Balionėlis Mikei Pūkuotukui
Pilotai iš Oreivystės centro V.Kazlauską kvietėsi režisuoti Kalėdinio bokšto įžiebimo šventę „Tūkstantmečio šviesa“. Patys šmaikštaudami savo ruožtu pasiūlė paskraidinti lėktuvu arba išmesti su parašiutu. „Surežisavau jiems keletą karšto oro balionų čempionatų atidarymo ir uždarymo ceremonialų, naktinį paradą, o jie mane įkalbėjo ateiti į pilotų mokyklą“. Pasiryžęs nugalėti aukščio baimę ir išmokti skraidyti karšto oro balionais, gydytojas kitą dieną gavo pasiūlymą dalyvauti Lietuvos televizijos projekte „Iššūkis žvaigždėms“. Deja, vos prasidėjęs jis baigėsi taip, kaip niekas nenorėjo – žvaigždės Janinos Miščiukaitės mirtimi. Karšto oro balionų mokykla liko gydytojui kaip emocinė kompensacija.
Dabar, prieš savaitę pasibaigus pirmajam skraidymo karšto oro balionais sezonui, gydytojas jau turi piloto mokinio licenciją, yra savarankiškai pakilęs ir nusileidęs per dešimt kartų. „Net jei kas nors iš bjaurių paskatų sugalvotų šauti į balioną, tai nereiškia, kad jis subliūkštų, kaip Mikės Pūkuotuko balionėlis. Kas kita, jei iš baliono išstumiamas karštas oras. Taip gali atsitikti pakliuvus į skirtingų greičių ar krypčių vėjo srautus. Tokiais atvejais iš baliono yra išstumiama dalis karšto oro ir balionas tampa panašus į šaukštą. Tada, žinoma, visu greičiu krenti. Kaip tas Mikė Pūkuotukas. Tačiau galingu degikliu oro balioną greitai galima stabilizuoti ir vėl priversti kilti“. Betgi oro balionų teikiama romantika užgožia daugelį techninių ir buitinių detalių.
Nusileidimas žemuogių pievelėje
„Matai labai gražius peizažus, ypač kai kyli saulei tekant. Griebiesi kameros, kartais užmiršdamas, kad tau reikia pilotuoti. Jei negali filmuoti, bent fiksuoji tuos vaizdus atmintyje. Be to, skraidymas dovanoja labai smagių nusileidimų. Kartą nusileidome žemuogių pievelėje. Staiga matau, jog visa komanda dingo. Žiūriu, kad vaikinai ropoja po pievą ir saujomis renka žemuoges“.
Kartą gydytojui teko nusileisti laukinių ramunėlių pievoje - visai kaip animaciniame filme. „Kad palaikytume romantinę dvasią, priskynėm gėlių savo artimosioms. Tos ramunėlės labai laukinės, ne visos moterys jas mėgsta, bet gražu – keturi pilotai, prisirinkę glėbius gėlių...“
Skrisdamas balionu gydytojas pirmąkart gyvenime matė besibaidančius laukinius briedžius. Visiškai čia pat, penkiolika metrų po savim. Jaunus stirniukus, kurie klykia vaikiškais balsais, išgąsdinti triukšmo, sukelto karšto oro baliono. Šernai iš viršaus šernai atrodo kaip pelės, lakstančios po javų lauką. „Tu sklendi virš gandrų lizdų, matai, kaip jie poruojasi, peri, kaip išsirita gandriukai. Visą vasarą gyveni kartu su gamta. To neperskaitysi, filme nepamatysi. Labai įdomu, kai leidiesi netoli žmonių. Norisi pakartoti kaip tai pakomentavo draugas, pilotas Saulius: „Mes leidžiamės Žemės planetoje, kurios gyventojai šiek tiek keistoki. Pažiūrėkite, kokiomis nustebusiomis akimis jie žiūri į mus iš apačios“.
Anesteziologas – irgi pilotas
Kažkodėl sugalvojau, kad vadovavimas skyriui Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje, gyd. V.Kazlauskui yra darbas, o visa kita - nesibaigianti šventė. Sau ir kitiems. Tokie mano samprotavimai gydytoją nuvilia. „Galiu pasakyti, kad viską, ką aš darau, labai myliu. Kiekvienas režisuotas koncertas, šventė yra mano vaikas. Taigi, neduok tu Dieve, jei to vaiko nemylėsi. Nes tai matys visi, kai žiūrės į tą vaiką. Viską, ką darau, darau su šypsena. Daug kam atrodo, kad tai lengvabūdiškas požiūris. Nes Lietuvoje, jei nori turėti priešų - šypsokis. Bet jei atsakingame darbe būsi susiraukęs, nemanau, kad nuo to darbas bus geresnis. Kai sau surandi pozityvių rutinos momentų, gali ją priimti blaiviu protu, reaguoti greitai, tiksliai ir gerai. Tas pats ir pilotavime. Kai tu moki tai daryti, gali numatyti daug žingsnių į priekį. Tai yra tavo išlikimo, o kartu ir kokybiško darbo ar kokybiško pilotavimo esmė. Ir todėl manau, kad anesteziologas - tas pats pilotas. Tik jis pilotuoja vieną keleivį - pacientą“.
Solveiga Potapovienė
