Naujienos

Iki Nepriklausomybės tapytų neseniai 9O-metį atšventusio dailininko Augustino Savicko tapybos darbų gydytoja R.Trakymienė nėra mačiusi jokioje kitoje privačioje kolekcijoje, todėl didžiuojasi įpirkusi jo „Alėją“. Leonardo Gutausko paveikslų jai pavyko įsigyti iš visų, net paties kolekcininkei įdomiausio dailininko kūrybos periodo, serijos „Pro memoriam“. Šviesios atminties Jono Čeponio, bene didžiausio šalies koloristo, paveikslai ant svetainės sienos išsiskiria sodriais potėpiais, gyvina visą kolekciją, kaip ir “masyvesnė” Leonardo Tuleikio tapyba. Jono Daniliausko „Moteris, nešantį gyvulėlį į turgų parduoti“ kolekcininkę pakerėjo fantastine raudona spalva. Kitas J.Daniliausko darbelis - „Senutė su raibutėm“ - jam pačiam ne taip patiko, kaip kad gydytojai, bet savo pasirinkimu ji iki šiolei didžiuojasi. Jos kolekcijoje yra ne vienas Rimo Bičiūno paveikslas . Anksčiau Rimas juos tapydavo su paukšteliu, tarsi autografu. Paukštis “tilpdavo” net akte. Dr. Ramunė su apgailestavimu sako, kad Rimas dabar sau leidžia paukštį išleisti iš paveikslo (gal į laisvę, tuomet gerai). Leopoldą Surgailį gyd. R.Trakymienė apibūdina kaip gerojo Dievulio išvaizdos ir nepaprastai eruduotą, švelnų žmogų, savo pasaulėjautą, gėrio ir blogio kovą sudedantį į kelias temas: archangelo Mykolo, Šventojo Jurgio, nugalinčio slibiną, Užgavėnių ir jų kaukių, tai vėl gi seno ir naujo kovą. Gydytojos kolekcijoje kabo paveikslas lyg ir ne iš tų temų – „Paskutinės dienos angelas“. Bet ir jame kiekvieno mūsų, žmogaus, padaryti gerieji ir blogieji darbai, kurie konkuruodami, lemia mūsų likimą...

Gedi neįpirktų paveikslų
Iš Ričardo Filistovičiaus „Lunaparko“ siurrealizmą mėgstančiai R.Trakymienei pavyko įsigyti tik vieną kūrinį – visas triptikas „netilpo“ į pinigus. Bet kitų esama nemažai. Tačiau vieno R.Filistovičiaus paveikslo ji iki šiol gedi. „Jis buvo su tokiu siurrealistiniu kambariu ir mergaitėmis, žiūrinčiomis per langą. Tos mergaitės – nerealios, tokios “dūšelės” su žavingais užpakaliukais. Aš taip norėjau to paveikslo, Ričardas jį laikė, laikė, bet atvažiavo kažkokie pirkliai iš Peterburgo ir įkalbėjo mano išsirinktąjį paveikslą atiduoti Ermitažui. Paveikslą išsivežė, pinigų nesumokėjo, darbas negrįžo, bet aš jį iki šiolei atsimenu ir man širdį skauda taip, kad a-ja-jai“.
Vytas Žilius, kurio keletą fantastiškų darbelių gydytoja įsigijusi, ją žavi ir asmenybe. „Galit tikėti, galit ne, bet yra kelios dešimtys liudininkių, kaip jis nesustodamas tris valandas skaitė lietuvių ir rusų poeziją atmintinai – specialiai nesiruošęs ir galėjo dar skaityt ir skaityt, tik klausytojos nebeišlaikė. Jo abstrakcijos dažniausiai matomos architektūros žurnaluose, kaip madingo interjero akcentai. Manieji- kitokie.“. Nors Dalią Kaščiūnaitę visi pažįsta kaip abstrakčių darbų autorę, gydytoja saugo jos mamytei labai patikusius darbus – gražius, realistiškus peizažus.
Silvestras Džiaukštas, Romas Dalinkevičius, Henrikas Natalevičius, šeimos palikimas – senieji - prof.Adomas Galdikas, Rimtas Kalpokas, Leonardas Kazokas... Visų neišvardinsi.

Papuošalai – naktinė kūryba
Gyd. R.Trakymienės teta, televizijos redaktorė Danutė Pročkytė niekada jaunystėje netapė, bet išėjusi į pensiją lieja romantiškus natiurmortus. Paklausta, ar pati gydytoja R. Trakymienė nebando tapyti, atsako, kad į pensiją dar nesiruošia. Viena iš Bendrosios praktikos gydytojų asociacijos steigėjų iki šiol dirba aktyvų gydytojos anesteziologės reanimatologės darbą, neseniai pabandė statistikės duonos, todėl dabar dar vadovauja ir Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Statistikos skyriui. Pirmoji „Zonta International“ Vilniaus klubo prezidentė neapleidžia ir moterų reikalų. Kadangi gydytoja turi ir teisės magistrės diplomą, jai geriausiai žinoma Europos Sąjungos teisės lygių galimybių moterims ir vyrams sritis. Panašu, kad tapyti gydytoja tikrai neturi laiko. Jo nėra ir kitam aistringam pomėgiui – papuošalų iš pusbrangių akmenų vėrimui. Šia „sunkia lėtine liga“ ją užkrėtė grafikė Ramunė Vėliuvienė. Pro akmenų parduotuves neįstengianti praeiti moteris papuošalus veria tik naktimis, nuo priglobtos katės vyrišku vardu Knipštas užsidariusi mirusios motinos kambaryje. Papuošalus ji dovanoja draugėms, įsipareigojo po vėrinį pagaminti šauniausiai metų Zontietei. Tik už du papuošalus gauti pinigai. Tuos vėrinius gydytoja padovanojo Dviejų vėrinių aukcionui, kurį Vilniaus Zontos 15 metų jubiliejuje pravedė Vilniaus Rotušės ceremonmeisteris Saulius Pilinkus, gi pinigėliai skirti „ZONTA International- Vilnius“ klubo veiklai. Jos vėriniai daugiausiai masyvūs, kaip pati jų autorė sako, skirti „rimtoms ir gerai blogoms mergaitėms“. Moteris pati mieliausiai puošiasi vėriniais iš tokių „laukinių“ akmenų, kaip rodonitas, turkis ar koralai, pasmaugti svoriu galinčiais ametistais, arba į ausį įsisega vieno auskaro serijos egzempliorių. Su tokiu pat malonumu ji nešioja ir krikšto motinos gintarinius karolius. Išlikusius senelės ir prosenelės papuošalus gyd. R.Trakymienė įgudo restauruoti. Ji pervėrė nemažai prosenelės vėrinių, kurių sagtelės ar gražiausi akmenys virsta naujais, originaliais papuošalais.

Solveiga Potapovienė