Kuo serga vaikai? Dažniausia – kvėpavimo takų susirgimais. Net du trečdaliai kreipimųsi į gydytojus – dėl šių ligų. Didžioji dauguma mūsų ligoninių pacientų serga bronchitais, plaučių uždegimais, bronchine astma, tonzilitais. Dviejuose Vilniaus miesto klinikinės ligoninės vaikų ligų skyriuose kasmet gydoma 3,5 - 4 tūkst. vaikų. „Gydymo ligoninėje laikas trumpėja, tik sunkiems ligoniams tenka pas mus praleisti po 10 ir daugiau dienų,“ – sako Vilniaus miesto klinikinės ligoninėsII Vaikų ligų skyriaus vedėja gydytoja pulmonologė Violeta Radžiūnienė. – Tačiau ligoniai nelieka be dėmesio: jie po gydymo stacionare siunčiami apylinkės gydytojo priežiūrai arba, esant reikalui - į sanatoriją.“ Pastaruoju laiku vakarais ir savaitgaliais ligoninės vaikų priėmimo skyriui tenka atlaikyti didelį pacientų antplūdį. Mat daugelis nedidelių šeimos medicinos centrų savaitgaliais nedirba, kai kurios miesto poliklinikos šeštadieniais dirba tik iki 16 val. Vienintelė Vilniaus Centro poliklinika turi ištisą parą budinčius gydytojus. Tėvai, internetiniuose forumuose pasitarę, palaukia vakaro (nes jiems taip patogiau- nereikia išankstinio užrašymo, „vis tiek priims“) ir su sergančiais vaikais atvyksta tiesiai į ligoninės priimamąjį. Atsargumas geriau nei abejingumas, nes vaiko būklė greitai kinta. “Mes priimame kiekvieną ligonį, kuris įžengia pro ligoninės duris,“ - sako gyd. V. Radžiūnienė. – Tačiau kai matai, kad didelės dalies besikreipiančiųjų būklė nėra tokia sunki, kad negalėtų palaukti, kol dirbs poliklinika, o ligoninės priėmimo kambario medikų darbo krūvis tampa keleriopai didesnis nei galimybės, peršasi mintis, jog kažkas netvarkoje pačioje sistemoje. Juo labiau, kad tokia pat situacija ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Panevėžy, Klaipėdoje, Utenoje. Tėvams trūksta informacijos, o gal būt, ir pasitikėjimo šeimos gydytojais, į kurių institucijos stiprinimą tiek daug investuota, kai kuriems šeimos gydytojams – atsakomybės. Patarti kreiptis į ligoninę – patogiausia. Tačiau juk ir šeimos gydytojas mokėsi to paties, kaip ir dirbantis ligoninėje pediatras. Juo labiau, kad jis geriau pažįsta vaiką ir gali prognozuoti ligos eigą. Kita vertus, gal būt, studijų ir rezidentūros metais rengiant šeimos gydytojus, vaikų ligų kursui skiriama per mažai dėmesio. Gal dėl to kai kurie šeimos gydytojai ir pristinga pasitikėjimo, kai tenka gydyti vaikus.“
Vilniaus miesto klinikinės ligoninės vaikų ligų skyriai pacientus sutinka po remonto labai pagerėjusiomis sąlygomis: nedidelės jaukios palatos, šalia kiekvienos įrengti sanitariniai mazgai, jauki aplinka, ramybė, kurioje vaikai nesijaučia labai nutolę nuo įprastos namų arba mokyklos, darželio aplinkos. „Turime visą reikalingą diagnostikos ir gydymo aparatūrą bei profesionalius su ja dirbančius specialistus,“ – sako gyd. V. Radžiūnienė. – Norėčiau pabrėžti, kad visada galvojame apie tyrimų tikslingumą. Dažnai tėveliai nori visų įmanomų tyrimų čia ir dabar, nors juos atlikti tuo metu netikslinga, tačiau mes laikomės racionalaus tikslingumo pozicijos: pavyzdžiui, kam atlikti daug įvairių tyrimų vaikui, sergančiam ausies uždegimu, kurio nustatymui pilnai pakanka gerai surinktos anamnezės ir ausies būgnelio apžiūros otoskopu? Taip taupomos ne tik lėšos, bet ir vaiko emocijos. Visada galvojame apie tai. Žinoma, jeigu kažkokie tyrimai yra būtini, jie tikrai bus atlikti, bet tai nusprendžia gydytojas, o ne tyrimo savo vaikui pageidaujantys tėvai.“
Kai mama jaučiasi gydytoja...
