktas Juodka, gerbiama medicinos fakulteto dekanė profesorė Zita Kučinskienė, suėjo profesoriai, docentai, gydytojai - buvę kolegos, mokiniai, bendraminčiai, - visi prisimenatys ar tiesiogiai prisilietę prie prof. Pr.Norkūno chirurginio talento, jautę jo vidinę šviesą ir šilumą, dalinęsi su juo žiniomis ar patirtimi.

Susirinkusius pasveikino chirurgų draugijos pirmininkas doc. Audrius Gradauskas, renginiui pirmininkauti pakvietęs Vilniaus Medicinos draugijos pirmininkę docentę Dalią Triponienę. „Susirinkome pagerbti ir paminėti prof. Praną Norkūną, įžymų, chirurgą, gydytoją, mūsų Mokytoją, didingą mokslininką, pasišventusi savo profesijai, – pasveikinusi susirinkusius kalbėjo docentė. – Profesoriui labai tinka L.Pastero žodžiai: „Mokslas tėvynės neturi, o mokslininkai turi tėvynę“. Prof. Pr.Norkūnas buvo didis savo krašto, Vilniaus patriotas, kuris savo žodžius „...gyvenimą paskyriau Lietuvai“, pateisino šimteriopai.
Neatsitiktinai susirinkome šioje salėje. Čia 26 metus aidėjo profesoriaus Pr.Norkūno žingsniai, čia klausėmės jo paskaitų ir patarimų, čia aukštu aukščiau ir profesoriaus šventovė – operacinės, šiame koridoriuje buvo jo kabinetas, čia nuo auditorijos sienos visada lydi nutapytas profesoriaus žvilgsnis, čia jo iniciatyva ir lėšomis įsteigtas Vilniaus chirurgų ir Vilniaus medicinos draugijos muziejus.“
Paminėjimas prasidėjo muzika, kurią taip mėgo ir vertino prof. Pr.Norkūnas. Lietuvos muzikos akademijos smuikininkė Dalia Dėdinskaitė griežė Bachą...

Chirurgas, habilituotas daktaras, profesorius – rodos, tik trys titulai, keli trumpi žodžiai, telpantys į vieną eilutę. Iš tiesų – tai ilgas, garbingas ir didžiai turtingas nuveiktais darbais gydytojo, chirurgo, mokslininko gyvenimas. Profesoriaus Pr.Norkūno 100-ųjų gimimo metinių proga niekas iš kalbėjusiųjų nepasakė: „chirurgija buvo Pr. Norkūno darbas“, visi vienu balsu teigė – „chirurgija profesoriui buvo jo gyvenimas“. „Chirurgija turi būti viskas – darbas, namai, žmona, meilužė ir hobis“, – sakydavo pats profesorius.

Doc. Juozas Stanaitis, kalbėjęs pirmasis, apžvelgė visą profesoriaus medicininių pasiekimų kelią. Nebuvo jame jokių nukrypimų ar abejonių. „Chirurgija susirgau trečiame kurse, kai pirmą kartą pamačiau operaciją“, prisiminė docentas paties Pr.Norkūno kadaise pasakytą frazę. Apie profesoriaus chirurginį meistriškumą sklido legendos. Jo techninės galimybės neturėjo ribų. Jis pirmasis pasaulyje ėmė daryti ekonominę skrandžio rezekciją kartu su vagotomija, pirmasis Lietuvoje pradėjo operuoti sergančius plaučių ligomis, pirmasis padarė transpleurinę stemplės rezekciją ir plastinės stemplės operaciją. Docentas skaidrių pagalba pademonstravo, kokiu būdu profesorius atlikdavo minėtas operacijas, be to, yra išlikę paties prof. Pr.Norkūno garso įrašai apie operacijos eigą, kuriuos renginio dalyviai ir turėjo progos išklausyti. Kadangi tais laikais įrašymo technika nebuvo itin galinga, įrašas skambėjo šiek tiek neaiškiai. Iš salės kažkas pastebėjo: „Nesigirdi“. Tuomet doc. J.Stanaitis prisiminė dar vieną profesoriaus Pr.Norkūno mėgstamą posakį: „O jūs patylėkit ir išgirsit“.
Chirurgo talentas, originali operavimo technika, saviti moksliniai darbai – disertacijos „Skrandžio ir dvylikapirštės žarnos ir etiopatogenezės klausimu“ ir „Skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opinės ligos patogenezės ir gydymo duomenys“ bei naujai sukurta skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų kilmės „Veninio kraujo susitvekimo teorija“ , 9 jo mokiniai tapę profesoriais, 30 – daktarais leidžia šiandien visa tai pavadinti prof. Pr.Norkūno chirurgijos mokykla.

