Metų pabaiga – ypatingas laikas, kai stabtelime, norėdami apžvelgti tai, kas nuveikta. Kad įvertintume, kuo reikšmingi ir išskirtiniai mums buvo praėję metai, ir atsispyrę į juos galėtume žengti toliau.
Gyvenimas – labai įdomi dovana. Kiekvienas ateiname į jį su misija: vieni – gimdyti ir auginti vaikus, arti žemę ir puoselėti jos vaisius, kiti - statyti ir puošti miestus, pripildyti juos sudėtingiausių mechanizmų, treti – skristi į kosmosą arba įsikurti virtualioje erdvėje...
Ir ateinančių metų pradžią kiekvienas sutiksime skirtingai: vieniems bus dosniai atseikėta laiko tarp draugų ir artimųjų prie židinio su taure vyno, o kitų rankose metų virsmo minutę, gal būt, sukrykš nauja gyvybė arba jų akys iš po medicininės kaukės skaičiuos sunkaus ligonio širdies dūžius...
Kalbėti apie medikus visuomet norisi išskirtiniais žodžiais. Šią profesiją renkasi ypatingi žmonės, pasiryžę sutikti gimstantį, padėti patekusiam į nelaimę, ištiktam ligos ir palydėti paliekantį šį pasaulį. Jie yra davę priesaiką kasdien, kas valandą prisiimti atsakomybę už žmogaus sveikatą ir gyvybę.
„Jūs esate nuostabūs! Operatyvūs, dėmesingi, pozityviai nuteikiantys, visada pasirengę padėti, o kas svarbiausia – novatoriški, lankstūs ir besišypsantys. Tokį personalą surinkti, išlaikyti ir motyvuoti yra didis menas! Ačiū Jums visiems ir kiekvienam atskirai: slaugytojoms – rūpestingoms, daktarėms – išklausančioms ir suprantančioms, mieloms slaugutėms ir kruopščioms valytojoms.“ Mažojo Fausto, gydyto Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje, tėvų padėka – tarsi šios ligoninės charakteristika, prie kurios po gerą žodį galėtų pridurti daugelis pacientų bei jų artimųjų. Antakalnio ligoninės – kaip ji vadinama ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje, išskirtinumas – atidus ir humaniškas požiūris į pacientą.
Praeinantys metai šiai ligoninei – permainų laikas. Keitėsi pavadinimas, tebesikeičia struktūra. Prieš metus ligoninės direktoriumi patvirtintas gydytojas angiochirurgas, buvęs ligoninės direktoriaus pavaduotojas Henrikas Ulevičius.
Kokie Jums ir ligoninei buvo praeinantys metai?
Metai buvo sunkūs. Kol visa ligoninė buvo tik Antakalnio g. 57, visi buvome susigyvenę lyg viena šeima. Daugelis žmonių čia dirba metų metais. Jeigu kas ir išvažiuodavo, tai padėti, profesionalumu ir išmintimi sustiprinti kitą ligoninę. Tarkime, kraujagyslių chirurgai tapo skyrių vedėjais Klaipėdos miesto ir Jūrininkų ligoninėse, nemažai mūsiškių gydytojų dirba Lazdynų Vilniaus respublikinėje universitetinėje ligoninėje, tai – tarsi mūsų ligoninės dovana naujai susikūrusioms ligoninėms.
2012 metai garsėja restruktūrizacija. Prijungta Sapiegos ligoninė. Su milžiniškom skolom, su užsitęsusia ir žmones išvarginusia finansine ir organizacine netvarka. Atidavėme beveik 4 mln. litų skolų, kiek sugebėjom, sutvarkėm negeroves, kaip įmanydami raminome žmones. Metus laiko jie galėjo ramiai dirbti ir laiku gauti atlyginimą. Tuos pinigus, kuriais išmokėjome Sapiegos ligoninės skolas, galėjome panaudoti savo ligoninės remontui, aparatūros atnaujinimui, bet yra kaip yra. Tačiau šiandien ir mums, ir Sapiegos ligoninei vėl perversmas ir vėl naujas nerimas - Vilniaus miesto taryba pritarė sprendimui nuo 2013 metų sausio 1 dienos Vilniaus miesto klinikinės ligoninės teikiamas palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugas perduoti Vilniaus universitetinei slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninei, vadinamajai Tyzenhauzų ligoninei, ir jos pavadinimą pakeisti į Šv. Roko – visų sergančiųjų globėjo vardo ligoninę.
