Kai tik nesportuoji, jau kažko ir trūksta“ - prisipažįsta gydytojas Henrikas Ulevičius (55), Vilniaus miesto universitetinės ligoninės kraujagyslių chirurgas. Sporto pertraukų jo gyvenime kaip ir nebuvo - tik keli metai palikus didįjį sportą. Bet tada žaisdavo tenisą šalia ligoninės. Dabar toji aikštelė užleista, čia retai užklysta Antakalnio gyventojai, o buvę aikštelės šeimininkai jau tik pasižiūri, kaip kiti žaidžia.
Sportuoti yra kada
Sporto šio gydytojo gyvenime daug. Orientacininkas, slidininkas, dviratininkas. Iš šių pomėgių esminis, ko gero, yra orientavimosi sportas, nes miškais lakstyti su kompasu ir žemėlapiu galima visą gyvenimą, visais sezonais ir netgi patamsiu. Studentas būdamas siekė rezultatų, dirbti pradėjęs tapo sporto meistru, atstovavo Lietuvos rinktinei. Kai darbas tapo intensyvus, orientacinį sportą kiek užmetė. Paskui į Lietuvą iš Skandinavijos atėjo veteranų sporto tradicija, leidžianti orientacininkams rungtyniauti ir atšventus 35-etį. Prieš pora metų Kanadoje per veteranų sporto žaidynes gyd. H.Ulevičius užėmė trečiąją vietą. Šiemet vasarą, per atostogas, Portugalijoje vyksiančiame pasaulio čempionate chirurgas bandys kautis 55-60 metų grupėje.
Tartu maratonu užkrėtė kolegos
Kadangi Lietuvoje populiarėja orientacinis sportas dviračiais, chirurgas įsigijo stiprų krosinį dviratį – amerikietišką „Scott‘ą“ už 4 tūkstančius litų, bet yra ir apynaujo automobilio vertės egzempliorių. Naujas dviratis rudenį pravers tarptautiniame Tartu
dviračių krose. Jis neturėtų sulūžti 87 kilometrus minant miško keliukais ir laukais. Kaip tik gyd. H.Ulevičius gavo praėjusio kroso rezultatus. Bendroje įskaitoje chirurgas yra pirmame tūkstantuke, o savo amžiaus grupėje pernai buvo devintas. Kitaip nei orientaciniame sporte, slidžių krose chirurgas save vadina pradedančiuoju.
Toje pat trasoje vykstančiame Tartu slidinėjimo maratone (63 kilometrai) kraujagyslių chirurgas startavo per 15 kartų. Vasario 17 dieną iš Lietuvos medikų H.Ulevičius tarptautiniame Tartu maratone dalyvaus vienas, tačiau žada susitikti su šio sporto entuziastais, vietiniais kraujagyslių chirurgais.
Kalnų pamokytas
Tik prieš kelias dienas chirurgas grįžo iš kalnų, kur vyksta jau dešimt metų po Naujųjų metų - su žmona ir draugais. Šiemet apsistojo garsiajame Majerhofeno slidinėjimo kurorte. „Miestelis yra 600 metrų aukštyje, jame visur žalia, jokio sniego, lietus lyja, bet keltuvais užsikėlus – puikiausias slidinėjimas“. Turėdamas stažą, gydytojas leidžiasi ir sudėtingiausiomis trasomis, bet atsargiai. Prieš kokius penkerius metus paišdykauti sugalvojusį chirurgą pamokė kalnai Austrijos Soldeno kurorte. „Neįvertinau kalnų jėgos, teko išvažiuoti iš gražiai paruoštos trasos, nes papuoliau ant paties reljefo smaigalio. Mane išmetė aukštyn ir kritau. Ir nugarą stipriai susimušiau, ir pirštakaulis lūžo. Grįžau į Lietuvą, operavo kolegos plaštakos traumatologai Lazdynų ligoninėje. Rankos buvo apdraustos – gavau 750 litų. Viskas tvarkoje, bet žmogus pasimokai, kad su kalnais žaisti negalima. Juos reikia gerbti ir atsargiai važinėti. Didžiausias malonumas, kai lieki sveikas“.
Bičių ūkį paveldėjo
„Toks mano likimas, kad tėvas, nors vilnietis, laikė bičių. Jis mirė 1980 metais ir paliko bičių ūkį – miške ir vos ne centre - Markučiuose, Subačiaus gatvės gale. Jų gyvenimas - sudėtingas, reikėjo išmokti truputį.“ Chirurgas sako bičių įgėlimams nejautrus, nors jos be reikalo negelia. „Bitininkas yra tam tikros rūšies plėšikas, kuris atima iš jų maistą, kaupiamą žiemai, todėl bendradarbiauti tenka plėšikaujant“. Bitės, juokiasi chirurgas, iš jo tik spiečiais pabėga. Nors malonu, kai koriai pilni, kartais chirurgas „pagauna“ save galvojant, kad jei jos neprineštų to medaus, būtų lengviau. Kita vertus, bendradarbiavimas su bitėmis jam irgi yra tam tikra poilsio forma.
Vietoje dosjė
Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje gyd. H.Ulevičius dirba nuo 1976 metų – iš pradžių moksliniu bendradarbiu, po 6 metų perėjo į gydytojo etatą, o prieš 15 metų padalino savo darbinę veiklą į administracinę ir chirurginę – tapo direktoriaus pavaduotoju medicinai. Stengiasi išsaugoti kraujagyslių chirurgo licenciją. „Administratoriaus darbas – popierinis, o chirurgo – rankų. Kai rankas gerai įvaldęs, nesinori chirurgijos užleisti“ .
Gyd. H.Ulevičiaus žmona Jūratė – psichologė-psichoterapeutė, dirba Vasaros ligoninėje. Ji kartu su vyru dalyvauja slidžių maratone, dviračių kol kas prisibijo, nes vaikystėje yra griuvusi.
Vaikų sporto virusu tėvui nelabai pavyko užkrėsti. Sūnus Donatas (28) – ortopedijos - traumatologijos rezidentas, irgi užregistruotas į slidinėjimo maratoną. Dukra Dovilė Tamoševičienė (29), auditorė, sportuoja epizodiškai, nes gimdo vaikus. Užtat gyd. H.Ulevičius turi jau dvi anūkes: Emiliją ir Jogailę.
Kraujagyslių chirurgas H.Ulevičius - neprietaringas ir horoskopams laiko negaišta.