Prof. Petras Norkūnas, profesoriaus brolis, prisiminė šeimoje organizuotus koncertus, mat chirurgijos virtuozas buvo apdovanotas dar ir kitais talentais – jis griežė smuiku ir skambino pianinu. Be to jis mėgo piešti. „Pranas labai mylėjo Lietuvą. Patriotizmas buvo jo įgimta savybė, kaip ir visi kiti jam duoti talentai. Gal todėl jis tiesiai ant sienos nupiešė Vytį, kuris ilgus metus puošė mūsų namus“, – pasakojo brolis.
Prof. Augustas Pronckus, apžvelgęs bendrai nueitą profesinį kelią, prisiminė ir prof. Pr.Norkūno chirurgo-novatoriaus sugebėjimus. „Jis atostogų metu išvažiuodavo į kitas vadovaujančias klinikas Tarybų sąjungoje arba kitur ir, pastebėjęs naujas operacijas, grįžęs jas pradėdavo daryti Lietuvoje, – pasakojo prof. A.Pronckus. – Prof. Pr.Norkūną Lietuvos vadovaujantys chirurgai dažnai vadindavo chirurgu nenuorama. Jo mintys būdavo perpintos specialybės ir organizacinės pertvarkos planais. Jau nuo 1960 m. jis siūlė organizuoti didesniuose miestuose specializuotą chirurgiją Lietuvoje. Tai buvo jo toliaregiškos mintys, ateities siūlymai, be kurių šiandien mūsų šalyje nebūtų pažangios chirurgijos. Jo iniciatyva didesniuose miestuose buvo organizuoti ne planinės ir ekstra chirurgijos, traumatologiniai, urologiniai bei torakaliniai ir širdies-kraujagyslių chirurgijos skyriai. Chirurgai suprato, kad be kvalifikuotos bendrosios chirurginės pagalbos reikalingi ir specializuoti skyriai.“
Prof. Algimantas Bubnys prisiminė profesoriaus pedagoginį talentą. „Studentai jį labai mylėjo, nes paskaitas jis skaitydavo ramiai, įdomiai, o egzaminų metu niekada niekam nerašydavo trejetų. Visi eidavo laikyti tiek kartų, kol gaudavo penketą“, – pasakojo A.Bubnys.
Daktarė Filomena Taunytė susirinkusiems priminė profesoriaus sugebėjimą būti ne tik talentingu chirurgu, mokslininku, pedagogu, bet ir jo įgimtą inteligenciją, aukštą kultūrą, sugebėjimą net ir subtiliomis temomis kultūringai ir šmaikščiai pajuokauti, nieko neįskaudinant, neįžeidžiant.

Paties profesoriaus Pr.Norkūno prisiminimus apie save, savo patirtis, karo dienas ir darbus iš jo „Atsiminimų“ knygos skaitė radijo diktorės, redaktorės Violeta Mickevičiūtė ir Irena Plaušinaitytė. Aktorius Ferdinandas Jakšys pristatė ir paskaitė ištraukas iš naujos, dar spaudos dažais kvepiančios knygos „Gyvenimą paskyriaus Lietuvai“ , skirtos Prano Norkūno 100-ioms gimimo metinėms. Leidinį sudarė ir parengė Vilniaus Medicinos draugijos pirmininkė, VU medicinos fakulteto docentė D.Triponienė.
Renginio pabaigoje buvo įteikta Vilniaus Medicinos draugijos kasmetinė mokslo premija. Ją įteikti į sceną pakilo ilgametis Vilniaus Medicinos draugijos pirmininkas prof. Pranas Šimulis. Šiemet premija už geriausią mokslo darbą „Įgimtų kraujagyslių ligų (arba kraujagyslių diplazija) diagnostikos ir gydymo įdiegimą Lietuvoje“, įdiegtą į praktiką, atiteko Kraujagyslių chirurgijos klinikos ir VU Medicinos fakulteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinikos Kraujagyslių chirurgijos centro vadovui prof. Vytautui Jonui Triponiui.

Šalia profesoriaus Pr.Norkūno pavardės skambėję garsūs epitetai – chirurgas virtuozas, medicinos talentas, Lietuvos chirurgų korifėjus, chirurgijos mokyklos tėvas – profesoriaus taip ir neišmokė vienintelio dalyko – priprasti ir susitaikyti su ligonio mirtimi. Mirtis jam sukeldavo šoką. Įvykus blogiausiam, jis ilgai ir smulkiai aptarinėdavo, analizuodavo su kolegomis mirtį lėmusius dalykus, gydymo trūkumus. Kiekvieną ligonį jis mylėjo, kiekvienas jam buvo svarbus. Tai buvo jo darbo ir gyvenimo aksioma, kuriai jis niekada nenusižengė. Pats profesorius Pranas Norkūnas iškeliavo Anapilin 1992 m. lapkričio 9 d., palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse. Paminint šimtąsias jo gimimo metines, artimieji, giminės, kolegos, draugai aplankė Pr.Norkūno kapą, padėjo gėlių, doc. A.Valinskas prisiminė buvusio kolegos išskirtinę meilę žmogui, rūpestį kiekvieno likimu, jo sąžiningumą ir sugebėjimą būti chirurgu humanistu, visuomeninku, mokslininku. Vėliau Katedroje Bazilikoje buvo išklausytos šventos mišios, kur Vilniaus arkivyskupo augziliaras vyskupas Juozas Tunaitis per pamokslą savo šventu žodžiu laimino profesoriaus nueitą kelią ir jo didžius darbus.