Apie tai prie apskritojo stalo diskutuoja me su Lietuvos Respublikos seimo nare Dangute Mikutiene, Sveikatos apsaugos viceministru Audrium Klišoniu, Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos vadovu dr. Stasiu Gendviliu, Aplinkos ministerijos Atliekų tvarkymo departamento skyriaus vadove Vilma Karosiene ir Vilniaus miesto universitetinės ligoninės direktoriaus pavaduotoju Algimantu Vakarinu.
Diskusiją veda žurnalistai Valentina Jakimavičienė ir Gintaras Mikšiūnas.
Pradėti pokalbį norėtume aptardami situaciją vienoje didžiausių sostinėje - daugiaprofilinėje Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje.
A.Vakarinas. Prieš keletą metų medicininių atliekų tvarkymas buvo labai didelė problema ne tik Vilniaus miestui, bet ir visai valstybei. Ir, ko gero iki 2004 metų visi tvarkėsi pagal savo galimybes. Jeigu ir buvo vieninga sistema, tai jos niekas nesilaikė. Vilnius buvo vienas iš pirmųjų miestų, kuriame pastatyta pirmoji Lietuvoje medicininių atliekų deginimo gamykla, veikusi iki šių metų. Į ją investavusieji verslininkai, matyt, apsiriko, nes tai – nepelninga veikla, nes ne tik Vilniaus regiono sveikatos įstaigose, bet ir visoje Lietuvoje medicininių atliekų nėra labai daug, jų tvarkymo įkainiai irgi nedideli, nors, pastaruoju metu auga, tikriausiai, dėl padidėjusių transportavimo išlaidų, kai užsidarius Vilniaus „Senovei“, liko tik Šiaulių „Toksika“.
Kitas svarbus dalykas - medicininių atliekų utilizavimo būdas. Aišku, visos Lietuvos gydymo įstaigos orientuotos į atliekų deginimą. Ligoninių užduotis – atliekas surinkti, išrūšiuoti bei nustatyta forma pateikti vežėjui. Tai buvo patogu, tačiau šiandien iškilo klausimais: ar ligoninės pačios turėtų tvarkyti atliekas autoklavuose ar kitokiose nukenksminimo priemonėse, kad atliekų supirkėjams bei sąvartynams pateiktų nekenksmingą produktą, ar vis dėl to, pasilikti prie senosios tvarkos? Dėl tų dalykų verta diskutuoti. Kiek žinau, ES naudojami įvairūs būdai. Matyt, medicinos įstaigos prisitaiko prie tokios tvarkos, kokią sąlygoja rinkos pasiūla. Šiuo metu mūsų šalies rinkoje dominuoja deginimas, nes veikia „Toksika“. Bet jeigu joje įvyktų gedimas, ligoninės atsidurtų pavojingoje situacijoje. Ypač – dėl neatpažintų anatominių atliekų, kurios gali būti saugomos tik labai ribotą laiką. Ligoninės turi sugebėti kasdien jų „atsikratyti“, nes priešingu atveju pažeistų nustatytus reikalavimus. Tie, kas formuoja atliekų tvarkymo politiką, turėtų įsiklausyti į gydymo įstaigų siūlymus. Manyčiau, jog Vilniaus regione reikėtų turėti bent vieną atliekų utilizavimo įmonę. Mes esame paslaugos pirkėjai, orientuosimės į rinkos pasiūlą. Bet Lietuvoje turėti tik vieną medicinines atliekas deginančią įmonę, manau, yra klaidingas sprendimas.
Kiek ligoninei kainuoja vienos tonos medicininių atliekų utilizavimas?
A.Vakarinas. Pas mus atliekų nedaug, per metus susidaro apie 47 tonas. Kai atliekas vežėme į „Senovę“, tona kainavo 2400 Lt., vežant į „Toksiką“, mokame beveik 3400 Lt. Per metus susidaro per 153 tūkst. Lt.
Visas atliekas reikia išrūšiuoti, anatominėms dar reikia ir specialios vietos saugoti. Atskiriamos anatominės, cheminės atliekos, nepavojingos buitinės, vadinasi, ligoninėje veikia tam tikras gamybos procesas?
