Pacientu lankymas

Programa

13.00 val. „Vilniaus miesto universitetinės ligoninės kraujagyslių chirurgijai – 40: šiuolaikinės kraujagyslių chirurgijos vystymosi Lietuvoje pradžia“; Prof. Habil. Dr. Vytautas Triponis.
13.20 val. svečių pasisakymai.
13.30 val. „Sanofi-aventis“ pranešimas.
13.40 val. Kavos pertraukėlė.
14.00 val. „Lietuvos kraujagyslių chirurgija – 2007 m.: skyrių darbo ataskaitos“; Lietuvos kraujagyslių chirurgijos draugijos pirmininkė Birutė Vaišnytė.
14.20 val. „Kraujagyslių protezų infekcijos 2007 m. Lietuvoje analizė“; Gyd. Rolandas Dagilaitis.
14.30 val. Diskusijos.


Lietuvos Kraujagyslių chirurgijos centras Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje šiemet švenčia savo keturiasdešimtmetį. Iki 1968 m. ši medicinos šaka priklausė bendrajai chirurgijai, kaip atskiros specialybės jos tarsi nebuvo. Galop ir Sveikatos apsaugos ministerija, ir kolegos visoje Lietuvoje pripažino, kad kraujagyslių ligos – atskira, plati medicinos vaga, reikalaujanti ypatingo dėmesio, mokslinių tyrimų ir profesionalių gydytojų. Taip Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje gimė Kraujagyslių chirurgijos skyrius. Pirmieji ligoniai į jį buvo paguldyti 1968 m. sausio 2 d., pirmoji kraujagyslių operacija atlikta sausio 5 d. Tai buvo klubinės arterijos rekonstrukcija, panaudojant Kauno „Kaspino“ gamybos kraujagyslės protezą. Operaciją atliko prof. A.Marcinkevičius, doc. V.Triponis ir doc. V.Kleizai.
Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Kraujagyslių chirurgijos skyrius buvo pirmasis kraujagyslių chirurgijos centras, kuriame buvo išugdyti ir vėliau po visą Lietuvą pasklido kraujagyslių chirurgai. Iki 1970 m. kraujagyslių chirurgija net ir pasaulyje buvo dar nauja medicinos sritis, todėl VMUL chirurgai buvo tikri šios srities gydytojai-pionieriai, patys tyrinėję kraujagyslių ligas, jų gydymo būdus, ieškoję naujų chirurginio gydymo bei diagnostikos metodų.
Tuo metu Kraujagyslių chirurgijos skyriuje dirbo doc. V.Triponis, dr. E.Barkauskas, gydytojai G.Dirsė, R.Žukas, doc. V.Kleiza, aspirantė D.Triponienė. Iš jų tik V.Triponis turėjo 4 metų kraujagyslių chirurgijos patirtį, kitiems kraujagyslių chirurgija buvo nauja sritis. Kai kurias kraujagyslių operacijas atlikdavo prof. A.Marcinkevičius, V.Sirvydis, D.Kavoliūnas, dirbdami širdies chirurgijos skyriuje. 1968 m. angiografijai nebuvo jokios specialios aparatūros. Visos jos buvo daromos bendrame rentgeno kabinete RUM-5 ir URDD-110 aparatu. Aparatas Elema Schonander (Švedija) pradėjo veikti tik 1970 m.
Pirmaisiais metais operuojamų ligonių buvo nedaug, nelabai kas žinojo, kad tokios ligos ne tik gydomos, bet ir operuojamos. Tačiau žinia apie angiochirurgines operacijas sklido greitai. Med. mokslų dr. V.Triponis pats važinėjo po rajono ir respublikines ligonines skaitydamas paskaitas apie kraujagyslių ligas ir chirurgiją. Po metų į kraujagyslių chirurgų gretas įsijungė A.Čekuolis, pradėjo dirbti asistentas B.Dainys. Skyriuje tais metais gulėjo 887 ligoniai ir buvo atliktos 452 operacijos. Prasidėjo visai naujų operacijų periodas. Buvo atliekamos inksto arterijos kamieno ir jos šakų inkstų vartuose rekonstrukcija su autovenos lopu, intratorakalinė aortos lanko šakų rekonstrukcija, dviejų pasaito arterijų rekonstrukcija lėtinės jų okliuzijos atveju panaudojant torakoliumbotominį pjūvį, tiesioginis šuntas į pėdos arteriją, klubinės arterijos aneurizmos rezekcija ir kitos.
Vilniaus m. universitetinės ligoninės Kraujagyslių chirurgijos skyrius augo, tobulėjo operacijų metodikos. Į skyrių atėjo gydytojai E.Janušauskas, M.Vitkus, M.Sučila, P.Pauliukas, šiek tiek vėliau M.Gutauskas, A.Kudaba.
Po dešimties metų Kraujagyslių chirurgijos skyriuje jau buvo atliekama apie tūkstantį operacijų, o pacientai važiuodavo iš visos Lietuvos. Angiochirurginės operacijos ne tik sudarė galimybes žmonėms apsieiti be kojų amputacijos, bet ne vienam ir gyvybę išgelbėdavo.
