- Ar gimdymo metu vis dar jaučiate įtampą? O gal jau niekas nebegali Jūsų sutrikdyti?
- Gimdymas - gana sudėtingas procesas ar menas, perėjimas iš vieno būvio į kitą, aukštesnį. Be to, jame dalyvaujantis gydytojas turi ne vieną, bet du pacientus iš karto - labai trapų ir pažeidžiamą naujagimį ir sudėtingą fiziologinį virsmą išgyvenančią mamytę. Kiekvieną sykį su jais abiem gali nutikti kažkas nauja, netikėta ir neįprasta. Tad mūsų darbas labiau tinka žmonėms, kurie bet kuriuo metu pasirengę netikėtumams, stresams, kurie patys nejučia tampa adrenalino mėgėjais. Žinoma, mes planuojame gimdymus, numatome taktiką jų metu, būsimo vaisiaus dydį, motinos fizines ir dvasines galimybes. Bet ne viskas čia kaip matematikoje. Labiau panašu į reliatyvumo teoriją, kur du kart du nebūtinai gali būti keturi.
Mūsų darbas suformuoja žmogų, kuris tampa "priklausomas" nuo stresinės patirties ir be adrenalino nebegali gyventi. Esu pastebėjęs, kad, pavyzdžiui, visą laiką operacinėje ar gimdymo skyriuje dirbę žmonės sunkiai prisitaiko prie pasikeitusio, ramesnio gyvenimo. Jiems nuolat norisi aštrių pojūčių ar sudėtingų situacijų.
Gydytojai - ne dievai
- Medikams, ypač tiems, kurie stengiasi viską atlikti kuo geriau, nesvetimas perdegimo sindromas. Ar esate kada nors nusivylęs savo darbu, profesija?
- Kiekviename darbe, jei nori jį atlikti gerai, jei esi savotiškas perfekcionistas, pasitaiko nusivylimo momentų, nesėkmių. Jei jos ima kartotis, persekioti, tenka susimąstyti - ar tebesi teisingame kelyje ir ar viską darai, kaip reikia. O gal derėtų ką nors keisti, tobulinti save. Kiekvienas medikas galėtų papasakoti įvairiausių istorijų, tačiau nebesinori iš naujo jose dalyvauti, - verčiau gyventi ateitimi.
Kaip yra sakęs vienas mano kolega iš Prancūzijos, "akušerijoje geriau ko nors išvengti, nei kad tau pasisektų". Nes vienu metu dirbant su dviem itin pažeidžiamais pacientais, vykstant labai sudėtingiems procesams, mūsų klaidos būna gana skaudžios, visuomenės sunkiau suvokiamos, priimamos, įvairiai traktuojamos. Kalbant apie jas, visada reikėtų atsižvelgti, kokiomis aplinkybėmis tai vyko, kokių galimybių turėjo gydytojas ir ar tikrai galėjo padėti. Tokią patirtį visada reikia vertinti logiškai, ne vien emociškai.
Šiandien gimdymas kaip niekada saugus būsimajai mamai ir kūdikiui. Prie jų dieną naktį budi gydytojas, akušerė, naujagimių gydytojas, anesteziologas, slaugytojos, jų padėjėjos, - kartais susidaro net dešimt specialistų. Bet medikai toli gražu nėra tokie saugūs. Pavyzdžiui, išlieka reali galimybė užsikrėsti ŽIV infekcija, C hepatitu, tuberkulioze, kitomis ligoms. Medikai patiria daugybę streso ir įtampos, jau nekalbant apie bemieges naktis. Daugėja nepagrįstų skundų ir apeliacijų dėl jų darbo. Lietuvoje tebevyrauja naivus tikėjimas, kad gydytojai gali išgydyti absoliučiai viską, nugalėti ir pačią mirtį. Mūsų žmonės įsitikinę, kad Lietuvoje sergama ir mirštama tik dėl blogų gydytojų, o ne nuo ligų.
- Kokios situacijos pačios sunkiausios ginekologui-akušeriui?
