Profesorius A.Marcinkevičius būrė komandą jaunų, gabių ir nepaprastai darbščių gydytojų, kurie buvo atsidavę savo profesijai ir užsidegę idėja. Tuo metu Vilniaus ligoninėse nebuvo gerai įrengtų operacinių, modernios diagnostikos aparatūros. „Paauskultavai, išgirdai ūžesius ir sprendi, ką daryti, - sako profesorius. – Iš papildomų tyrimų – nebent rentgenas.“ Trūko mokslinės literatūros, nebuvo galimybių išvykti į stažuotes, remtis užsienio klinikų patirtimi. Net užsienio šalių mokslo žurnalai ateidavo tik į Maskvą. Jauni chirurgai savo kelią pradėjo mažose tuometinės I – osios tarybinės (Šv. Jokūbo) ligoninės operacinėse, vėliau – naujame III - osios ligoninės priestate, kuriame ir buvo atliktos pirmosios atviros širdies operacijos. Dieną ir naktį – darbas. Operavo ligonius, vežamus iš viso Vilniaus. Iš ligoninės ėjo į vivariumą, eksperimentavo su gyvūnėliais, mokėsi vieni iš kitų, godžiai sekė ir studijavo kiekvieną medicinos naujieną.
Prof. A.Marcinkevičiaus ir daugumos Vilniaus chirurgų mokytojas prof. Pranas Norkūnas, tapęs Vilniaus universiteto širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijos vadovu, pradėjo atvirų širdies operacijų eksperimentus su šunimis. Netrukus jis A.Marcinkevičiui perdavė vadovavimą šiai laboratorijai bei paskatino daryti atviras širdies operacijas klinikoje ligoniams. Į laboratoriją buvo priimta jaunų žmonių, išbandytas naujai įsigytas dirbtinės kraujo apytakos aparatas. Prof. A. Marcinkevičius, pasinaudodamas, kad jo daktaro disertacijos konsultantas buvo žymus rusų širdies chirurgas akad. Jevgenijus Mešalkinas, kartu su grupe bendradarbių išvyko į Novosibirsko kraujo apytakos patologijos institutą. Novosibirske ne vieną kartą lankėsi ir Antanas Sučila, Vytautas Sirvydis, Vytautas Triponis, Daumantas Kavoliūnas, Giedrius Uždavinys ir kiti. 1964 m. spalio mėnesį akad. J. Mešalkinas su lietuviu tremtiniu, dirbtinės kraujo apytakos specialistu dr. Jeronimui Stundžia atvyko į Vilnių ir kartu su prof. A. Marcinkevičiumi bei jo mokiniais spalio 14 d. pirmą kartą Lietuvoje padarė pirmąsias atviras širdies operacijas, panaudojant dirbtinės kraujo apytakos aparatą. 14 metų mergaitei buvo užsiūtas skilvelių pertvaros defektas. Kita operacija –užsiūtas prieširdžių pertvaros defektas. Atsirado didelė viltis – padėti ligoniams su įgimtomis širdies ydomis. Operacijų daugėjo, atsirado ir naujų, tikslesnių širdies ligų diagnostikos būdų, tarp jų – širdies zondavimas. 1966 m. padaryta vienos iš sudėtingiausių įgimtų širdies ydų Fallot tetrados radikali chirurginė korekcija. 1967 metais protezuojamas mitralinis vožtuvas. Tai skatino dirbti toliau.
