Paminėtos iškilaus vaikų gydytojo, Vilniaus universiteto docento Petro Baublio 100 – osios gimimo metinės. Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje vyko VU Medicinos fakulteto, Vilniaus Medicinos draugijos ir Vilniaus krašto pediatrų draugijos surengta konferencija „Petras Baublys – gydytojas, pediatras, pedagogas, humanistas.“, Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje, Lietuvos žydų bendruomenėje ir Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje organizuotos parodos. Prie šeimos namo Antakalnyje, Šilo g. 42, atidengta paminklinė lenta. (Daugiau nuotraukų)
Tik sausi biografijos faktai...
Petras Baublys gimė 1914 m. gegužės 23 d. 1931 m. baigė Kauno I gimnaziją, 1936 m. – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Medicinos fakultetą. Po universiteto baigimo P. Baublys dirbo Raudonojo kryžiaus Tuberkuliozės sanatorijoje, o nuo 1937 m. VDU Medicinos fakulteto vaikų katedroje asistentu, 1942–1944 m. – Kauno kūdikių namų direktoriumi. 1944 m. P. Baublys persikėlė į Vilnių. Nuo 1944 m. dirbo Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, 1944–1954 m. - Infekcinių ir vaikų ligų katedros vedėju. Nuo 1958 m. iki pat tragiškos mirties lėktuvo katastrofoje 1973 m. gruodžio mėn. dirbo Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje, kurios Vaikų ligų klinika tuo metu buvo ir pagrindinė pediatrų rengimo bazė.1962 m. kartu su bendraminčiais išleido pirmąjį lietuvišką vaikų ligų vadovėlį. Nuo 1965 m. vadovavo respublikinei Pediatrų mokslinei draugijai, daug metų buvo žurnalų „Sveikatos apsauga“ ir „Pediatrija“ redkolegijos narys.Nuo 1954 m. - docentas. 1950–1958 m. dar ir SAM vyriausiasis pediatras. 1969 m. apgynė kandidatinę disertaciją.Įvertinant doc. P. Baublio nuopelnus medicinai, jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelnusio gydytojo vardas.
Nacių okupacijos metais gydytojas Petras Baublys, rizikuodamas bendradarbių, šeimos ir savo gyvybėmis iš Vilijampolės geto išgelbėjo keliasdešimt žydų ir kitų tautybių vaikų. 1977 m. Petrui, Sergejui ir Jadvygai Baubliams po jų mirties, Izraelyje, Yad Vashem muziejuje, buvo iškilmingai įteikti Pasaulio Tautų Teisuolio medaliai ir diplomai nacizmo aukoms atminti, Teisuolių alėjojeauga medis, pasodintas Petro Baublio garbei; jo vardu Izraelyje pavadinta gatvė. 1993 m. (pomirtines jis apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. 1994 m. Vilijampolėje prie kūdikių namų atidengta memorialinė lenta: „Čia buvusiuose kūdikių namuose „Lopšelis“ 1942–1944 m. žymus vaikų gydytojas Petras Baublys su bendradarbiais gelbėjo Kauno geto žydų vaikus (tekstas lietuvių ir hebrajų kalbomis).
1996 m. (po mirties) jam suteiktas Lietuvos žydų bendruomenės garbės nario vardas.
1973 m. gruodžio 16 d. doc. P. Baublys kartu su garsiausiais Lietuvos pediatrais – VU Vaikų ligų katedros vedėja prof. Liudmila Steponaitiene, doc. Raimondu Lučinsku ir SAM vyriausiąja pediatre Ona Surpliene - skrido į sąjunginę pediatrų konferenciją Charkove ir žuvo, kai jų lėktuvas „TU 124“ prie Karčiarovo kaimo (Volokolamsko rajonas, Maskvos sritis) patyrė katastrofą.
Iš pradžių kalbos apie lėktuvo katastrofą ėjo tik iš lūpų į lūpas - matyt, tikėtasi nuslėpti tai, kaip ir kitas „stichines nelaimes“ Sovietų sąjungoje. Tačiau žuvo garsūs žmonės, todėl to buvo neįmanoma nutylėti. Laidotuvėse dalyvavo minios žmonių, garbės sargyboje stovėjo tuometiniai šalies vadovai.
Tarp biografijos eilučių
Net ir labiausiai nusipelniusio žmogaus gyvenimo faktai gali tilpti į keletą eilučių... Žodžiai gali taupiai atskleisti faktus, tačiau nutylėti esmingiausius dalykus... Argi nekeista, kad tai, kas svarbiausia, neretai lieka tarp jų?
