Lydėdamas jus dvasinėje piligriminėje kelionėje iš Lurdo, vilties ir malonės vietovės bei simbolio, į Altetingo šventovę, norėčiau pasiūlyti jums apmąstyti pavyzdinę gerojo samariečio figūrą (plg. Lk 10, 25–37). Šventojo Luko evangelijoje pateiktas palyginimas įsirikiuoja į gretą iš kasdienio gyvenimo paimtų įvaizdžių bei pasakojimų, kuriais Jėzus nori padaryti suprantamą Dievo stiprią meilę kiekvienam žmogui, ypač sergančiam ir kenčiančiam skausmą. Tačiau baigiamaisiais palyginimo apie gerąjį samarietį žodžiais: „Eik ir tu taip daryk“ (Lk 10, 37) Jėzus kartu parodo, kaip kiekvienas mokinys turėtų laikytis kitų, ypač tų, kuriems reikia globos, atžvilgiu. Vadinasi, jėgos kasdien gyventi konkrečiai, kaip gerasis samarietis, rūpinantis dvasiškai ir kūniškai sužeistaisiais, prašančiais mūsų pagalbos, nors jie būtų mums nepažįstami ir beturčiai, būtina semtis iš begalinės Dievo meilės per intensyvų santykį su juo maldoje. Tai taikytina ne tik pastoracijos ir sveikatos apsaugos darbuotojams, bet ir visiems, ypač patiems ligoniams, galintiems išgyventi savo būvį tikėjimo perspektyvoje: „Žmogų gydo ne kančios vengimas, ne bėgimas nuo jos, bet gebėjimas kančią priimti bei per ją bręsti vienijantis su Kristumi, kuris su begaline meile kentėjo, atrasti joje prasmę“ (Enciklika Spe salvi, 37).
Įvairūs Bažnyčios tėvai gerajame samarietyje įžvelgė patį Jėzų, o vyrą, patekusį plėšikams į rankas, tapatino su Adomu, su dėl savo nuodėmės pasiklydusia ir jos sužeista žmonija (plg. Origenas. XXXIV homilija apie Luko evangeliją, 1–9; Ambraziejus. Luko evangelijos komentarai, 71–84; Augustinas. Sermo 171). Jėzus yra Dievo Sūnus, tasai, kuris Tėvo meilę, ištikimą, amžiną, beribę meilę padaro artimą. Tačiau Jėzus yra ir tasai, kuris nusimeta savo dieviškąjį drabužį, atsisako savo dieviškojo „būvio“, kad taptų žmogumi (plg. Fil 2, 6–8) ir prisiartintų prie žmogaus kančios net nužengdamas į pragarus, kaip recituojame Credo, bei atneštų viltį ir šviesą. Jis nesilaiko savo lygybės su Dievu (plg. Fil 2, 6), bet, kupinas gailestingumo, nusileidžia į žmogiškosios kančios bedugnę, kad ten išlietų paguodos aliejaus ir vilties vyno.
Tikėjimo metais, kuriuos dabar kaip tik švenčiame, yra gera proga padaryti artimo meilės tarnystę mūsų bažnytinėse bendruomenėse intensyvesnę, kad kiekvienas kitam būtų gailestingasis samarietis. Šiame kontekste norėčiau priminti kelias iš daugelio Bažnyčios istorijoje asmenybių, padėjusių ligoniams paversti kančią vaisinga žmogiškojoje ir dvasinėje plotmėje ir galinčių būti pavyzdžiu bei paskata. Šventoji Kūdikėlio Jėzaus ir Šventojo Veido Teresė, „scientia amoris žinovė“ (Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte, 42), mokėjo ligą, per dideles kančias ją vedusią į mirtį, artimai sujungti su „Jėzaus kančiomis“ (Visuotinė audiencija, 2011 04 06). Garbingasis Dievo tarnas Luigi Novarese, kurį dar šiandien daugelis gyvai prisimena, vykdydamas savo tarnybą ypatingu būdu jausdavo maldos už ligonius bei kenčiančiuosius ir drauge su jais reikšmę; jis juos dažnai lydėdavo į Marijos šventoves, pirmiausia į Lurdo grotą. Akinamas artimo meilės, Raoulis Follereau paskyrė savo gyvenimą raupsais sergančių žmonių globai iki toliausių žemės sričių ir prisidėjo, be kita ko, prie Pasaulinės raupsuotųjų dienos įsteigimo. Palaimintoji Kalkutos Teresė dieną pradėdavo susitikimu su Jėzumi Eucharistijoje, paskui su rožiniu rankoje išeidavo į gatves susitikti su Viešpačiu ir jam tarnauti kenčiančiuose, pirmiausia tuose, kurie yra „nenorimi, nemylimi, negerbiami“. Šventoji Ona Schäffer iš Mindelšteteno irgi mokėjo savo kentėjimus pavyzdingai suvienyti su Kristaus kančiomis: jai „ligonio lova virto vienuolyno cele, o kančia – misionieriavimo tarnyste. <...> Stiprinama kasdienės Komunijos, ji tapo nenuilstama užtarėja malda ir Dievo meilės veidrodžiu daugybei patarimo ieškančiųjų“ (Pamokslas per kanonizaciją, 2012 10 21). Evangelijoje išsiskiria Švenčiausioji Mergelė Marija, nusekusi paskui savo kenčiantį Sūnų iki didžiausios aukos ant Golgotos. Ji niekada nepraranda vilties, kad Dievas nugalės blogį, kančią ir mirtį, moka Betliejaus oloje gimusį ir ant kryžiaus mirusį Dievo Sūnų priimti tikėjimo ir meilės glėby. Jos tvirtas pasitikėjimas dieviškąja galia apšviečiamas Kristaus prisikėlimo, kuris dovanoja kenčiantiesiems viltį ir atnaujina tikrumą Viešpaties artumu bei paguoda.
Baigdamas norėčiau tarti nuoširdžios padėkos ir padrąsinimo žodį katalikiškosioms ir pasaulietinėms sveikatos apsaugos institucijoms, vyskupijoms ir krikščionių bendruomenėms, ligonių pastoracijos srityje besidarbuojančioms vienuolijoms, sveikatos apsaugos darbuotojų sąjungoms ir savanoriams. Linkiu visiems vis aiškiau suvokti, kad „didžiadvasiškai ir su meile priimdama kiekvieną žmogiškąją gyvybę, ypač silpną ir ligotą, Bažnyčia įgyvendina esminį savo misijos matmenį“ (Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici, 38).
Šią 21-ąją Pasaulinę ligonių dieną patikiu Altetingo Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimui, kad ji paguodos ir tvirtos vilties ieškančius kenčiančius žmones nuolatos lydėtų ir visiems į gailestingumo apaštalavimą įsitraukusiesiems padėtų tapti geraisiais samariečiais savo ligos bei kančios bandomiems broliams ir seserims. Visiems noriai teikiu savo apaštališkąjį palaiminimą.
Vatikanas, 2013 m. sausio 2 d.
BENEDICTUS PP. XVI