Susirgus vaikui, rūpestis prislegia visą šeimą. Bet kuri mama, jei galėtų, prisiimtų kiekvieną vaiko skausmą sau. Daugelis patekusių į ligoninę jaudinasi, verkia. Tai matydamas, vaikas irgi persiima tokiomis nuotaikomis. Medikai blaiviai vertina situaciją ir kaip įmanydami guodžia ir mamas, ir ligonius. Akivaizdu: optimistiškai nusiteikusių, pozityviai mąstančių ir su medikais noriai bendradarbiaujančių tėvų vaikai sveiksta greičiau. Sergantis vaikas jautriai reaguoja ne tik į pablogėjusią savijautą, bet ir į atliekamus tyrimus bei būtinas gydymo procedūras. Tačiau gydyti vaikus būtų žymiai lengviau, jeigu tinkamai reaguotų tėveliai. Tarkime, atvežamas vaikas, sergantis skarlatina, kurią sukelia streptokokas. Šios ligos tinkamai negydant, galimos įvairios komplikacijos, todėl visame pasaulyje ji gydoma antibiotikais. Tačiau mama sako: „Numuškite temperatūrą ir stebėkite mano vaiką. Darykite tyrimus. Tačiau nesutinku, kad jis būtų gydomas antibiotikais.“ Medikai įkalbinėja mamą, aiškina, tačiau ji labiau tiki tuo, ką jai sakė draugė ar ką ji skaitė interneto forumuose. Dvi paras vaikui neleidžiami antibiotikai, gydytojai dėl jo sveikatos jaudinasi labiau nei mama. „Mes išgyvename dėl vaiko sveikatos, tačiau ką turėtume daryti? Juk nekviesi policijos arba socialinių darbuotojų...O gal reikėtų? Tas savamokslis medicinos žinių taikymas ir nepasitikėjimas profesionalia, mokslu paremta medicina ne tik skaudina mus kaip medikus, bet ir kenkia ligoniui,“ – sako gydytoja. Kodėl nekeliamas klausimas dėl tėvų atsakomybės už netinkamą vaikų sveikatos priežiūrą? Kai atsitinka kas nors blogo, kalti lieka gydytojai. Šio ryto atvejis: atvežtas vaikas,netyčia suvalgęs kalio permanganato grūdelių. Tačiau tėvai nesutinka, kad jam būtų atlikta gastroskopija... Valandą teko įkalbinėti, aiškinti galimas pasekmes. Juk būtina įsitikinti, ar šis chemikalas pažeidė tik burnos, ar ir skrandžio gleivinę. Nuo to priklauso ir gydymo schema bei sėkmė. Šįkart, ačiū Dievui, tėvus įkalbėti pavyko.“
Kitas dalykas - dabar madingas gydymas natūraliomis medicinos priemonėmis. Ateina mama su sergančiu vaiku ir atsineša maišelį homeopatinių vaistų: čiulpiamų, purškiamų, geriamų lašeliais... Kai pasakai, ko reikėtų, kad vaikas pasveiktų, ji sako, jog ir taip daug pinigų vaistams išleidusi. O kodėl kreipėsi į mus? Dar vienos nuomonės, nes jai vis dėlto neramu... Manau, jog suaugęs žmogus gali spręsti, kuo gydytis ir ar iš viso gydytis, kai serga pats, o susirgus vaikui, būtina galvoti apie pasekmes ir pasitikėti ne savamokslių, bet profesionalų žiniomis ir patirtimi. Vaikų sveikatos labui. Dabar gi, įtikinėjimams sugaištame tiek laiko ir jėgų... Deja, vis dažniau pasitaiko, jog spręsti apie gydymą ryžtasi niekada medicinos nestudijavusi mama, tačiau atsakomybę už vaiko sveikatą palieka... gydytojams profesionalams. Tėvų ir medikų sutarimas, bendradarbiavimas labai padeda vaikui greičiau pasveikti.“
Geriausia investicija į vaiko sveikatą
Kodėl sumenkęs pasitikėjimas medicina bei pagarba mediko profesijai ir kiek dėl to kyla problemų?
