Į Vilniaus dailės akademiją įstojau ar ne antru numeriu. Nors dabar stojamieji į kostiumo dizainą yra paprastesni, metus lankiau specialius kursus, kur piešimą mums dėstė prof. Leonas Žuklys, tapybą - pernai miręs doc. Raimundas Sližys, buvusi katedros vedėja doc. Liana Karpavičienė, kurios irgi nebeliko, dabartinė katedros vadovė prof. Jolanta Talaikytė. Kai stojau, man buvo dvidešimt septyneri. Galvojau, būsiu seniausia - kitos juk tik mokyklą baigusios. Planavau su niekuo nebendrauti, greitai pasimokyti. O grupė susirinko labai gera. Ligoninėje pasilikau pusę etato, dienomis studijavau, naktimis dirbau - ir taip ketverius metus. Baisu ir prisiminti - būdavo, kad ir tris naktis nemiegi, prieš peržiūras nakvodavau Akademijoje. Kas pusmetį reikėdavo atsiskaityti už tapybos, piešimo, specialybės dalykus, gražiai viską eksponuoti“.
Geriausi metai - studijos Dailės akademijoje
Kas medikę nunešė į tokias galeras? „Kol turėjau, kur augti kaip slaugytoja, viskas buvo gerai. Dirbau ir procedūriniame, išmokau visokiausių procedūrų, lašines statyti į centrinę veną, o tai visada tik gydytojai darydavo. Pagalvojau - kodėl negalėčiau? Pradėjau vos ne pirma iš slaugytojų, dabar visos išmoko. Bet jaučiau, kam man kažko trūksta, kažko reikia. Studijos Vilniaus dailės akademijoje buvo geriausi mano metai“.
Dar studentė diplominę kolekciją „Megapolis“, įkvėptą origami technikos ir didmiesčio, Liucija pristatė parodoje „Baltijos tekstilė ir oda“. Dabar sukurti kolekcijai medikei neužtenka laiko – daug užsakymų, klientų, o dar darbas Moterų klinikoje, į kurį Liucija pati vairuoja iš Šalčininkų. Jos bute neradome nė vieno Liucijos sukurto drabužėlio - klientai išsyk atsiima. „Jei ryžčiausi stoti į magistratūrą, rinkčiausi interjero dizainą. Bet savo buto niekaip neįsirengiu“. Originaliausiai atrodo „šviestuvas“ - ant kreivo laido kabanti įprastinė elektros lemputė su labai menišku laido išlinkimu. Modernaus buto architektūrinius sprendimus įgyvendino Liucijos vyras, su dizainu kaip ir nesusijęs. Mykolas (34 m.) - filologas, mokytojauja Šalčininkų Tūkstantmečio mokykloje. Jam žmona siūna viską, išskyrus kaklaraiščius. Jiedu susituokę šešti metai. Prieš pat Kalėdas jos vyras sau pasidovanojo šunį - romų labradorą jam visai netinkančiu vardu Hamletas. Liucija iki šiol tebejaučia šoką, kad jos namuose toks didelis gyvūnas, bet nusileido sutuoktinio įgeidžiui. „Čia mano kaltė, kad vaikus gimdyti dar neturėjau laiko. Turbūt jam labai reikėjo gyvūno, kuriuo jis galėtų rūpintis“.
Neįstengia mesti tiesioginio darbo
Daugiausia Liucijos klientų - iš Vilniaus. Bet įdomiausia jai siūti buvo vienai mergytei, šalčininkietei, kuri ruošėsi „Dainų dainelei“. „Vaikams aš nebuvau siuvusi. Nupiešiau keletą eskizų, ji pati išsirinko. Taip vaikas džiaugėsi, pati tokia „faina“. Su vaikais įdomu dirbti“. Beje, toks Liucijos darbo stilius, kad ji visiems užsakovams paišo eskizus ir leidžia išsirinkti. „Man įdomu išklausti žmogų - ko jis nori. Man reikia kažko, už ko galėčiau užsikabinti ir nupiešti eskizus. Tai gali būti kad ir spalva... Nors man patinka visos spalvos. Klientas išsirenka, kas arčiausiai jo svajonės. Jei klientas manimi visiškai pasitiki, pati išrenku ir audinį, arba tai darome kartu. Kas kita, kai turiu interjero užsakymą. Tada reikia daug važinėti, meistrus „ant ausų“ statyti, rinkti interjero medžiagas ir detales. Negaliu mesti savo tiesioginio darbo. Vis galvoju, kad jei bus visiškai sunku, visai nebeturėsiu laiko drabužių modeliavimui, mesiu darbą ligoninėje. Dabar 0,75 etato dirbu Naujagimių skyriuje Intensyvios terapijos palatose anestezijos ir intensyvios terapijos slaugytoja. Myliu savo darbą ligoninėje. Man atrodo, kad abu mano užsiėmimai truputį susiję. Iš ten, ir čia - metamorfozės. Iš gležnučio, visai mažo naujagimio išauga visavertis žmogus. Taip ir su drabužių modeliavimu: iš pradžių ateina mintis, iš kurios kažkas gimsta. Nors būna ir taip, kad gali kankintis nežinia kaip, bet galva tuščia. Specialiai įkvėpimo neišsikviesi“.
Nors kai kurie drabužių dizaineriai bevelija rengtis taip, kad iš minios neišsiskirtų, Liucija - kitokia. Ją turi pastebėti, ji turi gerai atrodyti, nes tai – dabar yra jos duona.
Solveiga Potapovienė
