- Kur tas aukso vidurys – kiek sveikata turi rūpintis ligonis ir kiek to rūpesčio palikti gydytojui?
- Sveikata – tai trijų aukštų pastatas. Pirmame aukšte - kūnas (tyrimai, skaičiai, aparatų duomenys). Antrame, pavadinkime jį socialiniu – ryšiai su žmonėmis, aplinka... Trečiame – psichologija. Juk ne šiaip sau šventų mišių metu vieni kitiems linkime ramybės... Jei antro ir trečio aukšto nesusikursime, kentės pirmas aukštas, taigi, kūnas. Tada vaistai, tegu jie bus ir auksiniai, nieko nenulems. Gydytojas taip pat bus bejėgis.
- Vadinasi, šiandien požiūris į ligą ir sveikatą kardinaliai keičiasi? Gydytojas yra tik padėjėjas, draugas, o žmogus yra padėties šeimininkas? Bet tam reikia elementaraus medicininių žinių bagažo!
- Būtent. Civilizuotas žmogus privalo pažinti pagrindinius vaistus nuo slogos, nuo kitų paprastų ligų. Specialisto reikia sudėtingiems reikalams, tačiau pacientas turi būti tarsi vadybininkas. Jis turi žinoti, ką valgyti, kaip judėti, gal net charakterį keisti, įpročius, jei liga to reikalauja. Būtina ir sielą pašlifuoti – kitaip pradėti su žmonėmis bendrauti, gal net išmokti piešti ar šokti... Kaip tu savimi rūpinsiesi, kaip galvosi ir elgsiesi, tokią sveikatą ir turėsi.
Nesenais laikraščių duomenimis, lietuvių požiūris į sveikatą dar labai žemame lygyje. Per 20 nepriklausomybės metų buvo nužudyta apie 7000 žmonių, o nusižudė apie 25 000. Ar šie nelaimingi žmonės gerbė savo sveikatą, kūną? Ar gerbė rūmą, kuriame gyvena dvasia, Dievo malonė?
- Ne paslaptis, žmonės yra nusivylę tradicine medicina, ypač tvarka gydymo įstaigose, tad gal todėl ieško alternatyvių gydymosi kelių arba net gydosi patys?
J- ei žmogus konfliktuoja su gydytojais, tai konfliktuos ir su alternatyvios medicinos puoselėtojais. Jo nelaimė – charakteris.
- O gal kiti dalykai? Na, nuėjo pas vieną gydytoją, atsainiai pažiūrėjo, paskyrė neveiksmingų tablečių... O norėdamas patekti pas specialistą, laukia mažiausiai mėnesį. Palaipsniui prieina prie savigydos - žolelių arbatos, dietų ar kitų puikių dalykų, kurie, jei ir neišgydo rimtos ligos, tai bent jau yra puiki profilaktika?
- Būna nusivylimų medikais. Per gydytojų užimtumą bei skubėjimą, per tai, kad mūsų nedaug beliko Lietuvoje, pagaliau, per ne specialistus, kurie vykdo sveikatos reformą... Vis dėlto ligonis privalo rūpintis savo sveikata, jį reikia bausti už pasyvumą ar sveikatos gadinimą. O kodėl jis neklausinėjo: prieš valgį ar po valgio, kodėl dar kartą neatėjo pas gydytoją, kodėl išsyk puolė prie kitų dievų? Labiausiai vis dėlto charakteris lemia žmogaus pasyvumą ar, atvirkščiai, jo lakstymą. Šiuolaikinė racionali medicina yra stipri, ji pagrįsta aukščiausiais vertinimais bei įrodymais, tuo tarpu alternatyvi medicina nėra taip aukštai įvertinta, įrodyta (o ar atsargu gydytis neįrodytais vaistais?), ji dažniau remiasi kaimyno pavyzdžiu, kokio nors autoriteto ar autorių kolektyvo nuomone.
Pavyzdžiui, dažna liga – kraujospūdis. Lietuvoje 30 proc. gyventojų ja serga. Per 200 milijonų litų išleidžiami šiai ligai gydyti, tačiau normalų kraujospūdį pasiekia tik 5 proc. besigydančiųjų. Kodėl? Medikai pagal diagnozę išrašo gerus vaistus, tačiau pacientai... Tai jie užmiršo išgerti tabletes, tai jiems nesvarbu prieš ar po valgio, tai pavartojo vaistus nuo skausmo, kurie susilpnino vaistų nuo kraujospūdžio poveikį, tai staiga liovėsi vartoję tabletes, vos tik kraujospūdis tapo normalus... Svarbiausia, kad ligonis dalyvautų gydymo procese. Reikia jo iniciatyvumo, domėjimosi.
- O per didelis domėjimasis savo sveikata? O baimė, o priklausomybė nuo vaistų?
- Geriau, kai žmogus kelia triukšmą, ant tokio mes nepykstam. Mes nemėgstam tylinčių ir „santūrių“. Juk normalu klausti, kiek gerti vaistų, kai žmogui geriau, kiek gerti, kai jam prasčiau.
- Gal vis dėlto galima padėti sau ir be vaistų, be chemijos? Juk būna, žmogus net vėžį išsigydo?
- Jei ligonis yra pakankamai išprusęs, jis gali atitolinti chemikalų bei operacijų būtinybę, pilna literatūros apie išgydytą vėžį pirminėse stadijose. Geriausias gydytojas visų ligų – šviesios mintys. Ir vis dėlto būtina pasitarti su specialistu. Skęstantis turi daužytis rankom, kojom, o ne tyliai grimzti į dugną. Nemedikamentinis gydymas kartais net 70-80 proc. nulemia pasveikimą, žinoma, už tai atsako pacientas ir jo šeimos nariai. 10-15 proc. lemia daktaro paskirti vaistai, likusius procentus lemia Kūrėjas.
- O Jūs savo darbe ar galite apsieiti be chemijos?
- Su pacientais mėgstu kalbėti ne tik apie ligą, bet ir apie jo vaikus, anūkus. Moterims liepiu pasidažyti, nes giltinė bijo tų, kurie nepasiduoda. Pasiūlau skaityti, o jei akys šlubuoja, klausytis radijo... O Dievas kur, rožančius? Turiu vieną nuostabų pavyzdį: pacientei 84 metai, mirė jos vyras, liko viena, sustreikavo širdis... Nupirkau dažų, pasiūliau piešti. Nesiseka piešti žmones, gyvūnus? Nieko, galima piešti medžius, gėles, bažnyčias. Ir ji piešė iš atminties, jos paveikslai žali kaip žolė... Ji jaučiasi žymiai geriau.
Virginija Barštytė
