Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje už gyvenimo atodūsius kovoja keturių reanimacijų skyrių – Reanimacijos ir intensyviosios terapijos, Anesteziologijos chirurgijos reanimacijos ir Angiochirurgijos anesteziologijos reanimacijos ir Vaikų reanimacijos ir intensyviosios terapijos – medikai. Kiekviename skyriuje dirba daugiau kaip po tris dešimtis savo darbui atsidavusių gydytojų anesteziologų reanimatologų, slaugytojų, slaugytojų padėjėjų. Nelaimė ir liga nepaiso datų – šventės ar darbo dienos – reanimatologams visada darbymetis.
„Daktare, skubiai į operacinę...“ Slaugytojos balso tonas neleidžia delsti nei sekundės. Gydytojas ir nedelsia.
„Operacijos metu 56 metų pacientui sutriko širdies ritmas. Operacija paprasta – kirkšnies išvaržos plastika, jau baigta. Ligonis sąmoningas, ekstubuotas. Ligos istorijoje kalbama apie arterinę hipertenziją. Neatsistato širdies ritmas. Reikia jūsų pagalbos“, - Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Anesteziologijos chirurgijos reanimacijos skyriaus vedėjas Gintautas Beržanskis, grįžęs į kabinetą skambina kardiologams, konsultuojasi. Širdies veikla prieš operaciją pacientas visiškai nesiskundė. EKG buvo normali. Visa komanda skubiai lekia į reanimacijos operacinę. Šis atvejis buvo vienas iš tų retųjų, kai kitą dieną po operacijos ligonis jau pats vaikščiojo. Būklė stabili.
Kitas atvejis. Labai sunkiai sergantis keturiasdešimtmetis ligonis atvežtas iš vieno Lietuvos rajono. Sunkios formos sepsis. Būklė kritiška. Dėl infekcijos nusilpus organizmui, supūliavo kojų audiniai, paskui pūliniai išplito visame kūne. Reanimacijoje buvo gydomas ilgai – apie mėnesį, dar apie porą mėnesių gydytas chirurgijos skyriuje. Galimybių, kad išgyvens, buvo labai mažai, tačiau keletą kartų operuotas, gydomas stipriais antibiotikais ir kitomis priemonėmis, ligonis pasveiko. Gelbėdami žmogaus gyvybę, gydytojai nepaisė nei šventinių dienų, nei darbo valandų, neskaičiavo lovadienių.
Į chirurginę reanimaciją patenkama labai sunkios būklės: dėl kraujuojančių skrandžio, dvylikapirštės žarnos opų, dėl kraujavimo iš virškinamojo trakto perdozavus kraują skystinančių vaistų, po sunkių operacijų. Be fizinio ligonis patiria ir nemenką emocinį stresą, kuris taip pat turi įtakos organizmui.
Reanimacija – tai ne vien operatyvūs ir teisingi medikų veiksmai, gelbstint žmogaus gyvybę. Tai – šis tas daugiau, sunkiai paprastais žodžiais nusakoma. Chirurginės reanimacijos medikai žino, jog net planinės operacijos metu gali įvykti netikėtų komplikacijų, ir ilgai prisimena ypatingai sunkius atvejus: gimdyvių kraujavimus, tromboembolijas, pavojingas nėščiųjų preeklampsijos bei eklampsijos komplikacijas, vadinamąjį HELLP sindromą, kai sutrinka daugumos organizmo sistemų veikla. Ligoninėje tenka sutelkti dideles specialistų pajėgas gelbstint vieno žmogaus gyvybę. „Galime pasidžiaugti, jog daugeliu atvejų mums pavyksta, žmonės pasveiksta. Dėl to verta dirbti, tai – mūsų profesijos prasmė“, - sako gydytojas anesteziologas reanimatologas G. Beržanskis. - O kas sunkiausia? Kai viską padarai, bet įvyksta kokia nors komplikacija, tarkime, kraujo užkrėtimas, hospitalinė infekcija, pneumonija, ir jau negali ligonio išgelbėti... Mirčių mes matome daugiau nei kitų skyrų medikai, tačiau nežinau nė vieno, kuris su jomis galėtų ramiai susitaikyti...“
Žmogaus gyvastingumo paslaptis