A.Vakarinas. Viskas vyksta pagal nustatytas taisykles, laikantis visų būtinų technologinių procesų. Atsakingi žmonės stebi visą procedūrą. Jei šiukšliname, turime ir susitvarkyti. Jeigu atliekos surenkamos ir deginamos, tai pačioms gydymo įstaigoms jų nukenksminti nereikia. Prieš veždamos į buitinių atliekų sąvartynus, gydymo įstaigos privalėtų jas apdoroti.
D. Mikutienė. Nukenksminimas gali vyksti keletu būdų: mikrobangų krosnelėmis, dezinfektantais, kai kurios gydymo įstaigos juos turi. Bet yra ir garo sterilizatoriai, kuriuose nukenksminus, medicinines atliekas būtų galima vežti į buitinių atlietų sąvartynus. Kaip suprantu, atliekų tvarkymas gydymo įstaigoms daug kainuoja dėl to, kad susideda rūšiavimo, vežimo, utilizavimo kainos. Nereikia pamiršti ir aplinkosaugos reikalavimų, kurie taip pat kainuoja. Praėjusiais metai gydymo įstaigų paprašiau pateikti duomenis apie atliekų tvarkymą. Pavyzdžiui, tokia Alytaus V.Kudirkos ligoninė netgi sugebėjo užsidirbti pinigų, supirkėjams parduodama plastiko atliekas.
A. Klišonis. Tai visai įmanoma. Tarkime, medicininės adatos pagamintos iš vertingų metalo lydinių. Kaimyninėje Latvijoje, didelėse ligoninėse, tokiose kaip Vilniaus miesto universitetinė ligoninė, jos surenkamos, bet mažose to daryti tiesiog neapsimoka, ir jos tvarkomos kaip pavojingos infekuotos atliekos. Anatominės atliekos sudaro tik apie 8 proc., didžiausią kiekį sudaro įvairūs vienkartiniai paketai, paklotai, sauskelnės, chalatai. Jų rūšiavimas labai sudėtingas, tačiau ligoninėms, norinčioms sumažinti atliekų tvarkymo išlaidas, tai apsimoka, nes dalis išrūšiuotų atliekų gali būti išvežamos su buitinėmis. Kitos turi būti arba deginamos, arba apdorojamos aotoklavais bei mikrobangų įrenginiais. Tačiau ir jie turi savų minusų. Pavyzdžiui, švirkštus, ar lašelines bakteriologiškai nukenksminti galima mikrobangų įrenginyje, tačiau pabandykite tą darinį, kuris liko, išimti...
D.Mikutienė. Mikrobangų krosnelėse ir konverteriuose vyksta tik paprasta dezinfekcija, aukščiausią lygį galima pasiekti tik sterilizuojant garu, kai atliekos ne tik nukenksminamos, bet ir susmulkinamos. Tai yra ketvirtojo lygio sterilizacija, po kurios ES teisės aktai leidžia medicinines atliekas išvežti į buitinių atliekų sąvartynus.
V. Karosienė. Arba panaudoti jas energijos gavybai. Yra patvirtintas Lietuvos Vyriausybės strateginis planas, kuriame pasakyta, jog medicininių atliekų apdorojimas mikrobangų krosnelėmis, autoklavais ar kitokiomis dezinfekcinėmis priemonėmis yra tik tarpiniai būdai, kurie pratęsia atliekų saugojimo terminus, tačiau nesprendžia galutinio sutvarkymo. Tyrimų rezultatai ir kitų valstybių praktika rodo, kad saugiausias medicininių atliekų sutvarkymo būdas yra jų sudeginimas išgaunant energiją. Mūsų valstybėje siekis turi būti toks: sąvartynai – tik laikina priemonė. 2020 metai, kai į sąvartynus vežamų atliekų kiekius reikės sumažinti iki netoli 20 proc. netoli. Kitaip tariant, sąvartynų ateitis trumpa. Tvarkant apie medicinines atliekas svarbiausia - pašalinti infekciją ir riziką užsikrėsti. Klausimas: ar atliekas surinkti ir išvežti iš medicinos įstaigų, o tada nukenksminti ir sudeginti, panaudoti energijos gavimui, ar apdoroti jas vietoje iki degios frakcijos?