Siekis - būti geriausiems
„Tuo metu, kai pasaulis aptarinėjo sensacingą širdies persodinimo operaciją, mes netrukus persikėlėme į Antakalnio klinikas, kuriose buvo geros sąlygos: 4 erdvios operacinės, širdies zondavimo kabinetas, kuriame buvo pirmasis modernus švedų ir vokiečių gamybos zondavimo aparatas, reanimacijos palatos. Buvo įkurti Širdies chirurgijos ir Kraujagyslių chirurgijos skyriai, turintys po 60 lovų. Tai buvo labai stiprus akstinas dirbti, siekti, būti geresniais už Maskvos chirurgus, kurie tikrai buvo ne tik aukštos kvalifikacijos, bet ir turėjo moderniai įrengtas operacines. Jau 1967 m. gruodžio mėn. čia padarėme pirmąją širdies operaciją. Ligoniui buvo įsiūtas širdies stimuliatorius. Tuo metu skyrius buvo tvarkomas, rengiamasi ateinančių metų pradžioje pradėti intensyvų darbą, - prisimena prof. V. Sirvydis. - Darėme atviras širdies operacijas, ir toliau eksperimentavome bei tobulinomės. 1968 m. protezuojamas aortos vožtuvas, padaroma dviejų širdies vožtuvų protezavimo operacija. 1969 m. pašalinus iš plaučių arterijos tromboembolus, nuo mirties išgelbstima jauna moteris. 1971 m. įsimintini tuo, kad buvo atliktos kylančiosios aortos aneurizmos ir pirmoji aorto – koronarinio šuntavimo operacija. Tai reiškė, kad Lietuvoje daromos beveik visos pasaulyje žinomos širdies operacijos. Buvome atsidėję tik medicinai, intensyviai rengėmės širdies persodinimui. Jautėme ir didelį aplinkos palaikymą. Tarkime, Mėsos kombinatas eksperimentams su gyvūnais mums buvo įkūręs operacinę, Grąžtų gamykla pagal amerikietiško aparato pavyzdį pagamino du dirbtinės kraujo apytakos aparatus ir t.t. Jau 1969 m. buvo padaryta 100 ortotopinio (donoro širdis – į pašalintos recipiento širdies vietą) širdies persodinimo eksperimentinių operacijų šunims ir 200 tokių operacijų kiaulėms. Darydami eksperimentines operacijas, chirurgai mokėsi chirurginės technikos ir precizinių kraujavimo stabdymo būdų, buvo tyrinėjama persodintos širdies funkcija. Anesteziologai tobulino širdies konservacijos būdus, tyrinėjo anestezijos ir dirbtinės kraujo apytakos ypatumus. Imunologai rengėsi slopinti galimą persodintos širdies atmetimo reakciją. Jau 1969 m. buvome pasirengę atlikti širdies transplantaciją,“ - pasakoja prof. V. Sirvydis.
Leidimas – po 20 metų...
Antakalnio klinikose buvo ištobulintos bei sukurtos diagnostikos ir chirurginių bei endovaskulinių operacijų metodikos, kurios vėliau pasklido po visoje Lietuvoje įkurtus kraujagyslių chirurgijos centrus. Širdies chirurgijos skyriuje, kuriam vadovavo prof. V. Sirvydis, kaip tik ir atsirado visos didžiosios širdies chirurgijos iniciatyvos, išvedusios Lietuvą į europinį lygį.
Reikia nepamiršti, kad buvo gūdus sovietmetis, ir tokiems žingsniams reikėjo Maskvos leidimo. Prof. A. Marcinkevičius parašė prašymą Lietuvos Sveikatos apsaugos ministerijai leisti atlikti širdies transplantaciją, tačiau jis buvo atmestas. Mat, po K.Barnardo transplantacijos trys Maskvos ir Peterburgo gydytojų mėginimai persodinti širdį buvo nesėkmingi. Sovietų sąjungos sveikatos ministras Borisas Petrovskis uždraudė širdies transplantacijas. Išimtis buvo suteikta tik Maskvoje įkurtam Organų transplantacijos institutui. Tačiau Vilniaus kardiochirurgų darbas nenuėjo veltui.
Lietuviai pirmieji iš sovietinių respublikų, po to, kai Maskvoje jau buvo sėkmingų širdies transplantacijų, gavo leidimą tai daryti ir 1987 m. rugsėjo 2 d. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose prof. A. Marcinkevičiaus gydytojų komanda pirmą kartą persodino širdį ligoniui, sergančiam kardiomiopatija.
Tai buvo aukščiausias pasiekimas, apvainikavęs ilgametį nuoseklų medikų komandos siekį.
„ Iki 1983 m.rudens, kai mus perkėlė į Santariškių klinikas, per 15 metų Antakalnyje baigėme ne tik gimnaziją, bet ir universitetą. Trečiojoje ligoninėje buvo širdies chirurgijos pradžios mokykla,“ – šypsosi prof. V. Sirvydis.
