Mažai kas žinojo, kad, pavyzdžiui, ligoninės Informacinių technologijų ir komunikacijos skyriaus vedėja, kompiuterių specialistė Aneta Kosinskienė po darbo aliejumi ant kartono tapo gėles, mezga raštuotus megztinius ir siuvinėja kilimėlius senovine kryželio technika.
Subtilumu dvelkė kineziterapeutės Ievos Domarkaitės laisvalaikio darbeliai – pieštuku ir spalvota grafika išvinguriuotos rytietiškos mandalos. Kolegos žavėjosi gausia Naujagimių skyriaus anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojos Liucijos Vinckevič-Dudoitienės drabužių dizaino eskizų kolekcija, išsiskiriančia ne tik drąsiu autorės požiūriu į madą, bet ir kruopščiu atlikimu. Buvo čia ir muziejaus ekspozicijos vertų rankomis austų senovinių lino rankšluosčių, ir šiandien itin madingų veltos vilnos papuošalų bei dekupažo technika puoštų Kalėdų eglutės dekoracijų. Ligoninės vyrai turėjo galimybę pasididžiuoti prieš kolegas medžioklės ir žvejybos trofėjais.
Ypatingą vietą parodoje užėmė knygos: solidžios monografijos, metodinė medžiaga, vadovėliai – iš viso per 140 leidinių, kuriuos per 50 ligoninės gyvavimo metų parašė ir išleido darbuotojai.
Kūryba atveria sielą
Didžiausias parodos eksponatas – ant automobilio stogo montuojama palapinė, kurią pasigamino ligoninės direktorius Rimantas Keblas. Jis sakė šią vasarą palapinę jau išbandęs – savaitę gyvenęs kempinge Nidoje. Pasigaminti ją nesunku, o jei kolegos pageidautų, direktorius žadėjo net brėžinius duoti.
„Mes visi turime kažką savo – užsiėmimą, kuris atpalaiduoja po įtempto darbo, teikia bendravimo ar kūrybos džiaugsmo, – kalbėjo R.Keblas. – Šiandien mes tuo džiaugsmu dalijamės su bendradarbiais, tarsi atveriame vieni kitiems savo sielas. Intensyvus darbas gal ir trukdo tai padaryti, užslopina jausmus, o juk žmogus ne vien darbu gyvas. Džiaugiuosi, kad man teko tokie kolegos – nuostabūs ir visapusiški žmonės“.
Pirmąsias savo fotografijas Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas Robertas Skalskis padarė skolintu fotoaparatu, kai baigdamas mokyklą norėjo įamžinti klasės draugus. Nuotraukos buvo unikalios, ir nuo to laiko fotografija tapo gydytojo aistra.
Jis ypač mėgsta fotografuoti dangų – spalvotus saulėlydžius prie jūros, virš galvos plaukiančius debesis. Anot gydytojo, debesis galima fotografuoti be galo be krašto ir vienodų nuotraukų nebus, nes debesys visada skirtingi. Pirmoji erdvė, kur R.Skalskis išdrįso pademonstruoti savo nuotraukas, buvo ligoninės reanimacijos skyrius. Dviejų nuotraukų iš tos ekspozicijos skyriaus personalas iki šiol jam neleidžia išsinešti į namus. Bet ir namuose gražūs vaizdai neužsiguli – iškeliauja pas bičiulius, kitose ligoninėse dirbančius kolegas. „Gal ir mūsų ligoniams tas menas padeda, bent šiek tiek nuotaiką pataiso, – svarstė gydytojas. – Užklupti ligos, nelaimės, žmonės nerimauja, kenčia skausmą. Manau, gražūs vaizdai gali atstumti slegiančias mintis“.
Paskatinimas nedrįstantiems
Parodos lankytojai labai šiltai aptarinėjo kolegų sukurtus darbus, ne vienas patylomis gailėjosi, kad neišdrįso atnešti savųjų. Vidaus ligų skyriaus vyriausioji slaugos administratorė Natalija Liepienė prisipažino labai trokštanti piešti, bet vis nesiryžtanti paimti į rankas teptuko. „Paveikslus matau mintyse – tai tarsi sapnas, kuris niekaip neišsipildo, o išreikšti savo jausmus taip norėtųsi, – kalbėjo moteris. – Nors žinau, kad mūsų darbuotojai, ypač moterys, labai išradingos, šiandien tikrai nesitikėjau pajusti iš jų sukurtų darbelių tiek daug šilumos ir grožio. Surengti parodą buvo puiki mintis! Jeigu tai taps tradicija, kitais metais čia bus ir mano paveikslų...“
Alia Zinkuvienė