D. Mikukienė. Tokiu būdu sutvarkytos atliekos jau yra prekė. Jeigu gydymo įstaigos gali atliekas apdoroti iki degios frakcijos, jos gali papildomai užsidirbti pinigų. Kiek teko skaityti, iš 100 kilogramų atliekų, apdorojant jas uždaru būdu naujausiomis technologijomis, gauname 20 kilogramų degiosios frakcijos, tinkamos energijos gamybai, kurią įstaiga gali sėkmingai parduoti.
A, Vakarinas. O kaip anatominės atliekos?
D.Mikutienė. Moderniais įrenginiais, kuriuos gydymo įstaigos galėtų įsirengti, gali būti tvarkomos visos, taip pat ir anatominės, atliekos. Naudodamos tokias priemones įstaigos galėtų nemažai sutaupyti.
St. Gentvilis. Trumpai norėčiau apžvelgti situaciją Lietuvos gydymo įstaigose. Mūsų asociacijai priklauso apie 130 įvairaus lygmens gydymo įstaigų, kuriose susidaro labai skirtingi medicininių atliekų kiekiai. Rajoninėse ligoninėse nedaug – iki 15 tonų per metus, respublikinėse, nepriklausomai nuo profilio – nuo 15 iki 47 tonų. Atliekų apdorojimo įstaigoms kaina taip pat svyruoja nuo 2 iki 3 tūkst. Lt. už toną.
A. Klišonis. Santariškių klinikose vien per dieną susidaro per 900 kg atliekų.
St. Gentvilis. Nuo 2005 metu buvo vykdomas projektas, dalis įstaigų gavo lėšų, už kurias, su 15 proc. pačių įstaigų kofinansavimu, įsigijo mikrobangų dezinfekcijos ir sterilizacijos vandens garais įrengimus. Kai kurios gydymo įstaigos įsigijo ir smulkintuvus, nors jie nebuvo iš projekto finansuojami. Tie smulkintuvai, kaip jūs minėjote, ženkliai sumažina atliekų tūrį, vežėjai sutvarkytas atliekas išveža į sąvartynus. Taip šis procesas vyksta praktikoje.
D.Mikutienė. Manau, kad to negalima daryti, nes sterilizacijos procesas nėra užbaigtas.
St. Gentvilis. Aš sakau kaip yra praktikoje.
V. Karosienė. Taip yra todėl, kad ligonės paliktos pačios spręsti atliekų šalinimo klausimus. Sistema nesukurta, ir pati be mūsų visų pastangų nesusikurs.
Prašytume viceministro pakomentuoti susidariusią situaciją. Kodėl ligoninės yra atsidūrusios tokioje situacijoje? Kokia Sveikatos ministerijos pozicija šiuo klausimu?
A. Klišonis. Dalis įstaigų Kaune, Klaipėdoje, Tauragėje, Šiauliuose, Marijampolėje, Alytuje turi įsigijusios nukenksminimo įrenginius, o mažosioms, tarkime, privatiems odontologijos kabinetams, šeimos gydytojų įstaigoms, kuriose atliekų susidaro nedaug – iki 15 kilogramų per metus, tokie įrenginiai neapsimoka. Jos yra sudariusios sutartis su medicininių atliekų surinkėjais, kurie tas atliekas surenka ir utilizuoja. Vilniaus regione susidaro apie 500 tonų atliekų, bet to per mažai, kad deginimo įmonė galėtų veikti nesustodama. Be to, šiuo metu vietoje to, kad iš atliekų būtų gaminama energija, joms deginti naudojamos dujos, šildomas oras.
D.Mikutienė. Paskaičiavome, kad per penkerius metus sveikatos priežiūros įstaigos medicininių atliekų tvarkymui išleido 10 milijonų litų. Jie atiteko įmonėms, kurios surenka atliekas, vežėjams. Jeigu didžiosios Kauno arba Vilniaus klinikos naudotų modernias technologijas, tai investicijos į jas atsipirktų per metus.
