Naujienos

- Šiandien dalis ligoninės palatų suremontuotos, moderniai įrengtos, aprūpintos naujausia medicinos įranga. Kaip moterys gimdydavo anksčiau, kai ir jūs pati tik pradėjote dirbti akušere?

- Dabar moterys palatose guli po vieną, dvi, rečiau - trise. Anksčiau gulėdavo po 7-9, nes labai trūko vietos. Galima sakyti, jog mano svajonė, kad moterys galėtų pailsėti, pabūti ramiai - išsipildė. Anksčiau ir tvarka ligoninėje buvo visai kitokia: moterys negalėdavo turėti jokių savo daiktų, nes būdavo aprūpinamos gydymo įstaigos drabužiais, visomis reikalingomis priemonėmis. Ir gimdyvei, ir kūdikiams skirti rūbai būdavo paduodami išvirinti. Viską sterilizuodavome savo rankomis, tai buvo labai sunkus darbas.

Lankyti gimdyves, nešti joms visokias dovanas, gėles ilgą laiką buvo uždrausta dėl infekcijų grėsmės. Gal tik nuo 1990 metų viskas pradėjo keistis, atsirado vienkartiniai švirkštai ir kitos priemonės. Dabar moterys iš namų atsiveža visus rūbus, higienos priemones ir daugybę kitų daiktų. Jas lankantys vyrai, draugai ir artimieji prineša gėlių, dovanų, balionų, maisto.

- Nuo kada šioje ligoninėje vyrams leidžiama dalyvauti gimdymo metu?

- Tai taip pat įvyko apie 1990 metus. Kiek atsimenu, viena moteris atvažiavo į ligoninę apsižiūrėti, nusprendė, kad gimdys pas mus. Taip pat ji pageidavo, kad jos vyras dalyvautų gimdyme. Toks prašymas buvo netikėtas, bet su vadovais buvo suderinta.

Vyrui dalyvauti gimdyme anksčiau būdavo draudžiama ir dėl to, kad vienoje palatoje tuo pačiu metu kartais gimdydavo 2-3 moterys. Nuo 2000 metų moterys jau ėmė gimdyti po vieną. Dabar atvejai, kai vyrai dalyvauja gimdyme, - dažni. Bet pasitaiko, kad nualpusiems vyrams reikia nemažai pagalbos ir globos (juokiasi). Tobulėjant medicinai tapo laisvesnis ir požiūris į daugelį dalykų. Dabar vilnietės gimdo visai kitokiomis sąlygomis.

Po gimdymo kūdikis iš karto atvežamas motinai, ji nuo pat pirmų dienų būna šalia jo, maitina, bendrauja. Man taip gražu, kai vyrai būna šalia, dažnai nakvoja palatoje, mokosi vystyti kūdikį, padeda žmonai, nebijo kūdikio ant rankų paimti. Apskritai vyrai dabar nuolat lydi žmonas į konsultacijas, rūpinasi. O anksčiau buvo - žmona sau, vyras sau. Dabar, jeigu moteris pageidauja, atliekama nejautra, gimdydama ji nejaučia skausmo. Anksčiau būdavo, jog eini pro gimdyklą, girdi, kaip kelios moterys rėkia. Dabar prabėgi, net nesuprasi, ar vyksta gimdymas, ar ne - tylu.

- Kuo skiriasi anksčiau ir dabar gimdančios vilnietės?

- Dabar padaugėjo gimdančių nepilnamečių. Tačiau galiu pasakyti, jog ir jas kartais atlydi būsimų kūdikių tėvai, jaučia atsakomybę. Daugiau ir vienišų motinų. Atrodo, kad anksčiau šeimos buvo gerokai tvirtesnės.

Pastebėjau, kad anksčiau moterys lyg ir stengdavosi slėpti nėštumą, kuo ilgiau niekam nesakyti, jog laukiasi. Jos vilkėdavo plačius drabužius, kad pilvas kuo mažiau kristų į akis. O neįgalus gimęs vaikas būdavo slepiamas nuo visuomenės. Dabar moterys neslepia, atvirai didžiuojasi tuo, kad laukiasi. Jeigu atsitinka taip, kad vaikas gimsta neįgalus, dabar yra daug padėti pasirengusių specialistų, įvairių tarnybų. Tokiems vaikams skirti specialūs darželiai, programos, sudarytos visos sąlygos augti.

- Per tiek jūsų darbo metų tikriausiai teko būti ne vienos skaudžios šeimos dramos liudininke?

- Iš tikrųjų pasimiršta atvejai, kai viskas vyksta sklandžiai. Pasitaiko, sutinki moterį, ji su tavimi sveikinasi, o tu neprisimeni jos. Skaudesni atvejai labiau įsirėžia į atmintį. Anksčiau ne kartą būdavo, kai gimdyvė išeidavo į gatvę su darbuotojų jai suneštais rūbais, viena - tik su kūdikiu ant rankų. Ne visos ir išsipasakoja. Matai atėjusi į palatą, kad verkia. Paklausi, kas atsitiko, sako: „Šiaip verkiu, net nežinau kodėl".

Sandra Trinkūnaitė