Apie chirurgijos reanimacijos gydytoją Dainių Bučą sakoma, kad gelbėdamas žmogų jis gali susigrumti su pačia mirtimi. Operacijos, šiuolaikinės medicinos priemonės, vaistai padeda daugeliu atvejų. Tačiau kaip seksis sunkaus ligonio gydymas, priklauso ne tik nuo medikų pastangų ir panaudotų medicinos priemonių. „Kiekvienas žmogus – ypatingas, kiekvienas reaguoja savaip – ir į savo ligą, ir į gydymą. Nelengva pasakyti, kodėl vienam visos priemonės ir vaistai padeda, kitam – ne. Vienas kabinasi į gyvenimą, kitas nenori stengtis. Gal yra pavargęs, pernelyg daug jėgų per gyvenimą išeikvojęs,“ – svarsto gydytojas. Kiek tie dalykai priklauso nuo ligonio ir medikų santykių? Gydytojai, ir slaugytojos kalbasi su kiekvienu pacientu ir prieš operaciją ir po jos, tačiau, pasak gydytojo anesteziologo reanimatologo D. Bučo, medicina – ne matematika, kur galima viską paskaičiuoti, ir ne koks amatas, kur rezultatas priklauso nuo dirbančiojo kvalifikacijos. Kur slypi žmogaus gyvastingumas, noras bet kokia kaina kabintis į gyvenimą? Visuomenė pastaraisiais metais labai kritiška medikams. Nelengva bendrauti su ligonio artimaisiais. Ypač skaudu, kai sakoma, jog tik vakar žmogus buvo sveikas, o štai patekęs į ligoninę, jau balansuoja ant gyvybės ir mirties slenksčio. Gydytojas D. Bučas dalijasi savo patirtimi: „93 metų močiutė numirė dėl daugelio ligų, gerontologinių problemų, bet giminių teigimu, ji buvo visiškai sveika. Tai kodėl sveiką močiutę vežė į reanimaciją? Kai kada ligonio giminės, artimieji manosi geriau žinantys, ką ir kaip reikėjo daryti, kad žmogus pasveiktų... Tai – skaudžiausi reanimatologų profesijos aspektai. “
Reanimacijos skyrius - tarsi pavojingas tiltas, kuriuo žengti žmogų priverčia sunki liga, ūmiai ištikusi gyvybei pavojinga būsena. Čia dirbantys medikai atlieka labai sunkų darbą, bet mažiausiai užsifiksuoja pacientų atmintyje, nes daugelis čia ilgai neužsibūna: į gydytojų reanimatologų rankas patekę labai sunkios būklės, po operacijų, procedūrų atsigavę ir sustiprėję perkeliami į kitus skyrius. Žmogaus atmintis unikali tuo, kad tai, kas sunkiausia ir nemaloniausia, lengvai iš jos išsitrina.
„Jeigu pasirinkai tokią profesiją, vadinais, apsisprendei. Vieni švenčia, kiti – budi, dirba. Žinai, kad esi reikalingas žmonėms ir myli juos visokius – ir bejėgius, ir piktus, ir turtingus, ir benamius, matai juose kenčiantį ligonį, kuriam privalai padėti, - sako gyd. D. Bučas. – Nežinau nė vieno kolegos, kuris dirbtų atmestinai, nemėgdamas savo profesijos, nemylėdamas žmonių. O slaugytojos, jų padėjėjos... Jų darbas – ligonių vartymas, atsiurbimai, plovimai - sunkus, reikalaujantis labai daug jėgų ir kantrybės, tikrai nepakankamai vertinamas. Dabar formuojama nuomonė, kad medikai atlieka savo amatą, ir į juos galima kreiptis, tikintis, kad sugedusį organą išpjaus, pakeis nauju, susiūs, sutvarkys. Žmogus – sudėtinga sistema, sudaryta ne ik iš atskirų organų, jų sistemų, bet ir iš sielos... Mūsų darbas – komandinis, dirbti be meilės - tiesiog neįmanoma.“
Anesteziologijos chirurgijos reanimacijos skyriaus vyresnioji slaugos administratorė Valentina Marcevičiūtė priduria, jog daugelį medikų ilgus metus darbo vietoje laiko būtent geri ir draugiški kolektyvo santykiai. „Slaugytojoms reikia labai daug žinių, kantrybės, ištvermės. Mūsų slaugytojos moka viską: išmano prie ligonio prijungtos aparatūros darbą, plauna skrandį, stato lašelines, kateterius ir t.t. Viena mano pažįstama išvyko dirbti į Angliją, norėjo įsidarbinti reanimacijoje. Į ją imta žiūrėti nepatikliai – kaip vienas žmogus gali tiek daug išmanyti? Ten kiekvieną procedūrą atlieka kitas specialistas...“
Gydytojo rankose – širdis
Nuo 1987 metų, kai Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje dirba Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas gydytojas anesteziologas reanimatologas Robertas Skalskis, daug kas pasikeitė: įsigyta nauja monitoravimo sistema, leidžianti stebėti ligonio organizmo sistemų būklę ir fiksuoti menkiausius jos pokyčius, modernūs kvėpavimo aparatai, tobulėjo daugelis medicinos technologijų, leidžiančių žymiai operatyviau ir efektyviau padėti ligoniui. Širdies ir kraujagyslių sistemos ligos – vienos dažniausių. Jas lemia daugybė faktorių, tačiau pagrindiniai – netinkamo gyvenimo