A. Klišonis. Kai buvo paskelbta ekstremali situacija, mes taip pat rinkome informaciją. Išlaidos dar įspūdingesnės - visų gydymo įstaigų išlaidos medicininių atliekų tvarkymui siekė iki 7-8 mln. litų per metus. Didelė diskusija kilo dėl to, kad vienas iš tiekėjų - „AV Investicija“- atliekas siūlė išvežti į Vokietiją. Mes paskaičiavome, kad tokiu atveju atliekų išvežimo kaina didžiosioms įstaigoms kiltų iki 10 kartų. Todėl mes buvome pakankamai kategoriški ir nutarėme ieškoti pigesnių būdų. „Senovė“ galėjo veikti tik ekstremalios situacijos režime. Išvežimo į Latviją kaštai buvo 4 kartus mažesni, negu vežimo į Vokietiją
D.Mikutienė. Todėl, kad Latvijoje stovi milžiniškas 4 kategorijos sterilizatorius. Ten sėkmingai išgaunama degioji frakcija ir naudojama šilumai gaminti. Juk Vyriausybės kancleris rekomendavo gydymo įstaigoms įsigyti tokius įvairių dydžių sterializatorius.
A.Vakarinas. Bet kokia decentralizacija šioje rinkoje reikštų kaštų didėjimą.
A. Klišonis. Svarbesnis yra klausimas susijęs su civilinės saugos problemų sprendimu. „Senovė“ neatitiko tam tikrų parametrų ir buvo uždaryta, „Toksika“ sustojo. Iki šiol ji neveikia pilnai, nes vyksta eksperimentiniai bandymai. Jeigu Lietuvoje sustoja bent vienas toks įrenginys, Lietuva vėl atsiduria ekstremalioje situacijoje. Didžiosios įstaigos, turinčios modernius įrenginius, galėtų priimti ir tvarkyti medicinines atliekas iš mažesniųjų, ypač, jeigu būtų paskelbta ekstremali situacija.
Konkursus dėl medicininių atliekų išvežimo nuolat laimi tos pačios įmonės. Gal reikėtų šią rinką praplėsti, kad būtų didesnė konkurencija? Gal būt iš to verslo kažkas labai gerai gyvena? Pabandykime išsklaidyti tokią sąmokslo teoriją.
A.Vakarinas. Nemanau, kad iš tokio verslo vežėjai galėtų labai prasigyventi. Antras dalykas – procesas turi būti kontroliuojamas, nes atliekose yra infekcijų, aštrių daiktų ir t.t. O kontrolę galima užtikrinti tik tuomet, kai veikia kontrolės sistema
Gal būt, ligoninės galėtų išvengti tarpininkų?
St. Gentvilis. Prieš keletą metų danai pas mus norėjo pastatyti deginimo įrenginį, Kaune buvo parengtas konkretus projektas. Paskaičiavome, kiek Kauno miesto ir aplinkinių rajonų ligoninės gali surinkti atliekų, iš kurių galima būtų gauti energiją. Šį projektą buvome pateikę, tačiau pasikeitė Danijos vyriausybė, ir jie to projekto nebefinansavo.
Iš tikrųjų, sveikatos priežiūros įstaigos skaičiuoja kiekvieną litą. Biudžete vis suduriame galą su galu. Todėl manau, kad ligoninėms būtų geriau leisti pasirinkti medicininių atliekų nukenksminimo būdą. Mažoms įstaigoms geriau, kad atliekas kas nors surinktų ir išvežtų. Iš tiesų, geriausia būtų paslaugas, kurios nėra būdingos gydymo įstaigoms, atiduoti paslaugų tiekėjams. Mes paskaičiavome duomenis iš trijų Vilniaus įstaigų. Jei poliklinikos naudotųsi nukenksminimo įrenginiais, jie atsipirktų tik per 10 metų ar daugiau. Didesnėms įstaigoms apsimokėtų turėti savo įrenginius, avariniais atvejais jos galėtų pagelbėti ir kitoms.