1983 m. Vilniaus m. klinikinėje ligoninėje atsidarė dar vienas, II kraujagyslių chirurgijos skyrius. Jam tuomet vadovavo prof. V.Triponis, dirbo tokie dabartiniai kraujagyslių chirurgijos grandai, kaip dr. D.Triponienė, M. Gutauskas, R.Gutauskas B.Vaišnytė, E.Janušauskas, H.Ulevičius, A.Sudikas, dr. A.Dranenka, dr. S.Rumševičius. Šio skyriaus gydytojai daug dėmesio skyrė ir skiria smulkių arterijų rekonstrukcijai, atlieka dideles torakoabdominalinės aneurizmos operacijas. Į I angiochirurgijos skyrių, kuriam vadovavo med. dr. M.Gutauskas, įsiliejo jaunų gydytojų komanda – G.Apanavičius, S.Tvarijonavičius, N.Bičkauskas, N.Markevičius. Angiochirurgai jau dirbo tokiose moderniose kraujagyslių chirurgijos srityse, kaip miego arterijų rekostrukcinės operacijos, portinės hipertenzijos chirurginis gydymas šuntavimo operacijomis, tobulėjo kraujagyslių ligų ultragarso diagnostika, buvo atlikta kelios unikalios operacijos ligoniams sergantiems kepenų vėžiu.
1985-1986 m. kraujagyslių chirurgija Lietuvoje tapo masine. Veikiant dviems skyriams, ligonių labai padaugėjo. Jų skaičius per metus siekdavo 1700-2000, operacijų skaičius padvigubėjo ir siekdavo 1600-1700 per metus. Šie skaičiai rodė, kad kraujagyslių ligomis sergančių ligonių, kuriems reikalinga chirurginė pagalba yra labai daug ir Lietuvai 120 specializuotų lovų per mažai.
Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Kraujagyslių chirurgijos skyrius pradėjo leisti savo atžalas. Kraujagyslių chirurgų grupė, vadovaujama prof. E.Barkausko, perėjo į naujai atidarytą Vilniaus m. Greitosios Pagalbos universitetinę ligoninę, dar po penkerių metų duris atvėrė Kraujagyslių chirurgijos skyrius Klaipėdos Jūrininkų ligoninėje, kurį sukūrė med. mokslų daktaras R.Gutauskas. 2005 m. įsikūrė rekonstrukcinės kraujagyslių ir endovaskulinės kraujagyslių disfuzijos centras Santariškių ligoninėje, vadovaujamas dr. G.Vilkevičiaus, skyriaus vedėjas – dr. M.Gutauskas.
Vilniaus m. universitetinėje ligoninėje veiklą pradėjęs Kraujagyslių skyrius davė startą ir sudarė galimybę spręsti vieną sudėtingiausių angiologijos problemų – kraujagyslių displaziją (kraujagyslių raidos sutrikimai, apsigimimai). Dauguma angiologinių ligų greitai progresuoja ir veda prie sunkiai gydomos negalios. Lietuvoje kasmet gimsta apie 300 vaikų, turinčių didesnį ar mažesnį kraujagyslių raidos sutrikimą – kraujagyslių displaziją. Kasmet šių patologijų vis daugėja, ir ne tik vaikų tarpe. Didelę tokių ligonių dalį sudaro pacientai, sergantys užleistomis ligų formomis. Maždaug 55 proc. jų turi fizinę negalią. Negydant jų arba taikant pasenusius gydymo metodus, žmogus išgyvena tik 25-30 metų. Todėl, įvertinant visą nueitą didžiulę patirtį surinkusį Vilniaus m. universitetinės ligoninės Kraujagyslių chirurgijos skyriaus kelią, galima ypatingai pasidžiaugti, kad Europos kraujagyslių displazijų komisija, įvertinusi prof. V.Triponio įdirbį, pasiūlė jam Vilniuje steigti Pabaltijo kraujagyslių displazijų gydymo centrą. Tai padėjo įdiegti į praktiką naują ir ekonomiškai labai svarbią kraujagyslių chirurgijos sritį – kraujagyslių displazijų diagnostiką ir gydymą. Kraujagyslių displazijų operacijos įdiegtos Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje, Santariškių klinikose, Vilniaus miesto universitetinėje vaikų ligoninėje ir Klaipėdos jūrininkų ligoninėje. Buvo pagerintos angiologinės paslaugos ir vaikams, ir suaugusiems, pagerėjo šių pacientų reabilitacija bei integracija į bendruomenę. Pavyko sumažinti išlaidas ligonių gydymui užsienio kraujagyslių displazijų centruose, paskatinta gerinti jau sukurtus šalies centrus, didesnis diagnostinis ir gydomasis krūvis perkeltas į ambulatorijas.
Galima konstatuoti, kad prieš 40 metų Vilniaus m. universitetinėje ligoninėje prasidėjusi kraujagyslių chirurgija tapo viena iš aktyviausių chirurgijos šakų. 20 chirurgų per metus jau devintajame dešimtmetyje padarydavo 8 proc. visų chirurginių operacijų Lietuvoje, o operabiliškumas chirurginiuose skyriuose pasiekė 100 proc. Pamatę šios chirurgijos efektingumą, gydytojai pradėjo dažniau diagnozuoti kraujagyslių ligas, o pacientai, pajutę, kad tos operacijos nesukelia ypatingos rizikos, pradėjo patys važiuoti gydytis į angiochirurgijos skyrius. Ir reikia pasakyti, kad šiandien Lietuvos angiochirurgijos darbo rezultatai neblogesni, negu labai aprūpintose Vakarų šalių klinikose.