Kas nulemia žmogaus apsisprendimą elgtis vienaip ar kitaip tam tikru metu? O gal reikėtų išskirti momentus ir laikotarpius? Būtų paprasčiau suprasti momentinį žmogaus pasiryžimą stoti į dvikovą su mirtimi. Jam gali ir pavykti - dėl streso poveikio, dėl aplinkybių. Tačiau gydytojas P. Baublys apsisprendė ne vienam kartui, o visam laikui, ir tada prie „Lopšelio“ durų ėmė atsirasti „pamestinukų“, dažniausiai – užmigdytų vaistais, kad neverktų, kad atsibustų tik tuomet, kai atsidurs rūpestingose medikų rankose... Per minėjimą gydytojas Dovydas Ščiupakas nuoširdžiai padėkojo už visus vaikus, kuriuos išgelbėjo gydytojas Petras Baublys, kalbėjo apie tai, jog šis žmogus būtų vertas didžiausios pagarbos net ir tuomet, jei būtų išgelbėjęs vieno vaiko, kuriam grėsė gestapo susidorojimas, gyvybę. Tačiau gydytojas, dirbdamas „Lopšelyje“, išgelbėjo kelių dešimčių Kauno geto žydų ir kitų kauniečių vaikų gyvybes. Gelbėjo, rizikuodamas ne tik savo, bet ir kitų kartu dirbusių medikų, savo šeimos narių gyvybėmis.
Ką reiškia būti geru gydytoju, „paskutine Lietuvos mamų viltimi“, kaip žmonės vadindavo doc. P. Baublį? „Kas džiugina? Pasveikęs vaikas, prasiskleidęs gėlės žiedas, geras žodis...“ – tokie doc. P. Baublio žodžiai cituojami parodoje prie gyvenimo akimirkų liudininkų – nuotraukų, tarsi eiliniai, paprasti, tačiau atskleidžiantys asmenybės poziciją: tiesumą, meilę kasdieniam gyvenimui ir savikliovą eiti keliu, pasirinktu iš pašaukimo gydyti ir gelbėti žmones. „Tėvas nekalbėdavo gražiais žodžiais apie gydytojo profesijos garbingumą, apie pašaukimą. Matai sergantį žmogų ir jauti norą jam padėti, juo labiau, jeigu išmanai, kaip tą daryti, - sakė P. Baublio sūnus, garsus gydytojas anesteziologas dr. Alis Baublys, pasidalinęs prisiminimais apie tėvą. – Tėvų gyvenimas buvo gana sudėtingas, tik jie to niekada neakcentavo. Buvau pusės metų, kai į Lietuvą atėjo rusų kariuomenė, prasidėjo vežimai, tremtys. Mane išvežė į Inturkės kaimą pas senelį, ir aš ten pusmetį pragyvenau. Kai parsivežė, pasakojo, jog nepažinau tėvų, Vėliau, karo metais, vėl mus su broliu išvežė į kaimą prie Kauno, kad būtume saugesni. O tėvai dirbo „Lopšelyje“, gelbėjo „pamestinukus“. Esu vyriausias vaikas, brolis trejais metais jaunesnis, buvo radijo fizikas, jauniausioji sesuo baigusi biochemiją, dirba vaistų licencijavimo, aprobacijos tarnyboje. Deja, brolio nebeturime, prieš vienuolika metų jį pasiglemžė vėžys.“
Skautybės dvasia
Dr. A. Baublys prisiminė, jog tik šiek tiek paaugęs, kai šeima gyveno Vilniuje, ėmęs suprasti, kad tėvas yra gerbiamas ir autoritetingas gydytojas, vertinamas ne tik kolegų, pacientų, bet ir Vilniaus inteligentijos. „Jis mėgo lankytis operoje, teatre, vesdavosi ir mus, vaikus, bendravo su to meto įžymiais žmonėmis. Nemažai žmonių kreipdavosi pagalbos kada tik jiems prireikdavo, netgi kai atostogaudavome Palangoje. Suprantama, šeimos narius tai šiek tiek trikdė, tačiau diskusijų nekildavo, taip buvo įprasta, - prisimena sūnus. - Vilniuje tuomet gyvenome Žvėryne, nedideliame namelyje A. Mickevičiaus gatvėje, kuriame tilpo trys šeimos, kartkartėmis gyventojų dar prisidėdavo, tačiau visi tilpdavome, nebuvo jokio nepasitenkinimo. Tėvas tuo metu dirbo vaikų ligoninėje Vytauto gatvėje, dar papildomai – ligoninėje Kauno gatvėje, į kurią kartais važiuodamas dviračiu veždavosi ir