Kauno klinikos ir dabar galėtų padėti kitoms įstaigoms, tačiau neleidžiama, motyvuojant tuo, jog įstaigos teikiamų paslaugų sąraše tokios veiklos nėra. Bet tuos dalykus būtų galima sutvarkyti. Mūsų klinika susideda iš 7 gydymo įstaigų, tai savo įstaigų rėmuose tą paslaugą teikti galime. Tačiau gydymo įstaigos atliekų tvarkymo srityje galėtų apsijungti ir į didesnius vienetus.
A. Klišonis. Nuo gydymo įstaigos iki galutinio sunaikinimo yra tik vienas tarpininkas. Tai vežėjai. Jie visi yra licencijuoti. Tie tarpininkai atliekas surenka iš ligoninių ir išveža į deginimo įmonę.
D.Mikutienė. Kodėl p. Vakarinas sako, jog reikia centralizuoti? Vilniaus savivaldybė, pasirašydama sutartį su „Senove“, užtikrino, jog ten bus vežamas tam tikras medicininių atliekų kiekis, o jeigu šis reikalavimas nebus įgyvendintas, teks spręsti 6 mln. litų vertės teisinį ginčą.
A.Vakarinas. Galiu pateikti ir daugiau argumentų, kodėl ginu centralizaciją. Juk „Senovė“ sustojo ne todėl, kad savivaldybė neužtikrino srautų.
V. Karosienė. Norėčiau pritarti. Kiekvienas individualiai sistemos nesukurs. Mes galime gydymo įstaigoms palikti didesnę pasirinkimo laisvę, bet nukreipti rekomenduojant ir žinant, kas bus ateityje, būtina. Pavyzdžiui, jeigu gydymo įstaiga planuos atsipirkimą tik šios dienos kainomis, tai bus netoliaregiška. Sąvartynai šiandien pigūs, bet ateityje tai bus pati brangiausia atliekų tvarkymo vieta. Planuojan,t ką rinktis, reiktų įvertinti ir šį dalyką. Aš manau, kad mes esame labai priartėję prie sisteminių sprendimų. Jei kalbame apie pinigus ir finansavimą, reikia pirmiausia žinoti poreikį: kiek tų pinigų reikia.
Kelias, manau, kad yra aiškus. Pirmiausia reikia pašalinti infekciją. Jeigu tai galima daryti pačioje gydymo įstaigoje, arba šalia jos, tai ir reikia daryti perdirbant atliekas iki frakcijos, tinkamos gaminti energiją.
A. Klišonis. Nereikia pamiršti: jeigu mes ir toliau sąvartynus pildysime medicininėmis atliekomis, mokėsime brangiau.
V. Karosienė. Ir turėsime tiksinčią bombą, kuri nežinia kada gali suveikti, nes medicininės atliekos pas mus beveik nerūšiuojamos. Vyko medicininių atliekų auditas. Kaip pavyzdys buvo paimta Alytaus ligoninė. Gydymo įstaigos atsako, kad joms neapsimoka terliotis.
O kokios tvarkos laikomasi kaimyninėse valstybėse?
D.Mikutienė. ES galioja nuostata, jog atliekų tvarkymas turi būti priartintas prie gamintojo. Daugelis Europos gydymo įstaigų medicinines atliekas sterilizuoja prietaisais, kurie garantuoja pačią aukščiausią saugumo kategoriją. Kalbu apie sterilizavimą su smulkinimu, kai lieka tik degi frakcija. Tokia įranga yra aprobuota beveik visose JAV valstijose. Tie įrenginiai puikiai veikia ir Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje. Atliekų tvarkymo kaina ES valstybėse, naudojant tokią technologiją yra apie 25 Lt. už toną.
A. Klišonis. Su Vilniaus regioniniu aplinkos apsaugos departamentu (RAAD) atkakliai kovojome už tai, kad. Ekotopas „Senovėje“ yra pakankamai geras, praėjome visus kryžiaus kelius tikrindami tą galutinį produktą po autoklavavimo ir smulkinimo. Susmulkinta sausa frakcija jau nebepavojinga, tinkama tolimesniam naudojimui. Klausimas iškilo dėl įrenginio dydžio. Jeigu panašaus tipo įrenginiai būtų gydymo įstaigose, tai jos galėtų pačios gaminti tą produktą, kurį būtų galima naudoti energijos gamybai.
