Galime palyginti, kiek kainuoja visuomenei ir pačiam pacientui „tvarkinga“ laparoskopinė apendektomija, po kurios ligoninėje pacientui tenka praleisti 1 – 3 dienas, ir kiek - uždelsto. „Esant destrukciniam perforuotam – trūkusiam - apendicitui su pūliniu, labai išauga ligonio mirštamumo tikimybė. O paskui kalbama: „Kas per daktarai, žmogus numirė nuo paprasto apendicito...“ Žinoma, modernių technologijų, stiprių antibiotikų dėka daugelį tokių ligonių pavyksta išgelbėti, tačiau kokia kaina – pakartotinos operacijos dėl komplikacijų, vaistai, gulėjimo ligoninėje trukmė, nedarbingumas, artimųjų slauga, nerimas... Ir visa tai – 2 -3 savaites. O kur dar žmogaus gyvenimo kokybė? Viską reikia įskaičiuoti,“ – sako gydytojas ir primena, jog kiekvienam derėtų žinoti klasikinio apendicito priepuolio požymius. Jis prasideda nuo skrandžio skausmo. Kartą kitą dilgteli dešinėje klubinėje pilvo dalyje, tačiau žmogus to skausmo beveik neužfiksuoja. Paskui skausmas pereina į skrandžio plotą, išplinta visame pilve. Šiek tiek pykina, pakyla temperatūra. Vėliau skausmas vėl grįžta į dešinę klubinę pilvo dalį. Tačiau neretai šis susirgimas, o ypač – uždelstas, įgauna neatpažįstamų grimasų, ir jį atpažinti galima tik pasitelkus modernius ir nepigius tyrimų metodus – sonoskopiją, kompiuterinę tomografiją. Kad būtų uždelstas šios arba kitų ligų gydymas ligoninėje, pasitaiko labai retai, didžiausių bėdų kyla dėl begalinio pacientų kantrumo, kai kada privedančio prie pavojingų sveikatai ir netgi gyvybei būsenų, tarkime, peritonito.J. Činčikas prisimena vienos kolegės žodžius apie pilvo chirurgijos diagnostiką: neretai paciento nusiskundimai – kaip išbarstytos dėlionės detalės, iš kurių privalome sudėlioti paveikslą. „Todėl stengiamės surinkti visas to paveikslo detales: įsiklausome į paciento skundus ir atidžiai perskaitome šeimos gydytojo įtariamą diagnozę, tariamės ir konsultuojamės skyriuje. Konsultuotis dėl sunkaus ligonio su kolegomis, tartis, chirurgijoje – ne silpnumo, o kaip tik - kas prisimena vienso kolegės žodžius: "vo profesines galimybes." vos tik pasireiškus s.ėti, tačiau - kokia profesinės brandos požymis“ – sako gydytojas chirurgas.
Amatas ir menas
Į Abdominalinės chirurgijos skyrių žmonės patenka ne tik dėl apendikso uždegimo, bet ir dėl pankreatito, žarnų divertikulų, išvaržų, tulžies pūslės akmenligės, kuria serga apie 2 proc. gyventojų, ir kurios tam tikra komplikacija gali sukelti sunkias kasos ligas. „Kai akmenys per tulžies ir bendruosius latakus sutrikdo kasos veiklą, gali išsivystyti grėsmingos gyvybei būklės, todėl esu šalininkas nuomonės, jog pasireiškus pirmiesiems signalams: diskomfortui dešiniajame pašonkaulyje, skausmui, atsiremiančiam į nugarą, maisto netoleravimui, pykinimui – tai yra, lėtinės tulžies pūslės akmenligės požymiams, reikėtų operuoti. Juo labiau, kad šiais laikais tokios operacijos atliekamos laparoskopiniu būdu, per nedidelius pjūvius įvedant specialius instrumentus, ir yra minimaliai invazyvios, komfortiškos tiek chirurgui, tiek ligoniui. Šis metodas pradėtas taikyti prieš 10 – 15 metų, dabar šių operacijų kitaip net neįsivaizduojame,“ – sako gyd. J. Činčikas. – Laparoskopiniu būdu operuojama ir daugelis išvaržų, šalinami tiesiosios ir storosios žarnos polipai bei kiti augliai. Kai kurie Santariškių, Kauno klinikų bei Onkologijos instituto chirurgai laparoskopiniu būdu šalina skrandį, storąją žarną, antinksčius. Tačiau tai – brangakmeniai. Tam reikia mobilizuoti tiek instrumentų resursus, tiek savo profesines galimybes. Chirurgijoje labai svarbūs amato įgūdžiai. Operuojant tą patį metai iš metų galima išsiugdyti tikrai labai aukštą techniką, ir tarp kolegų galima atrodyti sėkmingu chirurgu. Tačiau mes žinome, kad kai kurie kolegos yra chirurgai nuo Dievo. Kaip, beje, ir daugelyje kitų specialybių. Vienas daugelį metų ugdosi, o kitam puikiai sekasi nuo pirmųjų žingsnių. Dėl to ir sakoma, jog chirurgija – tai amatas ir menas. Prireikia ir kūrybiškumo, nes kiekvienas pacientas ir jo susirgimas - individualūs. Nors viskas tarsi formaliai ir aprašyta, tačiau dažnai, ypač ekstra atvejais, tenka priimti drąsius, nestandartinius sprendimus, o kai kada tenka gręžtis į kantrybės meną – išlaukti, nesigriebti skalpelio, kol neišbandei visų kitų gydymo būdų. Medicinoje yra keletas taisyklių, kurias verta pasikartoti kiekvieną rytą“, – sako chirurgas. – Pirmiausia – Hipokrato priesakas: svarbiausia – nepakenkti. Kitas – tai teisėti paciento lūkesčiai.“