Dar vienas restruktūrizacijos momentas – Vilniaus universitetinė Antakalnio ligoninė tapo mūsų ligoninės filialu. Dar prieš tai buvo bandoma ją išnuomoti, permainų ir netikrumo laikotarpis užsitęsė, todėl ir ten žmonės susierzinę, nepatikliai žiūri ir į mus. O mes norime, kad viskas kuo greičiau nusistovėtų, kad žmonės galėtų ramiai dirbti. Medicinoje tai ypač svarbu, juk dirbame su ligoniais, gydytojas jiems turi nešti ramybę ir pasitikėjimą. O jeigu jis pats turi rūpesčių?.. Antakalnio filiale yra neurologijos, nefrologijos, hemodializės, dienos chirurgijos, vaikų alergologijos skyriai. Ligoniams patogios mažos palatos, gražiai sutvarkyta aplinka. Planuojame sutvarkyti struktūrą, kad nesidubliuotų kai kurie skyriai. Pas mus palikti intervencinę kardiologiją, o filiale sustiprinti terapinį, reabilitacinį profilį. Susijungę galime plėsti nefrologijos ir hemodializės paslaugas, kurių reikia vis daugiau. Reikėtų stiprinti pulmonologijos skyrių, nes sergančiųjų plaučių ligomis daugėja, o Vilniuje yra tik vienas skyrius Santariškių ligoninėje. Ir mūsų ligoninėje, ir filiale, yra už ES lėšas įrengti modernūs dienos chirurgijos skyriai. Tokių paslaugų reikia vis daugiau. Neretai tenka būti Vokietijoje, ten dienos chirurgijos paslaugos labai paplitusios. Žmonės taupo laiką ir yra patenkinti, kad dėl menkos problemos nereikia ilgai gulėti ligoninėje. Taigi, nuolat mąstome, kaip geriau išnaudoti ir patalpas, ir aparatūrą, ir – svarbiausia – išsaugoti kvalifikuotą personalą.
Į ligoninę žmonės patenka ne tik dėl ligos, skausmo, bet ir lydimi didelio streso. Beje, neretas, „kaip tikras lietuvis“, pirma dar būna ilgai kentėjęs tikėdamasis, kad praeis... Gydytojams tenka padėti daug pastangų gelbstint žmones iš mirties nagų. Tačiau ar visi tai supranta? Pastaruoju laiku vyrauja absurdiška nuomonė, jog netgi keliomis ligomis sergantys senučiukai miršta ne dėl to, kad tai neišvengiama, o dėl... gydytojų kaltės.
Kiekvienas žmogus ne tik turi teisę gauti geriausią gydymą susirgęs, bet ir pareigą rūpintis savo sveikata. Deja, daugeliui kol kas atrodo, jog tai – gydytojų pareiga. Žmogus turėtų suvokti, jog aktyvus, sveikas gyvenimo būdas, profilaktiniai sveikatos tikrinimai – ne medikų išmonė ar užgaida, o būtinybė jo sveikatai ir gerovei. Kuo mes skiriamės nuo vakariečių? Jie, vos sunegalavę, kreipiasi į gydytojus. Mūsų žmonės kenčia, kol jau nebepaeina, kai kada jiems nebegali padėti netgi moderniausi gydymo būdai. Beje, ligoninei tenka nuolat balansuoti skaičiuojant finansus tarp moderniausių technologijų, kurios yra brangesnės, bet tampa norma, ir tarp žmonių pageidavimų gydytis naujausiomis priemonėmis ir vaistais. Tarkime, kojų venų, hemorojaus, kai kurias nefrologines operacijas galima atlikti ir įprastiniais pjūviais, ir lazeriu, tačiau tuo atveju ligoniui už operaciją reikia primokėti. Įstatymais priemokos leistos, tačiau kai kada modernios technologijos tampa norma, ir mums tenka skaičiuoti, kad pacientui suteiktume geriausią paslaugą ir nepatirtume didelių nuostolių.
Mano nuomone, ateina laikas visiems skaičiuoti, kiek kainuoja ligų ir traumų gydymas, ir skirti daugiau dėmesio aplinkos sveikatinimui, traumų profilaktikai. Paradoksalu, tačiau buityje įvyksta labai daug nelaimių, kurių padariniai – operacijos, ilgi lovadieniai ir netgi neįgalumas. Taigi, rimtai pagalvojus, turime didžiulių rezervų. Vien jau tai, kad žmogus savo organizmu rūpintųsi bent jau taip, kaip automobiliu, leistų sutaupyti lėšų ir pagerinti gyvenimo kokybę.