V. Karosienė. Juk pagrindinis tikslas yra nevežioti infekcijos, sumažinti atliekų kiekius, pratęsti jų saugojimo laiką, kad būtų ekonomiškiau išvežti ir tikslingai panaudoti. Po apdorojimo atliekų tūris sumažėja apie 10 kartų..
D.Mikutienė. Dėl jūsų paminėto konverterio, turimas mintyse Ekotopas, tai Italijoje, kiek domėjausi, kur jie gaminami, privaloma atliekas nukenksminti cheminėmis medžiagomis. Taigi, minėtas konverteris nenukenksmina medicininių atliekų iki tinkamo lygio. Be to, dezinfekcinės medžiagos patenka į miesto nuotekų sistemą.
V. Karosienė. Aš irgi girdėjau, kad yra geresnių įrengimų. Tai kodėl jų nenaudoti? Vėl gi, valstybės strateginiame plane parašyta, kad medicininių atliekų apdorojimas cheminėmis medžiagomis yra pavojingumo pakeitimas iš infekcinio į cheminį. Taigi, naudodami konverterius, problemos neišsprendžiame O jeigu medžiaga dezinfekuojama chloru, tai jos deginti iš viso negalima. Geriausias ir saugiausias būdas tvarkyti pavojingas atliekas – paversti jas degiosiomis frakcijomis, kad po to naują žaliavą galima būti panaudoti energijos gamybai.
D.Mikutienė. Turime siekti, kad šiame procese veiktų vieninga sistema. Jeigu gydymo įstaigos iš atliekų gamintų degiąją frakciją, svarbu, kad veiktų įmonė, kuri šią produkciją panaudotų šilumos gamybai. Tai labai svarbu. Jeigu nesieksime išbaigtumo, pasielgsime neišmintingai.
V. Karosienė. Viena iš mūsų ministerijos funkcijų - inicijuoti tokius projektus ir ieškoti finansavimo šaltinių. Turime Lietuvos aplinkos apsaugos investicinio fondo (LAAIF), programą, kurios lėšomis galėtume pasinaudoti šiam tikslui. Reikia, kad Sveikatos ministerija suformuotų poreikius, kiek, kur ir kokių įrenginių reikia.
St. Gentvilis. Nors anatominės atliekos sudaro nedidelę medicininių atliekų dalį, tačiau jų tvarkymą taip pat būtina reglamentuoti.
A.Vakarinas. Gal būt, jas būtų galima deginti Kėdainiuose atsidariusiame krematoriume.
A. Klišonis. Šitą klausimą galima būtų išskirti ir išspręsti.
Susidaro keistas įspūdis: tarsi su medicininių atliekų problema susiduriame pirmą kartą. Bet juk veikia ES norminiai aktai, jie aprobuoti ir Lietuvoje. Suprantamas gyventojų susirūpinimas, jog nenukenksmintos medicininės atliekos vežamos per Vilniaus miestą. Kas būtų, jeigu tokia mašina patektų į avariją? Kas atsakytų už infekcijos pavojų?
A.Vakarinas. Nereikėtų taip labai jaudintis, yra speciali įranga, specialios pakuotės. Tų konteinerių niekas neatidarinėja
D.Mikutienė. Bet tai nėra visiškai uždaras procesas, jame dalyvauja žmonė, ir niekas nėra apdraustas nuo nelaimės....
A.Klišonis. Dar pakalbėkime apie pačią sistemą. Labai teisingai p. Gendvilis pasakė, kad smulkūs medicininių atliekų gamintojai mokėtų brangiau, nes turėtų naudotis kitų paslaugomis. Jeigu organizuotume medicininių atliekų tvarkymą didelėse Vilniaus ir Kauno ligoninėse, jos galėtų priimti atliekas ir iš mažųjų gydymo įstaigų. Tokia paslauga galėtų būti teikiama, nors ir nėra specifinė gydymo įstaigai. Tuos dalykus reikėtų aptarti ir reglamentuoti Higienos normose.
