Neturi įtakos
Pacientai domisi, ar lėtinis prostatitas turės įtakos prostatos hiperplazijai (išvešėjimui) ar vėžiui išsivystyti. Pasak E.Štarolio, yra teorinių darbų, siejančių lėtinio prostatito nulemtus pakitimus bei prostatos vėžį. Tačiau klinikiniais tyrimais neįrodyta, kad vyrai, jaunystėje sirgę lėtiniu prostatitu, dažniau serga prostatos vėžiu. E.Štarolio teigimu, neteisingas ir plačiai paplitęs įsitikinimas, kad prostatos dydis lemia jos išvešėjimą. "Toks požiūris yra įteigtas masinės informacijos priemonių, peršančių scenarijų, pagal kurį didėjanti prostata užspaudžia šlapimo kanalą, tada norisi į tualetą, sutrinka miegas ir pan. Tačiau viskas nėra taip paprasta. Klinikiniai tyrimai rodo, kad prostatos dydis nebūtinai lemia hiperplazijos simptomus. Gali būti didelė prostata, bet mažesni simptomai ir priešingai. Juos lemia ne priešinės liaukos dydis, o kitos anatominės bei fiziologinės ypatybės, buvusios infekcijos, intervencijos, taip pat amžius. Statistika rodo, kad apie 50-60 proc. 60-70 metų vyrų turi lengvesnių ar sunkesnių šlapinimosi sutrikimų. Su amžiumi liga dažnėja ir sunkėja. Todėl visapusiškas urologo įvertinimas, echoskopinis, digitalinis ir kiti tyrimai yra labai svarbūs", - aiškino E.Štarolis.
Per aktyvus gydymas
Vis dėlto pernelyg aktyvi priešinės liaukos ligų diagnostika kai kada gali net pakenkti. Visame pasaulyje įdiegus prostatos specifinio antigeno (PSA) tyrimą, daugėja žmonių, kuriems nustatomas priešinės liaukos vėžys. Šiuo metu Europos Sąjungoje diagnozuojama apie 2,6 mln. naujų susirgimo atvejų per metus. Prostatos vėžys sudaro apie 11 proc. visų vėžio atvejų vyrams, jis yra 9 proc. mirčių nuo onkologinių ligų kaltininkas. "Tačiau vykdant plačią ankstyvosios diagnostikos programą iškyla hiperdiagnozavimo ir per aktyvaus gydymo problema. Nėra gerai, kai visiems aklai siūlomos radikalios operacijos ar spindulinis gydymas. Kai kuriais atvejais žmogus gali gyventi su vėžiu, o mirti visai nuo kitos ligos. Todėl reikia atrinkti agresyvesnius atvejus, kai onkologinė liga linkusi progresuoti ir baigtis mirtimi. Pasaulyje šiuo metu aktyviai diskutuojama dėl būdų, kaip tai padaryti", - sakė E.Štarolis.
Gydyti nebūtina
Lietuvoje priešinės liaukos ankstyvosios diagnostikos programa, pagal kurią tiriami nuo 50 iki 75 metų vyrai, pradėta neseniai - 2006-aisiais. Ėmus aktyviau nustatinėti ligą, imtasi ir aktyvesnio jos operacinio gydymo. "Tačiau tyrimo metu nustatomas PSA padidėjimas nėra absoliutus rodiklis daryti operaciją, - jis rodo, kad yra nemaža tikimybė vėžiui išsivystyti. Diagnozei patikslinti pacientui dar siūloma atlikti biopsiją. Tačiau ir nustačius vėžį, ne visada būtina jį operuoti. Prieš priimant sprendimą dėl gydymo visada reikia įvertinti paciento išgyvenamumo prognozę. Taip pat atsižvelgti į ligos stadiją, paciento amžių. Mat kuo vyresniam žmogui pirmąkart nustatomas vėžys, tuo mažesnis jo piktybiškumas", - pasakojo E.Štarolis.
Todėl vyresni nei 75 metų vyrai neturėtų nerimauti, kad neskubama jų operuoti, o pacientų abejonės, esą jie jau nurašyti, neturi pagrindo. "Žinoma, galima suprasti žmogų, kuriam pasakome, kad nustatėme vėžį, tačiau jo negydysime. Vis dėlto kai kuriais atvejais derėtų vadovautis pasaulyje priimtomis aktyvaus stebėjimo metodikomis, kai žmogui nuolat atliekami PSA, biopsijos bei kiti tyrimai, sekama, ar didėja vėžio piktybiškumas. Vyresnio amžiaus žmonės dažnai turi rimtų gretutinių ligų ir agresyvus vėžio gydymas jiems gali pakenkti labiau nei pati liga. Juolab kad esant pirmosioms ligos stadijoms žmogus nejaučia jokių simptomų", - pabrėžė E.Štarolis. Anot jo, kiekvieną atvejį reikia vertinti individualiai, todėl labai svarbi urologo kvalifikacija. Galutinis sprendimas daug priklauso ir nuo paciento pasitikėjimo gydytoju bei medicina apskritai.
Aistė Stankevičienė