Apie meilę žmonėms ir profesinę sąžinę
„Chirurgija – tai meno ir amato derinys, teikiantis labai didelių galimybių ir galintis turėti įvairių pasekmių. Chirurgo rankose – galingi ginklai - skalpelis, peilis, ir jis privalo jausti labai didelę atsakomybę, nes net vienintelis netinkamas judesys gali lemti žmogaus gyvenimo kokybę.“ Šiuos Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Abdominalinės chirurgijos skyriaus vedėjo gydytojo chirurgo Jono Činčiko žodžius norėtųsi cituoti ir jauniems, tik besirenkantiems chirurgo profesiją gydytojams, ir pacientams bei jų artimiesiems, kurie į ligoninę paprastai atvyksta lydimi didelio streso ir nerimo: ar tikrai pavyks sutikti tokį gydytoją, kuris suteiks geriausią ir profesionaliausią pagalbą.
Gyd. J. Činčiko įsitikinimu, mediko profesijos pamatas - meilė žmonėms. „Privalai suprasti, jog pas tave ateis žmonės ne su džiaugsmu, bet su skausmu, liga, nelaime. Ateis pikti ir labai pažeidžiami. Juos lydintys artimieji taip pat pilni nerimo ir laukimo, vieni – tikėjimo ir vilties, kiti - atvirkščiai – ne visada pagrįstų reikalavimų ir nepasitikėjimo, kurio, beje, mūsų laikais nestinga... Deja, susidursi ir su neišvengiamybe pripažinti, jog nesi Dievas, esi bejėgis sugrąžinti žmogui sveikatą. Yra atvejų, kad, kaip sakoma, gali ligonį gydyti ir Miunchene, ir Kopenhagoje, ir Vilniuje, vis tiek liga įveiks visų pastangas... Jeigu neturėsi savyje pamatinių vertybių, iš kurių svarbiausia - mylėti žmones, šioje profesijoje tau nieko nepavyks. Jeigu negali mylėti visokių žmonių – kultūringų ir nelabai, gražių ir nepatrauklių, su jų įpročiais ir keistenybėmis, privalumais ir trūkumais, su defektais ir privalumais, tuomet vienas kelias - rinktis kitą profesiją“, - sako gydytojas. - Kiekvieno save gerbiančio gydytojo ambicijos ir siekis – išlaikyti tam tikrą profesinį lygį. Kaip? Pirmiausia - tiksliai diagnozuojant, o paskui – geriau, gražiau, delikačiau išoperuojant, pašalinant susirgimo priežastį, sėkmingai gydant. Suprantama, dėl to reikia nuolat tobulinti savo žinias, kvalifikaciją. Nesvarbu, kad kartais susiduri su tokia klastinga liga, tokia sudėtinga situacija, jog suvoki, kad tavo žinojimas ribotas, kad esi tik laikinas tarpininkas...“ Gyd. J. Činčikas sako nepamiršiantis įvykio, nutikusio dar jo darbo pradžioje, kai atvežė jaunuolį, kurį perėjoje partrenkė neblaivus vairuotojas. Studentas, kuriam gydytojai jau nebegali padėti, už kurį kvėpuoja aparatas, ir jo tėvai, atvykę iš kaimo... Tokie sugniuždyti ir sutrikę. Tokie nepaguodžiami, kartu su sūnumi praradę viso savo gyvenimo viltis. „Ar įmanoma tokiu atveju žmones paguosti? Tuomet - nemokėjau... Su metais išmokau. Kaip skyriaus vedėjui, man neretai tenka prisiimti atsakomybę ir pranešti žmogui tiesą apie tai, jog jis serga onkologine liga ir, deja, pagalbos suteikti nebeįmanoma... Širdyje reikia atrasti žodžius, kuriais ištari lemiamą žinią pacientui ir jo artimiesiems. Netikiu taip vadinamuoju „baltuoju melu“, kurio dar kai kada prašoma. Tiesa padeda žmogui susikaupti, atlikti nebaigtus šio gyvenimo reikalus, pasimatyti su giminaičiais, susitaikyti su savimi, nusiraminti ir pasirengti tam, kas neišvengiama. Manau, kad tiesa ligonius sustiprina. O nesusikalbėjimo tarp medikų ir pacientų pasitaiko, ne tik dėl to, kad ne visuomet pakankamai kalbamasi, bet ir dėl to, kad kartais žmonės nenori suprasti, jog jų garbaus amžiaus artimojo gyvybinės jėgos išsekusios ne tik nuo ligų, tarkime, ketvirtosios stadijos visame kūne išsisėjusio vėžio, bet ir nuo senatvės. Ir tai, jog dar prieš savaitę namie jis dar vaikščiojo, deja, nieko pakeisti negali...“
P.S.
