Praėjusią savaitę oficialiai minėta Vilniaus miesto universitetinės ligoninės I kraujagyslių chirurgijos skyriaus 40-metis. Ligoninės angiochirurgai veteranai dar prisimena, kaip patys šveitė naują skyrių.
Kaplano protezai po tris rublius
Pirmąsias kraujagyslių operacijas Lietuvoje atliko buvęs sveikatos apsaugos ministras prof. Alfonsas Dirsė. Kaip prisimena buvęs jo asistentas, dabar Vilniaus universiteto Kraujagyslių chirurgijos centro vadovas prof. V.Triponis, jo mokytojas suko galvą iš kur gauti dirbtinių kraujagyslių. Sąjungoje jų negamino, o atsivežti iš kitur nebuvo valiutos. Prof. A.Dirsei pavyko užmegzti pažintį su Viktoru Kaplanu, tuometinio tekstilės instituto Kaune vadovu. Viename iš institutui priklausiusių tekstilės fabrikų „Kaspinas“ vyriausiuoju inžinieriumi dirbo jo sūnus V.Kaplanas. Jis tame fabrike, A.Dirsės prikalbintas, įsteigė cechą kraujagyslėms gaminti. Iš pradžių kaproninėms, paskui iš lavsano. 1962-1963 m.jos pradėtos naudoti operuojant pacientus, sergančius kraujagyslių ligomis. Kaip tik tuo metu Algimantas Marcinkevičius ėmėsi burti grupę, kuri turėjo pradėti operuoti kraujagysles, o vėliau - širdį. Buvo nuspręsta tuos planus įgyvendinti III miesto ligoninėje (dabar – Mykolo Marcinkevičiaus). Tą grupę sudarė jauni chirurgai: Vytautas Sirvydis, Daumantas Kavoliūnas, Giedrius Uždavinys ir Vytautas Triponis.
A.Marcinkevičius suderėti V.Kaplano kraujagyslių protezų pavedė V.Triponiui. „Nuvažiavau į „Kaspiną“, prisistačiau. Jis mane pasikvietė į kabinetą, bet nieko neaiškino. Ant laiptų, mane išlydėdamas, ir sako: „Maskva pačiam sudėtingiausiam kraujagyslių protezui nustatė 3 rublių kainą (dabar toks protezas kainuoja apie 370-380 eurų, (apie 1300 litų)“. Aš nieko nesusigaudžiau. Jis paaiškino, kad už tokius pinigus gamindamas kraujagyslių protezus, cechas yra nerentabilus – jį reikės uždaryti“. Taip ir buvo. Bet kai cechą uždarė, vienas inžinierių, išeidamas dar pagamino protezų iš paruošų. Šiuos protezus V.Kaplanas asmeniškai atsiuntė į ligoninę. Ir atsiuntė tiek, kad jų užteko iki maždaug 1970 metų. Dar vėliau nemažai jų vilniečiams padovanojo prof. Jurgis Brėdikis, kurių irgi buvo gavęs iš V.Kaplano. Taip kraujagyslių chirurgijos pradininkai ir vertėsi, kol nepradėjo gauti leningradietiškų protezų. Jie buvo prastesni, nei Kauno. Lietuvius suglumino tai, kad patyrinėję juos elektroniniu mikroskopu, didinančiu maždaug 400-500 kartų, įžiūrėjo alyvos lašelių. Jie sukeldavo infekcijos komplikacijų. Bet kai leningradiečiai patobulino protezus, irgi bankrutavo, nors tų protezų kaina buvo apie 30 rublių.
Pripratino operuotis kraujagysles
Įgudę III klinikinėje ligoninėje, kraujagyslių chirurgai į dabartinę Vilniaus miesto universitetinę ligoninę susirinko 1967 metų gruodžio pirmąją. „Buvo tuščia ir nešvaru. Valėm langus, viską patys plov4m. Gruodį neatlikome nė vienos operacijos, nes ir operacinėse dar daug ko trūko, ir instrumentų buvo per mažai. Pirmąją operaciją sausio penktąją atliko A.Marcinkevičius, asistavo tuometinis ministras Vytautas Kleiza ir aš. Operacija nebuvo labai sudėtinga: vyrui buvo užakusi klubo arterija, įsiuvom kaunietišką protezą. Dirbome dviejose operacinėse iš keturių“ – prisimena prof. V.Triponis. Dirbančiųjų buvo labai nedaug. Bet minėtų chirurgų jau anksčiau buvo prisijungęs Egidijus Barkauskas, profesorius, kuris dabar vadovauja kraujagyslių chirurgijai Vilniaus m. greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje, A.Dirsės sūnus Ginas Dirsė (staiga mirė 1998 m.) ir Romas Žukas. „Situacija buvo labai įdomi vien dėl to, kad skyrius buvo joks ne kraujagyslių, o bendrosios chirurgijos ir turėjo 2,5 gydytojų ir 1 skyriaus vedėjo etatą. O darbas užgriuvo gana greit ir didelis. Visi, kurie pradėjom dar III ligoninėje, buvom universiteto žmonės. Išskyrus R.Žuką, kuris neturėjo jokio chirurginio stažo. Krūvis krito ant trijų, bet buvom jauni, sveiki. O ir kvalifikacija greitai augo. Mums padėti ateidavo širdies chirurgai. Mes jiems, aišku, irgi padėdavom. Amžiną atilsį V.Kleiza pas mus turėjo ketvirtį etato, operuodavo daugiausia skydliaukę. Kadangi buvome jo kolegos prie operacinio stalo, pradėjom kalbinti kaip čia padarius, kad skyrius gautų kraujagyslių chirurgijos skyriaus statusą. V.Kleiza gerai pažinojo Sovietų Sąjungos sveikatos apsaugos ministrą Borisą Vasiljevičių Petrovskį, didelį autoritetą Rusijoje, labai patyrusį chirurgą, kurio meilė buvo kraujagyslių chirurgija. Jis mus gerai suprato. 1972 m. vasario 11 dieną mes gavome jo įsakymą, kuriuo jis patvirtino, kad kraujagyslių chirurgija yra viena chirurgijos specialybių. Bendrosios chirurgijos specialisto etatai pagal tą įsakymą galėjo būti pervadinti į kraujagyslių chirurgo etatus. Tuo pačiu įsakymu buvo visoms kraujagyslių chirurgijos tarnyboms Sovietų Sąjungoje pridėti du etatai skubiai pagalbai išvykose teikti. Du etatai buvo juokas, bet, matyt, neturėjo iš ko daugiau duoti“. Išsyk viskas pasidarė paprasčiau.