D.Mikutienė. Skaitydama pasitarimo pas Seimo kanclerį protokolo pirmąjį punktą matau: Sveikatos ministerija įpareigota skubiai inicijuoti medicininių atliekų nukenksminimo įrenginių įsigijamą didžiausiose sveikatos priežiūros įstaigose, Aplinkos ministerijai pavesta sukurti sistemą. Prie visų šių nutarimų pridėta „Skubiai“. Įdomu, kaip šitas skubumas vykdomas praktiškai?
A.Klišonis. Dar neseniai pradėjo veikti „Toksika“. Kaip sakoma liaudyje, skubų darbą velnias gaudo. Jeigu mes matome, kad savo laiku nupirkti „Medisterai“ negarantuoja galutinio saugaus produkto, turime nuspręsti, kokią tobulesnę technologiją rinktis. Manau, tai padaryti turime kartu su Aplinkos ministerija.
V. Karosienė. Kalbant apie apie tai, kokius įrenginius pasirinkti, gal galima būtų pasinaudoti Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijomis. Jūs jas geriau už mane žinote... Pagaliau, viska ssusiveda į kaštus. Visus šiuos dalykus reikia atsakingai įvertinti.
D.Mikutienė. Manyčiau, jog darosi aišku, kad lanksčiai pasižiūrėjus ir drauge dirbant, tikrai galima šią problemą tinkami išspręsti – įvertinus poreikius ir saugumo lygį, ekonominius kaštus, suformuoti optimalų atstumų ir saugumo prasme tinklą. Esu įsitikinusi, jog Sveikatos apsaugos ir Aplinkos ministerijos išmintingai susitelks ir suteiks reikalingus instrumentus gydymo įstaigoms taupyti lėšas, kurias dabar išleidžia medicininių atliekų tvarkymui ir jas panaudoti kitiems poreikiams.
V. Karosienė. Lietuvoje turi būti pastatytos dvi atliekų deginimo gamyklos. Klaipėdoje statybos jau prasidėjusios, 2014 m. turėtų pradėti veikti komunalinių atliekų deginimo įrenginys su energijos panaudojimu. 2015 m. panaši gamykla turėtų iškilti ir Vilniuje. Skiriama ES parama Vilniaus regiono komunalinių atliekų mažinimo ir bioskaidžių atliekų tvarkymo pajėgumų sukūrimo galimybių studijai. Vilniaus regionas žada, kad tie įrenginiai išspręs visas problemas.
A.Vakarinas. Svarbu, kad politikai nekiršintų gyventojų. Nes pakanka kam nors pasigviežti populiarumo, ir vėl pasipila protestai prieš deginimo gamyklas, esą, josteršia orą, nors jos ir neišmeta jokių kenksmingų teršalų...
D. Mikutienė. Vilniaus miesto savivaldybei siūlau žmones nuvežti ne taip toli – į Vieną. Miesto centre stovi gražiausias pastatas, aplink žydi rožės, elektroninis tablo rodo, kiek atvežta atliekų, koks kaloringumas išgautas jas deginant, oro taršos rodikliai ir t. t. Manau, kad geriausios priemonės - atvirumas ir aiškumas. Lietuva jau prisikovojo iki valios. Nacionaliniuose parkuose - du didžiausi puviniai – Kazokiškių ir Kriotiškių sąvartynai.
Šiame mažame ratelyje mes priėjome prie išvados, ką reikia daryti, norint tinkamai tvarkyti medicinines atliekas. Ar po metų susitikę galėtume pasidžiaugti konkrečiai nuveiktais darbais: moderniais įrengimais ir sumažėjusiomis gydymo įstaigų išlaidomis atliekų tavrkymui? Konkretinkime: kieno ir kokių sprendimų reikia, kad tie dalykai realiai pajudėtų?
V.Karosienė. Sakiau, LAAIF programos lėšų turime, reikia SAM suformuoto konkretaus poreikio.
S. Gendvilis. Ar lėšos ateinantiems metams dar nesuplanuotos?
V.Karosienė. Jeigu dabar pradėtume daryti šiuos darbus, tai ateinančiais metais galėtume juos pradėti vykdyti. Jeigu bus ką, galėtume finansuoti.
Dėkojame už nuoširdų pokalbį.
Iki susitikimo ateinančiais metais.
