Istorija konkursui „Herojai tarp mūsų“
Ilgiausia naktis moters gyvenime: nėštumas „tarsi iš vadovėlio“ vos nesibaigė tragedija
Delfi skaitytoja Daiva
Ši istorija skirta padėkoti ir parodyti dėmesį išskirtinės profesijos žmonėms - gydytojams. Jie mūsų su vyru herojai, kurie dirba savo darbą ir dovanoja šventę kiekvieną dieną - šiuo atveju padėdami ateiti į pasaulį mažiems stebukliukams - visų taip laukiamiems kūdikiams.
Ir nors ši istorija su laiminga pabaiga, galėjo būti visai kitaip, jeigu...
Buvo ramus šeštadienio rytas. Iš lėto judėjau po namus, ruošėm pietus – kepėm didžiulį viščiuką. Nors kovo 2-oji, tačiau dar gili žiema, pilna sniego, už lango šalo.
Savaitgaliui planų nebuvo - laukiausi jau 9-ą mėnesį ir į pabaigą ėjo 40-a savaitė. Buvo likusi viena diena iki medikų prognozuoto gimdymo. Jaučiausi kitaip nei įprasta, o pradėjus pietauti prasidėjo sąrėmiai.
Prabėgus valandai jie pasidarė reguliarūs - kas tris minutes, užeina, smarkiai suspaudžia, skausmas pereina per visą kūną, po to - vėl ramu, ir vėl...
Kadangi skausmas buvo stiprus, nepaisant visų išankstinių pamokymų, kad gimdant pirmąjį kartą į ligoninę skubėti nereikia, būsite parsiųsti namo, su vyru sutarėm - važiuojam.
Neskubėjom, iš lėto susirinkau daiktus ir išvažiavom į Antakalnio ligoninę. Švietė saulė, nuotaika buvo gera, nes jau laukiau šios akimirkos. Koja už kojos įsikibus į parankę brangiausiajam, žengiau priėmimo link.
Veide buvo šypsena, pagaliau pabaiga artėja ir greitai išvysime mažylį. Žinojau, kur eiti, nes lankiausi besilaukiančioms mamytėms organizuotose pamokėlėse.
Priėmime pasitikusi akušerė paprašė asmens dokumentų ir paguldė paklausyti mažylio širdelės plakimo. Čia pajutau pirmuosius nerimo šešėlius - širdelės plakimas vos girdėjosi, akušerė paprašė labiau kvėpuoti, tačiau tai negelbėjo.
Greitai buvo iškviesta gydytoja, vyras atnešė pasiruoštus daiktus, išnešė mano drabužius, o mane nuvedė tiesiai į gimdyklą.
Čia nerimas peraugo į baimę, nes atsirado ir skyriaus vedėjas, kuris vėl prijungė prie aparato - išgirdau griežtus žodžius: - „girdėti vos keli dūžiai, greitai į operacinę“.
Atrodė aplink mane susibūrė visa komanda, visi žinojo kas ką daro... Buvau pervežta į operacinę, iš baimės visa drebėjau, riedėjo ašaros. Bijojau ne dėl savęs, bijojau dėl mažiuko. Visas nėštumas buvo kaip „iš vadovėlio“, jokių nukrypimų, blogų tyrimų, sveikatos pablogėjimų ir pan.
Anesteziologas suleido vadinamąjį epidūrą, po kelių sekundžių pradėjo tirpti kojos ir greitai išgirdau ar pajaučiau kirpimo garsą. Ištraukė mažylį... Gydytojas pasakė - berniukas (iš anksto nežinojau kas gims) ir užmigau... Pagal dokumentus į ligoninę atvykom 18:20 val., o mažylis gimė 18:51 val. Kaip greitai viskas įvyko!
Pabudus niekas negalėjo atsakyti, kaip mažylis, klausiau ar gyvas, išgirdau, jog būklė labai sunki ir daroma viskas, kas įmanoma. Vyro paprašiau, kad padarytų jo nuotrauką, labai norėjau pamatyti... Gulėjo vargšiukas intensyvios terapijos skyriuje prijungtas prie vamzdelių.
Pamačiusi nuotrauką sušnibždėjau, kad pavadinsime jį Ryčiu. Tai buvo ilgiausia naktis gyvenime...
Vyras išvažiavo namo, o aš likau gulėti tuščioje dvivietėje palatoje visiškoje nežinioje. Skaičiavau sekundes, sekiau žingsnius už durų, vildamasi, jog čia pas mane su naujienom. Tikėjau, kad viskas bus gerai, bet širdis plyšo, akyse stovėjo kenčiantis mažylis ir negalėjau suvokti, kaip taip viskas pasisuko.
Mintyse sukosi vardas – Rytis sulaukęs ryto... Nėštumo metu neskaičiau gimdymo istorijų, todėl nedaug žinojau, kiek įvairių atsitikimų būna. Tuo metu reikėjo būti stipriai ir leisti gydytojams netrukdomai dirbti savo darbą, jie kovojo už gyvybę. Rytas išaušo negreit.
Ryte gydytoja pranešė, kad pavyko didesnę dalį vandens išsiurbti, tačiau jo liko plaučiuose. Taip pat mažylis teigiamai reagavo į jam paskirtus antibiotikus.
Būklė per naktį buvo stabilizuota tam momentui, mažylis vis dar buvo labai silpnas. Laukė gydymas, kurio pabaigos niekas nesiryžo prognozuoti. Mums pasisekė, kad tą naktį budėjo patyrusi gydytoja ir ryto sulaukėm su vilties teikiančiomis naujienomis.
Ne kartą dėliojom tos nakties įvykius tarsi kaladėles, bandydami susivokti, kas įvyko. Žinom, kad medikai padarė stebuklą, išgelbėję mažylį – neleidę jam uždusti dėl infekcijos per anksti įkvėpus ir į plaučius patekus gimdoje esančio vandens. Jaučiamės skolingi jiems ir nežinom, kaip atsilyginti.
Artėjant gražiausioms metų šventėms norim padėkoti VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Akušerijos ginkologijos skyriaus vedėjui gydytojui akušeriui-ginekologui Ričardui Daunoravičiui, gydytojai akušerei-ginekologei Erikai Streižienei, kurie žaibiškai reagavo ir profesionaliai atliko neplaninę operaciją, gydytojai neonatologei Kristinai Razmuvienei, kuri pasirūpino mūsų sūneliu sunkiausią parą, bei tą naktį (2013-03-02) budėjusioms akušerėms.
Didelis Ačiū už Jūsų greitą reakciją, priimtus sprendimus, profesionalumą, žinias, įgūdžius, patirtį, atsidavimą pirmą kartą sutiktam žmogui ir po poros dienų iškeliavusiam vėl savais keliais... Esate pavyzdys mums visiems ir savo kasdieniniam darbe darote stebuklus.
Dabar mūsų Ryčiui 9 mėnesiai, ir auga jis vėl tarsi „iš vadovėlio“ – sveikas, aktyvus ir stiprus, ploja katučių ir džiugina mus kiekvieną dieną.