O dėl gydytojų kalčių ir klaidų... Deja, nesame dievai ir nė vienas nėra apsaugotas nuo klaidų arba nesėkmių. Kartais vienintelis netikslus judesys skalpeliu gali turėti nelengvų pasekmių. Be to, per daugelį metų mokslininkų yra paskaičiuota, jog yra neišvengiamas tam tikrų komplikacijų procentas. Tarkime, JAV angiochirurgai vienu metu, norėdami apsisaugoti nuo pjūvių supūliavimo, tirdavo visus galimus infekcijos šaltinius: nosiaryklę, dantis ir t.t., tačiau komplikacijų išvengti vis tiek nepavykdavo. Taigi, čia norisi prisiminti labai įdomią neseniai girdėtą mintį: „Gydytojo užduotis – linksminti pacientą, kol jį gydo gamta.“ Sveiksta pats žmogus, gydytojui reikia tik pridėti ranką, kad tas procesas vyktų greičiau ir sėkmingiau.
Kokios pagrindinės Jūsų ligoninės stiprybės?
Mūsų stiprybė – tai dėmesys pacientui. Jis ligoninėje turi jausti visapusišką dėmesį ir rūpestį. Paslaugos kokybė, deja, labai nedaug priklauso nuo technologinio aprūpinimo arba patalpų grožio... Svarbiausia – kompetentingas gydytojas, kuris laiku ir vietoje pasirūpintų sergančiuoju, svarbiausia, kad ligonis gydymo įstaigoje jaustųsi saugus. Kai kada man net liūdnai atrodo, kad išpuoštoje ligoninėje pacientai jaučiasi nejaukiai ir nesulaukia reikiamos pagalbos.
Naujos technologijos prasmingos tiek, kiek jos tarnauja žmogui ir jo gyvenimo kokybei. Dažniau verta pamąstyti, ar tikrai didžiulė operacija pagerins ją, pratęs žmogaus gyvenimą, ar geriau likusias dienas jis praleistų be tos operacijos teikiamo streso ir skausmo.
Mūsų stiprybė – tai pagarba ilgamečiams darbuotojams, turintiems didelės darbo patirties - visų mūsų Mokytojams. Jų autoritetas, erudicija, jų svarūs patarimai ir konsultacijos reikšmingi ne tik ligoniams, bet ir gydytojams, leidžia mums visiems pasijusti vieningos komandos nariais. Tas vertybes stengiamės perteikti ir jauniems gydytojams rezidentams, iš kurių geriausieji tampa mūsų kolegomis.
Kas jungia žmones į komandą? Manau, kad būtinybė jausti kolegos palaikymą, nenorėjimas pasilikti vienam su bėda. Mes nuolat kalbame, jog gydytojas niekada neturi bijoti pasikviesti į talką kolegą. Jeigu yra problema, kvieskite kad ir mane. Žmogaus, kuris turi patologinį išdidumą, mano, kad viską gali padaryti pats, medicinoje reikia vengti. Ypač chirurgijoje, nes ten neretai pasitaiko ekstremalių situacijų. Raginu gydytojus nebijoti tartis su kitų specialybių kolegomis, skubėti vienas kitam į pagalbą, kai tik prireikia. Jeigu įvyksta nelaimė, neslėpti, o viską išsiaiškinti iki galo. Niekas neturi bijoti kreiptis į kolegą. Nelaimių, komplikacijų skaičius yra užprogramuotas, todėl jų išvengti neįmanoma. Svarbiausia net ir sunkiausioje situacijoje išlikti žmogumi.
Kokie darbai laukia ateinančiaisiais?
Planuojame tobulinti inkstų akmenligės gydymo technologijas, įsigyti naujos aparatūros, pradėti intervencinį širdies kraujagyslių gydymą. Tikimės atnaujinti operacines, kurias jau reikia modernizuoti. Nuo kovo 1 d. į Santariškių ligoninę persikels Akušerijos ir ginekologijos klinika, būtina viską sutvarkyti taip, kad ir pas mus darbas nesutriktų. Kaip sakiau, tai – nebe pirmas kartas, kai mus palieka dalis puikių gydytojų. Tačiau mūsų nuomone, svarbu, kad su jais persikeltų ir mūsų ligoninės humaniškumo, dėmesingumo pacientams, atsakomybės dvasia.
Ko norėtumėte palinkėti kolegoms, pacientams?
Pacientams ir kolegoms gydytojams, visiems ligoninės darbuotojams linkiu geros sveikatos, susiklausymo bei laimės šeimose, nes nuo to labai priklauso ir jų darbo sėkmė.
Žmonėms „neramiuose“ ligoninės taškuose linkiu ramybės ir pasitikėjimo. Kai kada labai svarbu išlaukti, tikintis geriausio.
Tikimės, kad naujoji valdžia gerbs pamatines socialdemokratijos vertybes ir rūpinsis tuo, kas svarbu visiems žmonėms – sveikatos apsauga, švietimu, socialine gerove. Kad ateinantys metai mums bus geri ir turėsime idėjų ir jėgų įgyvendinti sumanymus.
Valentina Jakimavičienė
"Lietuvos žinios"