Prilygsta geriausiems Europoje
„Tai buvo ypatingas laikas. Mes gyvenome idėja. Nesvarbu, kad aplinkui buvo ganėtinai gūdus sovietmetis, gyvenome uždaroje valstybėje. Jautėmės laimingi, nes buvome vedami idėjos operuoti širdis, gydyti žmones, daryti mokslą. Jautėme pasididžiavimą, patriotizmą, kad esame pirmieji, kad tokius svarbius dalykus darome čia, Lietuvoje. Mano kartos žmonėms labai pasisekė, - sako prof. V. Sirvydis. – Mes atsidūrėme naujos specialybės – širdies ir kraujagyslių chirurgijos kūrimosi centre.Tas naujos specialybės kūrimas ir darbas mūsų komandoje buvo labai patrauklus: kas tik kartu padirbėdavo, visi norėdavo likti.Greta klinikinio darbo dirbome ir mokslinį. Rengėme disertacijas, dėstėme VU Medicinos fakulteto studentams, vadovavome jų praktikoms. Vadovaujant prof. A. Marcinkevičiui apgintos 45 disertacijos.“
Savo Mokytojų - garsiosios kardiochirurgų komandos – tradicijas tęsia jaunimas, kurio dėka Lietuvos širdies chirurgija išlaiko pasaulinio lygio pozicijas. Aktyviai eksperimentuojama audinių inžinerijos srityje, atliekami bandymai su kamieninėmis ląstelėmis. Vilniaus Biochemijos instituto mokslininkams iš žmogaus kamieninių ląstelių pavyko išauginti gabaliuką širdies raumens, kuris geba susitraukinėti, žinoma tai tik pradžia, bet teikianti vilties išauginti ir visą širdį.
Santariškių klinikų širdies chirurgų komanda praėjusiais metais pirmą kartą pasaulyje atliko mažai invazines operacijas pacientams po sunkaus miokardo infarkto su širdies nepakankamumu ir dideliu širdies raumens randu. Operacijų metodika ypatinga tuo, kad operuota nestabdant širdies, be dirbtinės kraujo apytakos. Šioms operacijoms chirurgai rengėsi moderniose laboratorijose JAV ir Prancūzijoje.Kardiochirurgų darbai buvo įvertinti Lietuvos valstybiniais apdovanojimais. Ir kitų Lietuvos kardiochirurgų pasiekimai prilygsta geriausių Europos širdies chirurgijos centrų rezultatams.
Per širdį – į širdis
„Chirurgija – komandinis darbas. Chirurgas - tik viena darbo grandis, operuojant reikia nemažos žmonių grupės: asistentų, anesteziologų, echoskopuotojų, kardiologų,“ - kalba prof. V. Sirvydis, geriausiais žodžiais neaplenkdamas medicinos seserų, kurias iki šiol taip ir vadina daugelis gydytojų: „Medicinos seserys nepamainomos ne tik operacinėje, bet ir intensyvios terapijos skyriuje. Jos – gydytojo akys ir rankos po operacijos, jos visą parą stebi ir ne tik slaugo, bet ir gydo ligonį, jam patarnauja, jį guodžia. Nuo jų darbo kokybės labai priklauso ir ligonio sveikata, ir visos chirurgų komandos darbo rezultatai.“
Širdis – ypatingas organas, tapatinamas su gyvybės paslaptimi, jungiančia žmogaus būtį ir nebūtį... Prof. A. Marcinkevičiaus Mokiniai – garbingi akademikai, profesoriai, kurių vardus su dėkingumu taria daugybė ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių žmonių, Mokytojai, išugdę ir tebeugdantys didelį būrį gydytojų, mokslininkų, per gyvenimą neša didžiąją savo idėją – GYDYTI ŠIRDIS. Idėją, išsiplėtojusią ligoninėje, kurią visa Lietuva žinojo kaip Antakalnio klinikas, mininčias 55 – erių metų sukaktį.
„Širdis anatomiškai – paprastas, bet labai tobulas siurblys. Jeigu blogo žmogaus širdį persodintume geram, jis netaptų blogesniu ir atvirkščiai,“ – sako prof. V. Sirvydis. „Širdis – ypatingas organas, visų tautų siejamas ne tik su gyvybe, bet ir su jausmais. Juk kai mylime, nesakome, kad mylime smegenimis arba nervų centrais... Mylime iš viso širdies,“ – sako prof. V. Sirvydis – šiltas ir emocionalus žmogus, galintis papasakoti, ką jaučia chirurgo rankos, liečiančios žmogaus širdį, laikančios ją tarsi plazdantį paukštį...
Valentina Jakimavičienė
"Lietuvos žinios", 2013 12 13
