Naujienos
Robertas Skalskis: pagauti debesis
Su kamera nesiskiria
Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjo Roberto Skalskio nuotraukose – nuostabios Kuršių Nerijos vaizdai, banguojanti Baltija, kitose - apsnigę medžiai ir krūmai, saulėlydis, pievomis besidriekiantis rūkas. Gyvena jis netoli Nemenčinės. Vietų, kur galima toli nuo namų nenuėjus pasigrožėti gamta, į ją pažvelgti pro fotoaparato objektyvą, ne viena. „Žmona juokiasi iš manęs dėl tos kuprinės“, - sako R.Skalskis, kuris fotoaparatą visuomet turi su savimi. Tik per didžiausius speigus bijo sugadinti profesionalią techniką ir į rankas paima vadinamąją „muilinę“.
„Būna, kad automobiliu važiuodamas matau gražią vietą, bet nėra galimybės sustoti ir fotografuoti. Atsimenu kartą važiuodamas pamačiau nuostabų dangų ir gražiai jame plaukiančius debesis, bet kol susiradau tinkamą vietą fotografuoti, dangaus fonas visiškai pasikeitė“.
Viena skyriaus vedėjo svajonių – pasivaikščioti po sostinės senamiestį ir jį įamžinti – savaip, taip, kaip tuomet jį pamatys būtent jo akis, tam tikru kampu žvelgianti pro fotoaparato objektyvą. „Dar man įdomu būti teatre ir stebėti orkestrantus. Norėčiau kada nors juos užfiksuoti, jų išraiškas, kaip jie groja“, - pasakoja gydytojas.
3,5 stipendijos
Pirmu gyvenime fotoaparatu R.Skalskis džiaugėsi neilgai. Dovanų „Čaiką“ gavo trečioje klasėje, bet ją pavogė jau po dviejų savaičių. Prie pomėgio fotografuoti jis grįžo po gana ilgo laiko – dešimtoje klasėje. „Balandžio mėnesį pagalvojau, kad jau tuoj mes išsiskirsim ir su kai kuriais klasiokais gal daugiau niekada nebepasimatysim, todėl nutariau visus įamžinti. Pasiskolinau fotoaparatą, paprašiau, kad greitai parodytų, kaip fotografuoti, nusipirkau juostų ir kiekvienoje pamokoje fotografavau. Dauguma kadrų pavyko“, - prisimena anesteziologas. Tų dienų užfiksuotos akimirkos liko pas klasės draugą, kuris tada juostas ryškino ir nuotraukas darė. R.Skalskis planuoja perkelti jas į skaitmeninį formatą, kad galėtų ilgiau išsaugoti pirmuosius rimtesnius darbus.
Po to karto nuosavos kameros ilgai neturėjo, jei tik prireikdavo, rasdavo kur pasiskolinti. Kai mediciną studijavo ketvirtame kurse, įsigijo pirmą nuosavą aparatūrą. Tai buvo „Zenit TTL“. „Prekyboje tada buvo du jų modeliai: vienas baltarusiškas, o kitas – Leningrado gamybos. Man reikėjo būtent Leningrado, nes kokybė buvo daug geresnė. Prisimenu, kad kainavo tas fotoaparatas 140 rublių, o tai sudarė 3,5 stipendijos“. Studentui tada pakliuvo geros sąlygos mėgautis hobiu, mat tuomet R.Skalskis buvo bendrabučio fotolaboratorijos vedėjas, todėl ryškinimui ir nuotraukų gamybai nereikėjo nei atskiros patalpos ieškoti, nei aparatūros.
Pataria pirkti užsienyje
Šiuo metu R.Skalskis fotografuoja skaitmeniniu veidrodiniu fotoaparatu „Canon 40D“. Iki tol taip pat buvo ištikimas šiam gamintojui, tik fotografavo su mažiau profesionaliu juostiniu „Canon“. Nors pripažįsta, kad juostinio aparato nuotraukų kokybė geresnė nei skaitmeninio, tačiau finansiškai labiau apsimoka fotografuoti skaitmeniniu, o ir juostelės – kiek atgyvenęs reikalas. „Besiruošiant kelionei į Izraelį, pradėjau skaičiuoti, kiek man reikės nusipirkti juostų, kiek reikės pinigų jų ryškinimui ir nusprendžiau, kad pigiau kainuos nusipirkti skaitmeninį fotoaparatą“.
Daugiau nei tris dešimtmečius fotografuojantis anesteziologas norintiems įsigyti geresnės foto aparatūros, pataria pasidairyti užsienyje, kur ji pigesnė nei Lietuvos parduotuvėse. Ypač, jeigu yra žmonių, galinčių jos parvežti. Dabartinę kamerą medikui prieš porą metų iš Japonijos parvežė ten viešėjęs sūnus. Tada ji buvo ką tik pasirodžiusi rinkoje. Ten perkant, kainavo net du kartus pigiau nei Lietuvoje – vos 2,7 tūkstančius litų. „Paskutinis mano pirktas objektyvas, lyginant su Lietuvos kainomis atsiėjo 1200 litų pigiau. Jį iš Amerikos man parvežė draugas“.
R.Skalskis svajoja ir apie keletą naujų objektyvų, bet kol kas teks šiuos pirkinius atidėti vėlesniam laikui. Nemaža dalis šeimos biudžeto dabar išeis ruošiant birželį gimsiančios dukrytės kraitelį. Laimingas tėtis šiuo metu turi sukūręs idėją, kaip įamžinti besilaukiančios žmonos, tos pačios ligoninės echoskopuotojos Liucijos Skalskajos nėštumą. „Žinoma, jeigu ji sutiks“, - priduria jis.