„Šioje ligoninėje mes pripratinome ne tik gydytojus, bet ir pacientus – kad galime jiems padėti specialiais kraujagyslių chirurgijos metodais. Taip, kaip kažkada prof. Vladas Kuzma pripratino Lietuvos žmones operuotis“- taip vertina šios ligoninės įtaką kraujagyslių chirurgijai prof. V.Triponis. Tuomet kraujagyslių chirurgija Vilniuje buvo kaip ir be konkurencijos. Maždaug po dešimties metų šia idėja užsikrėtė Kaunas, daug vėliau Klaipėda, Panevėžys, Santariškių klinikos.
Pasakoja prof. Vytauto Triponio prieš 20 metų ir prieš savaitę operuotas pacientas Bronislavas Karlikauskas (76 m.)
„Jei nuo pradžios, tai kai pasijutau, kad mano kojos nebesveikos, o sovietmečiu buvo galimybių, tai kas operuotų, ieškojom ir Latvijoje, ir Estijoje.Viena latvių profesorė Rygoje paklausė, ko ieškom svetimų dievų, kai Vilniuje turim europinio masto centrą. Čia man nustatė, kad yra užsikišusi aorta. Puikiai prisimenu, kad mane operavo 1988 metų balandžio 18 dieną. Tądien vienas kosmonautas skrido į dangų. Kai man dėjo kaukę, užkalbino: „O jūs kaip? Aš, sakau, daktare, jau skrendu…“Grįžęs namo net invalidumo neprašiau, toliau dirbau šaltkalviu suvirintoju. Ir išgyvenau, ačiū Dievui, kraujagyslių chirurgų dėka, visus dvidešimt metų. O istorija su rūkymu buvo tokia. Anais laikais čia ir širdis operavo. Skyriui vadovavo pats Algimantas Marcinkevičius. Žinot, juo tada biskį nusivyliau. Vizitavo čia, parodė studentams į mane: „Šitas vyras prarūkė, pragėrė viską“… Įsivaizduojat, ką tas reiškia ligoniui? Nu, jaunystė yra jaunystė, bet rūkorius nebuvau. Ateini į darbą, pakelį cigarečių išrūkai. Bet ne vienas – visi rūkėm. Užtat kai mane išleido iš šito skyriaus, radau palto kišenėje cigaretes ir degtukus. Kaip aš juos trenkiau... Išsiskyrimas buvo sunkus… Kankinausi gal pusę metų. Eina pro šalį rūkorius, aš - paskui. Bet gyvent norėjosi – mečiau rūkyti. Dabar eina pro šalį rūkantis žmogus, o aš nebegaliu į jį žiūrėti. Matot, kaip būna, kai gyvenime padarai klaidą. O dabar vėl pradėjo kojas skaudėti. Dar kur buvęs, kur nebuvęs, ant didžiojo piršto atsirado man toks tarsi mazolis. Žmonai pasirodė įtartinas. Kai negijo, užtempiau dar porą savaičių ir atvykau čia. Čia jau visus pažinojau, tai buvo ne taip ir baisu. Bet šitie žmonės deda tiek pastangų… Šitas žmogus, kuris guli šalimais, rietaviškis. Jam Klaipėdoje pasakė, kad nebėr pagalbos - pjaus koją. Nu ką, susižinojo, atvažiavo čia. Ir koja sveiksta. Nu, klausykit, kas čia begali didesnius stebuklus padaryt?“
Parašas po paveiksliukais:
Anuometinėje III klinikinėje ligoninėje chirurgai piešdavo operacijas. „Paveiksliukų“ archyvas išliko ne visas.