būdo veiksniai: žalingi įpročiai, stresas, maistas, per menkas fizinis aktyvumas. Gydytojas priduria ir dar vieną faktorių – plintantį diabetą. Skyriuje kasmet gelbstimos beveik pusantro tūkstančio žmonių gyvybės. Į kraštutinai sunkias situacijas patenka ne tik sergantys širdies ir kraujagyslių ligomis, insultais, neurologinėmis problemomis, bet ir plaučių uždegimais su kvėpavimo nepakankamumu, kurie gali komplikuotis kepenų, inkstų nepakankamumu, sepsiu ir kt. Labai daug sergančių cukralige, kuri pakenkia širdies, inkstų, akių, galūnių kraujagysles, bei įvairiomis jos komplikacijomis. “Praėjusiais metais gydėme jauną, labai aktyviai dirbantį vos keturiasdešimtmetį peržengusį vyrą, kuris pas mus pateko dėl ūmaus širdies funkcijos nepakankamumo, prieširdžių virpėjimo, plaučių edemos. Jis teigė, jog širdies ritmas sutriko ūmiai, tačiau vėliau apaiškėjo, kad jau prieš kurį laiką jis buvo patyręs sunkumą krūtinėje ir širdies perplakimus, tik nekreipė dėmesio. Netrukus vyras pastebėjo, kad gana sparčiai pradėjo augti svoris, jis pasiekė beveik 150 kg. Ligonio kūnas buvo sutinęs,“ – pasakoja gydytojas R. Skalskis. – Atlikome nemažai tyrimų, paaiškėjo, jog jo širdies veiklos intensyvumas – tik apie 25 – 30 proc. Jaunam žmogui tai katastrofa. Galvojome, jog teks transplantuoti širdį. Reanimacijoje jis buvo intensyviai gydomas apie 2 savaites, širdies veiklos efektyvumas šiek tiek pagerėjo tačiau ritmas per tą laiką neatsistatė ir neaišku, ar atsistatys. Tai pavyzdys, kaip žmogus pats save privedė iki tokios būsenos, pasinėręs į darbą ir nekreipdamas dėmesio į kūno siunčiamus signalus. Jau nekalbant apie ekonomines, tokio elgesio pasekmė labai sunkios – sulaužyti gyvenimai, sugadinta karjera. Širdies ir kraujagyslių ligos – akivaizdžiausias pavyzdys, jog ligų profilaktika – brangus, tačiau visokeriopai apsimokantis dalykas, nes liga paliečia ne tik patį ligonį, bet ir jo šeimą, artimuosius. Paliečia visaip – finansiškai, morališkai... Mes dirbame ranka rankon su mūsų ligoninės kardiologais, su Santariškių universitetinės ligoninės kardiochirurgais, todėl dažnai pavyksta padėti žmonėms sugrįžti į gyvenimą.“
Gydytojo R. Skalskio ir jo vadovaujamos medikų komandos, tarp kurių – ir jau beveik 40 metų dirbanti vyresnioji slaugos administratorė Irena Gaidienė, rankose kasdien atsiduria keleto sunkiai sergančių pacientų širdis, kurios ritmingas plakimas asocijuojasi su gyvenimu, su liudijimu, kad mitologinė verpėja Laima dar tebeverpia auksinį žmogaus gyvenimo siūlą.
Žmogus į schemą netelpa...
Angiochirurgijos anesteziologijos - reanimacijos skyriaus vedėjas Vygantas Kazlauskas, savo dienas bandantis padalinti ne tik medicinai, bet ir muzikai, menui, sako, jog reanimatologų sprendimų ir veiklos tempą diktuoja laikas: „Žmogaus smegenys, priklausomai nuo temperatūros ir kitų faktorių, miršta per 7 – 12 minučių. Tai laikas, per kurį medikų komanda privalo ne tik priimti, bet ir įgyvendinti sprendimą. Labai svarbu, kad komanda – bendraminčiai, panašios nuovokos, orientacijos, gyvenimo filosofijos. Mes dirbame pagal tam tikras schemas, tačiau nė vieno žmogaus neįtalpinsi net į sudėtingiausią schemą.“
Kompetencija ir atsakomybė. Gyvenimo pajautimas ir meilė. Profesijai, žmogui... Dirbantieji reanimacijoje dažniau negu kiti susiduria su mirtimi. Neteko sutikti gydytojo, kuris būtų galėjęs su tuo susitaikyti, ramiai, be jaudulio apie tai kalbėjęs. „Skaudu, kai padarai viską, ką galėjai, o žmogus išeina,“ – sakė visi. - Su kiekvienu žmogumi prarandame dalelę savęs...“
Dabar derėtų pasvarstyti apie tai, kaip praverstų tokiais atvejais psichologo pagalba, palyginti su tuo, kaip yra kitų šalių ligoninėse... Gal būt, ateis laikas, kai bus ir pas mus. Kol kas pabūkime psichologais vieni kitiems.
Valentina Jakimavičienė
"Lietuvos žinios", 2012 vasario 7 d.