Ar lengva gyventi su chirurgu šeimoje? Vargu... Gal tai neblogai skamba susipažįstant, užmezgant pokalbį, tačiau tai – šventės, kurias, kaip ir malonius pokalbius, gali nutraukti vienintelis telefono skambutis iš ligoninės. „Kad ir ką bekalbėtų artimųjų netekties įskaudintieji arba įsiskaudinę patys, kad ir kiek žiniasklaida eskaluotų gydytojų klaidas ir nuodėmes, žinokite, jog nė vienas gydytojas nenori pakenkti pacientui,“ – sako J. Činčikas. – Ir kai matote gatve einantį chirurgą, žinokite, kad nuo jo neatsilieka keletas šešėlių – Rūpestis, Atsakomybė ir Mintys, Mintys... Vis iš naujo ir iš naujo analizuojama negerėjanti vakar išoperuoto sunkaus ligonio būsena, neseniai pasibaigusios sudėtingos operacijos, kurios metu pasitaikė nenumatytų komplikacijų, detalės... Neretai su visa ta palyda jis sugrįžta ir namo. Tokia profesija: uždarydamas ligoninės duris, nei minčių, nei rūpesčių už jų nepaliksi...“
Mokytojai - epochos stulpai
Vilniaus miesto klinikinė ligoninė - ypatinga, išugdžiusi daug puikių gydytojų, šiuo metu dirbančių įvairiose šalies ligoninėse, mokslininkų, besigilinančių į didžiausias žmogaus sveikatos paslaptis, visai mūsų šalies medicinai padėjusi vertybinius pamatus. Čia dirbo tokie Gydytojai ir Mokytojai, kurie padėjo pamatus visai šiuolaikinei Lietuvos chirurgijai – prof. Pranas Norkūnas, prof. Augustinas Pronckus, doc. Petras Narbutas, prof. Liubomiras Laucevičius, Lietuvos legenda prof. Chackelis Kibarskis, viena iš urologijos pradininkių medicinos m. dr. Stasė Mičelytė ir daugelis kitų. Jų mokiniai – geriausieji šalies chirurgai, klinikų vadovai. „Tai epochos stulpai, iš kurių daugelis Lietuvos chirurgų sėmėsi ne tik profesinės išminties, bet ir humaniško, jautraus požiūrio į ligonį. Mūsų skyrius gal ir negalėtų visu spektru reprezentuoti Lietuvos abdominalinės chirurgijos, nes ir Vilniuje, ir Kaune esama daugiau specializuotų skyrių, turinčių geresnių galimybių padėti tam tikromis ligomis sergantiems arba į ekstremalias situacijas patekusiems ligoniams. Mes stengiamės užimti savo nišą. Esame draugiška pacientui ligoninė, į kurią kreipiamasi su „paprastomis, kasdienėmis“ sveikatos problemomis. Atliekame tam tikrą misiją – vienus gydome patys, kitus atiduodame į labiau prityrusias rankas, nes chirurgijoje labai svarbūs profesiniai įgūdžiai. Jeigu tam tikrą operaciją pasitaiko daryti tik kartą per metus, tai jos imantis būtina gerai pasvarstyti, ar tikrai pavyks. Mano nuomone, svarbiausia - jausti atsakomybę prieš pacientą, nes tavo sėkmės koeficientas gali būti mažesnis nei kolegos, kuris tokias operacijas daro dešimt kartų dažniau“, - sako gyd. J. Činčikas, šiuo metu vadovaujantis dideliam, beveik 70 lovų turinčiam skyriui.
Valentina Jakimavičienė