Ieva Adomaitytė
Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjo Roberto Skalskio nuotraukose – nuostabios Kuršių Nerijos vaizdai, banguojanti Baltija, kitose - apsnigę medžiai ir krūmai, saulėlydis, pievomis besidriekiantis rūkas. Gyvena jis netoli Nemenčinės. Vietų, kur galima toli nuo namų nenuėjus pasigrožėti gamta, į ją pažvelgti pro fotoaparato objektyvą, ne viena. „Žmona juokiasi iš manęs dėl tos kuprinės“, - sako R.Skalskis, kuris fotoaparatą visuomet turi su savimi. Tik per didžiausius speigus bijo sugadinti profesionalią techniką ir į rankas paima vadinamąją „muilinę“.
„Būna, kad automobiliu važiuodamas matau gražią vietą, bet nėra galimybės sustoti ir fotografuoti. Atsimenu kartą važiuodamas pamačiau nuostabų dangų ir gražiai jame plaukiančius debesis, bet kol susiradau tinkamą vietą fotografuoti, dangaus fonas visiškai pasikeitė“.
Viena skyriaus vedėjo svajonių – pasivaikščioti po sostinės senamiestį ir jį įamžinti – savaip, taip, kaip tuomet jį pamatys būtent jo akis, tam tikru kampu žvelgianti pro fotoaparato objektyvą. „Dar man įdomu būti teatre ir stebėti orkestrantus. Norėčiau kada nors juos užfiksuoti, jų išraiškas, kaip jie groja“, - pasakoja gydytojas.
3,5 stipendijos
Pirmu gyvenime fotoaparatu R.Skalskis džiaugėsi neilgai. Dovanų „Čaiką“ gavo trečioje klasėje, bet ją pavogė jau po dviejų savaičių. Prie pomėgio fotografuoti jis grįžo po gana ilgo laiko – dešimtoje klasėje. „Balandžio mėnesį pagalvojau, kad jau tuoj mes išsiskirsim ir su kai kuriais klasiokais gal daugiau niekada nebepasimatysim, todėl nutariau visus įamžinti. Pasiskolinau fotoaparatą, paprašiau, kad greitai parodytų, kaip fotografuoti, nusipirkau juostų ir kiekvienoje pamokoje fotografavau. Dauguma kadrų pavyko“, - prisimena anesteziologas. Tų dienų užfiksuotos akimirkos liko pas klasės draugą, kuris tada juostas ryškino ir nuotraukas darė. R.Skalskis planuoja perkelti jas į skaitmeninį formatą, kad galėtų ilgiau išsaugoti pirmuosius rimtesnius darbus.
Po to karto nuosavos kameros ilgai neturėjo, jei tik prireikdavo, rasdavo kur pasiskolinti. Kai mediciną studijavo ketvirtame kurse, įsigijo pirmą nuosavą aparatūrą. Tai buvo „Zenit TTL“. „Prekyboje tada buvo du jų modeliai: vienas baltarusiškas, o kitas – Leningrado gamybos. Man reikėjo būtent Leningrado, nes kokybė buvo daug geresnė. Prisimenu, kad kainavo tas fotoaparatas 140 rublių, o tai sudarė 3,5 stipendijos“. Studentui tada pakliuvo geros sąlygos mėgautis hobiu, mat tuomet R.Skalskis buvo bendrabučio fotolaboratorijos vedėjas, todėl ryškinimui ir nuotraukų gamybai nereikėjo nei atskiros patalpos ieškoti, nei aparatūros.
Pataria pirkti užsienyje
Šiuo metu R.Skalskis fotografuoja skaitmeniniu veidrodiniu fotoaparatu „Canon 40D“. Iki tol taip pat buvo ištikimas šiam gamintojui, tik fotografavo su mažiau profesionaliu juostiniu „Canon“. Nors pripažįsta, kad juostinio aparato nuotraukų kokybė geresnė nei skaitmeninio, tačiau finansiškai labiau apsimoka fotografuoti skaitmeniniu, o ir juostelės – kiek atgyvenęs reikalas. „Besiruošiant kelionei į Izraelį, pradėjau skaičiuoti, kiek man reikės nusipirkti juostų, kiek reikės pinigų jų ryškinimui ir nusprendžiau, kad pigiau kainuos nusipirkti skaitmeninį fotoaparatą“.
Daugiau nei tris dešimtmečius fotografuojantis anesteziologas norintiems įsigyti geresnės foto aparatūros, pataria pasidairyti užsienyje, kur ji pigesnė nei Lietuvos parduotuvėse. Ypač, jeigu yra žmonių, galinčių jos parvežti. Dabartinę kamerą medikui prieš porą metų iš Japonijos parvežė ten viešėjęs sūnus. Tada ji buvo ką tik pasirodžiusi rinkoje. Ten perkant, kainavo net du kartus pigiau nei Lietuvoje – vos 2,7 tūkstančius litų. „Paskutinis mano pirktas objektyvas, lyginant su Lietuvos kainomis atsiėjo 1200 litų pigiau. Jį iš Amerikos man parvežė draugas“.
R.Skalskis svajoja ir apie keletą naujų objektyvų, bet kol kas teks šiuos pirkinius atidėti vėlesniam laikui. Nemaža dalis šeimos biudžeto dabar išeis ruošiant birželį gimsiančios dukrytės kraitelį. Laimingas tėtis šiuo metu turi sukūręs idėją, kaip įamžinti besilaukiančios žmonos, tos pačios ligoninės echoskopuotojos Liucijos Skalskajos nėštumą. „Žinoma, jeigu ji sutiks“, - priduria jis.
Ieva Adomaitytė
