2009 05 29
Būna gyvenimo valandų, kai tarsi iš naujo atrandame elementarią amžinąją tiesą: už jokius pinigus nenusipirksi sveikatos ir meilės. Tai gyvenimo dovana. Sveikata – dažnai kaip Dievulis surikiuos, bet jausmai – tik iš žmogaus. Dėmesys, nuoširdi pagalba sunkią minutę... tai neįkainojama, žodžiais neapsakoma, neįspraudžiama į sveikinimo dainas. Ir būtent tada, kai nori tiek daug pasakyti, atrodo, kad nieko nesudėsi į žodį! Vis dėlto mūsų nuoširdžiausio dėkingumo simbolis tebūnie žodis AČIŪ VŠĮ Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Vaikų ligų klinikos , I vaikų ligų skyriaus personalui: gydančiai gydytojai - pediatrei – vaikų pulmonologei Violetai Radžiūnienei, skyriaus vedėjai – vaikų pulmonologei Vandai Kriukienei, slaugutėms, sesutėms, virėjoms ir t.t. Labiau įprasta tapo, deja, medikus pulti, kritikuoti, prakeikti... Iš medikų, be idealiai atliekamų profesinių pareigų, dažnai laukiama dar „kažko“, – lipšniai ir daug kalbėti, vos ne iš kailio išsinerti, nes priešingu atveju bus tuoj priklijuota abejingojo etiketė. Garsiai piktinamasi už lėtesnį žvilgsnį, – bet ar dažnas susimąsto, kad mediko akis galbūt lipdo sunkaus naktinio budėjimo šešėlis?.. Daug pykčio dėl mokamų procedūrų, vaistų kainų ar eilių poliklinikose, – lyg medikai būtų visų reformų autoriai... Bet geriau ne apie tai. Mes, Kornelijaus tėveliai, norime padėkoti. Mūsų sūnelis Kornelijus Urbelionis gydosi nebe pirmą kartą. Teko pabuvoti ir kitur. Visur pakako dėmesio, bet čia sirgti buvo net... gera. Na, ne sirgti, o būti. Tarp mielų ir užjaučiančių žmonių. Nėra čia formalaus požiūrio: nurimkit, gydom, darome, kas būtina, o apskritai vaikai ligas dažnai išauga. Čia gyvena šiluma ir supratimas, kad kiekvienam jo bėda yra labai sunki. Čia skleidžiasi gražiausi žodžiai: tikėkit, viskas bus gerai.. Iš čia tėveliai, vedini atkutusiu vaiku, išsineša auginti viltį. Čia dirba ne griežtos medicinos seserys, kurioms rūpi vienodai visi, – sesutėms kiekvienas čia rūpi labiausiai! Iš čia pabėga vaikų ožiukai ir liūdesiai be mamos, nes kažkokia stebuklinga jėga net vidury nakties būtinai atveda begalinio širdies gerumo slaugutę, kuri tave supranta kaip tik pasakose būna! Stebuklinga nuoširdaus apkabinimo ir žodžio terapija... Meilės sesė dvynė šiluma, įkvepianti gyventi, – tokią dovaną gavome Vaikų ligų klinikos, I vaikų ligų skyriuje. Mūsų beprotiškai lekiančiame ir vertybes sumaišiusiame pasaulyje vis dėlto yra ir tikrų dalykų. AČIŪ.
Kornelijaus Urbelionio tėtis ir mama.