Žmonės labai imlūs neigiamai informacijai, kurios mūsų aplinkoje apstu, tačiau nėra linkę klausyti medikų patarimų dėl aktyvaus gyvenimo būdo puoselėjimo, sveikos mitybos. Gydytoja V. Radžiūnienė sako, jog pasidavimas įvairioms madingoms bangoms, tokioms, kaip ekologiškų maisto produktų ieškojimas, pasitikėjimas tik natūralia medicina – rezultatų neduodantys dalykai. „Dabartinė visuomenė yra silpnesnė, mažiau atspari įvairioms infekcijoms,daugelio vaikų imunitetas nusilpęs, o ligų sukėlėjų atsparumas vaistams labai padidėjęs. Taip yra dėl įvairių priežasčių: gausaus antibakterinių vaistų vartojimo, užterštos aplinkos, nuolatinio saulės ir judėjimo trūkumo, netgi dėl to, kad žmonės poilsiauti lekia į Turkiją, o ne prie Baltijos jūros. Vaikai ištisas dienas praleidžia sėdėdami – mokyklos suole, o po pamokų – prie kompiuterio. Kiemai, anksčiau buvusios žaidimų aikštelės ištuštėjusios. Gaila, bet dar pasitaiko, kad per kūno kultūros pamokas pažymiai rašomi ne už pastangas, bet tik už rezultatus. Taip galutinai sužlugdomas mažiau pajėgaus vaiko noras judėti. Rezultatai - nutukimas, širdies, kvėpavimo sistemos ligos. Auga dar viena nesveika karta. Ir pykstame ant visų, taip pat ir ant medikų. O juk stebuklingos tabletės, kuri pagydytų visas ligas, nėra. Sveikas gyvenimo būdas – pati geriausia investicija į vaiko ateitį. Mano manymu, visi vaikai turėtų sportuoti (tiek kiek gali, čia negali būti jokios prievartos) ir kuo daugiau būti gryname ore. Kasdienė mankšta, išvykos į gamtą turėtų tapti kiekvienos šeimos tradicija.
Būti pediatru nemylint vaikų, neįmanoma...
Kai žmogus nusprendžia tapti kunigu, sakoma, jog jis pajuto pašaukimą. O gydytojas? Šią profesiją taip pat žmonės renkasi visam gyvenimui. „Nuo vaikystės neįsivaizdavau savęs niekuo, tik vaikų gydytoja“, - sako gyd. V. Radžiūnienė. – Nors pirmaisiais metais į mediciną neįstojau, tėtis paragino neišsižadėti savo pašaukimo ir stoti kitais metais. Tai nelengva profesija, neretai – be apibrėžtų darbo valandų. Neišjungsi telefono, jeigu tėvams reikia konsultacijos kad ir vėlų vakarą... Juk serga vaikas. Bet ne tai svarbiausia.Nemanau, kad gydytoju galėtų dirbti žmogus, nemylintis žmonių. O juo labiau – pediatru. Į kiekvieną ligonį žiūriu kaip į savo vaiką. Neretai taip kalbuosi ir su tėveliais, sakau: aš savo vaiką gydyčiau taip, jeigu sirgtų mano vaikas, nuo to ar kito vaisto dar susilaikyčiau ar jau nedelsdama sugirdyčiau... Matuoju viską meilės kriterijumi.“ Gydytoja sako, jog jos nekankina gyvenimo prasmės paieškos. Visi tie dalykai yra aiškūs ir paprasti. Tai – apsisprendimas: išgirsti savo pašaukimą, eiti į jį, gydyti vaikus ne kurioje nors svečioje šalyje, o čia, Lietuvoje, gyventi taip, kaip gyvena panašiai apsisprendusieji: nesvajojant apie keliasdešimt kartų didesnį atlyginimą, geresnes darbo sąlygas, prabangą, kuri yra kažkur kitur, ne Lietuvoje. „Jeigu nemylėčiau savo darbo, tikriausiai būtų blogai. Dabar man gerai: Lietuvoje, savoje ligoninėje, su savo bendradarbiais. Norėčiau, kad ir mano vaikams gimtinėje būtų gerai. Daug jaunų gydytojų emigruoja, pamiršę, kiek investuota į jų studijas ir kokius nuostolius dėl to patiria mūsų valstybė, tai yra, mes visi. Išvykę jie gal ir gaus keliskart didesnius atlyginimus, tačiau nežinau, ar atras save svetimoje aplinkoje, svetimoje kultūroje. Ar bus laimingi? Manau, apie tai verta gerai pagalvoti.“
Valentina Jakimavičienė
"Lietuvos žinios"