mane. Savaitgaliais, menu, lankydavomės Vilniaus bažnyčiose, tėvas aiškindavo apie architektūros stilius. Vaikams sugalvodavo visokių užsiėmimų. Turistaudavome, plaukdavome baidarėmis Nemunu, ežerais. Smagu būdavo nakvoti palapinėse, bendrauti su pakrančių kaimų žmonėmis, iš kurių pirkdavome maisto, vakarais sėdėti prie laužo. Jaunystėje tėvas yra buvęs skautu, todėl iš jo ir mes mokėmės statyti palapines, kurti laužus. Tėvas mėgdavo vaikus, jam gerai sekėsi su jais bendrauti, todėl į įdomius užsiėmimus jis įtraukdavo ne tik savo, bet ir kaimynų vaikus. Turėjome tų laikų naujieną – skaidrių aparatą, tai žiūrėdavome vaikiškus filmukus, mokėmės ne tik fotografuoti, bet ir gaminti fotografinį popierių. Yra išlikusių nuotraukų, spausdintų ant to mūsų gaminto popieriaus. Dabar, žiūrėdamas iš metų atstumo, galiu pasakyti, kad turėjome gerus tėvus, kuriems medicina buvo tarsi natūrali gyvenimo dalis, apie kurią nereikėjo kalbėti, ją reikėjo gyventi dirbant, vykdant savo pareigas. Gal dėl to tarsi natūraliai ji tapo ir mano gyvenimo keliu.“
Dr. Alis Baublys tą lemtingą 1973 m. gruodžio 16 – ąją neteko ne tik tėvo, bet ir savo kolegos bei artimiausio draugo nuo pradinės mokyklos suolo – Raimundo Lučinsko, kuris taip pat žuvo lėktuvo katastrofoje. Tą dieną jie prasilenkė... Sūnus automobiliu vyko iš Maskvos, o vėliau „gydytojų lėktuvu“ pavadintu „TU 124“ tėvas skrido į Maskvą. Šis lemtingas sprendimas pražudė iškiliausių Lietuvos gydytojų pediatrų gyvybes. Tie lėktuvai turėjo defektų, todėl ne vienas patyrė aviakatastrofą. Vėliau jų skrydžiai buvo nutraukti.
Žmogiškumo ir jaukumo gijos
Mokytojo, kolegos, humanisto doc. P. Baublio šimtmečio jubiliejaus minėjimas buvo taip pat išskirtinis. Be jokios pompastikos, jaukus, sakytum, šeimyniškas, kuriame susitiko tie, kas jį prisimena, vertina ir myli: kolegos, buvę studentai, dabar garsūs Lietuvos pediatrai, klausę jo paskaitų, mokęsi iš jo vadovėlio ir dėjęsi į galvą praktinius patarimus. „Per docento apžiūras vaikai neverkdavo. Jis taip sugebėdavo juos užkalbinti, kad mažieji nejausdavo jokios baimės. Mes labai stengėmės, tačiau jauniems gydytojams ne iškart pavykdavo apžiūrėti vaiko gerklę jo nepravirkdžius. Žinoma, išmokome, - pasakojo prof. Vytautas Usonis, minėjime pristatęs drauge su prof. emeritu Algimantu Raugale parengtą pranešimą apie doc. P. Baublio gyvenimą ir veiklą. - Doc. P. Baublys stovėjo prie Lietuvos pediatrijos ištakų. Jis buvo ne tiek mokslininkas, kiek puikus gydytojas praktikas, pavyzdys savo kolegoms, studentams. Kaip tik tuo metu Vilniaus universitete buvo įsteigtas labai reikalingas Pediatrijos fakultetas, kuriame buvo rengiami aukščiausios kvalifikacijos vaikų gydytojai.“
Simboliška, kad renginyje netrūko ir vaikų balsų – dalyvavo mažiausieji proanūkiai... Minėjimo pradžioje Johano Sebastiano Bacho „Čakoną“ dviems smuikams, aranžuotą Gedimino Gelgotos, meistriškai atliko Augusta Jusionytė ir Dalia Simaškaitė. Beje, Augusta - garsios naujagimių gydytojos Kotrynos Jusionienės vaikaitė.
Dar kartą norisi patvirtinti ne kartą skambėjusią mintį, jog Vilniaus miesto klinikinė ligoninė – ypatinga, nes yra kaip namai, iš kurių jaukumo, šilumos ir niekuo nepakeičiamo artumo gijos driekiasi ne tik per nuotolius, bet ir per dešimtmečius...
Valentina Jakimavičienė, "Lietuvos žinios", 2014 05 31