- Kraujavimas po gimdymo. Tokios situacijos išlieka atmintyje, nors ir pasitaiko retai. Jos būdingos moterims, turinčioms įgimtų kraujo krešėjimo sutrikimų. Bet iš anksto ne visada galime apie tai žinoti. Jei sustabdyti kraujavimo nepadeda jokios medikamentinės priemonės, dažniausiai ryžtamasi operacijai. Panašiuose į mūsų gydymo centruose galima naudoti daugiau konservatyvių priemonių, tokių kaip kraujagyslių perrišimas, kompresinės siūlės. Mums kyla mažiau problemų dėl kraujo perpylimo. Dirbantiems mažesnėse ligoninėse tokias komplikacijas gydyti sunkiau. Ir gauti kraujo perpylimui - sudėtingiau.
Jaučiasi pagerbtas
- Kai kurie Jūsų kolegos teigia, kad labiau išvargina ne pats gimdymas, o bendravimas su pacientų artimaisiais, įvairios jų pretenzijos.
- Dabar mums kiek lengviau, nes gimdyme paprastai dalyvauja nėščiosios vyras, motina ar draugė. Tada moteris jaučiasi laisvesnė, ne tokia suvaržyta. Dabar nebematau tokių išsigandusių mamyčių, kokių būdavo maždaug prieš 20 metų, kai jos gimdydavo vienos. Pasikeitęs ir medikų požiūris, - kiekviena detalė, intervencija ar procedūra aptariama su paciente, įsiklausoma į jos nuomonę. Nėra požiūrio, kad esu vadas ir tik duodu nurodymus. Anksčiau veikė sovietinis principas - daugiau ar mažiau dirbi, gauni tą patį atlyginimą. Dabar suvokiama - jei kurią nors gydymo įstaigą ignoruos pacientai, nebus darbo, o kartu ir atlyginimo.
- Bet kodėl girdime kalbų, kad žmonės mažiau gerbia medikus? Ar ir pats tą jaučiate?
- Nepatiriu to, apie ką kalbate. Mano nuomone, mediko ir paciento ryšys net ir šiais laikais yra kiek aukštesnio lygio, savaip sakralus. Gydytojo pastangos, profesionalumas, šiltas žodis, palaikymas ar net šypsnys teberanda atsaką ligonio sieloje. Toks ryšys dar nėra galutinai nuvertintas. Net priešingai, - kai kurie buvę pacientai tampa gyvenimo draugais. Kadaise priimtus naujagimius dažnai tenka sutikti vėliau, jau gerokai paaugusius, pamatyti juos įvairiausiose gyvenimo situacijose. Įsivaizduokite, kokiame nors prekybos centre, teatre ar net autobuse sutinki šeimą. Vienas iš tėvų duria pirštu į tave ir sako savo atžalai: matai, čia tas gydytojas, kurio rankos pakylėjo tave į šį pasaulį. Galite suprasti, koks pagerbtas ir laimingas būnu tomis akimirkomis.
Ateitis slypi miglose
- Ar stebėdamas vaiko gimimą galite ką nors pasakyti apie būsimą jo gyvenimą? Kalbama, kad gimusiems sunkiai, naktį ar žiemą, gyvenimas klostosi sunkiau. Kita vertus, kad kovoti su sunkumais prasčiau sekasi tiems, kurie pasaulį išvydo lengvesniu būdu - atlikus cezario pjūvį.
- Žinau, kad sakoma, jog vaikas gimė su marškinėliais ar su sidabriniu šaukšteliu burnoje, tad būsiąs laimingas. Bet nei tų marškinėlių, nei to šaukštelio savo akimis niekada nesu matęs (šypsosi). Nors negalėčiau ir sakyti, kad gimdamas žmogus neatsineša savo likimo. Bet tai jau žiniuonių sritis. Vis dėlto net ir mūsų ligoninėje pasitaiko tam tikros mistikos ar vizijų. Štai viena naujagimių slaugytoja, vos pažiūrėjusi į vaikelio akutes, ima vadinti jį vardu. Kai nustebusi mamytė klausia - kas čia per vardas? - ji sako, kad tik toks vaikučiui tinka. Nepatikėsite, bet nemažai naujagimių išvažiuoja į namus jau "pakrikštyti" šios slaugytojos, ligoninėje suteiktą vardą tėvai vėliau įteisina dokumentuose. O mokslinių tyrimų, mėginančių prognozuoti naujagimių ateitį, atliekama įvairių. Pavyzdžiui, gimusieji vertinami pagal kūno masę. Vieni tyrėjai teigia, kad gimę daugiau nei 4 kilogramus sveriantys vaikai turi rizikos sirgti diabetu. Yra ir kitokia nuomonė, - kad tų žmonių gyvenimo perspektyva sėkmingesnė, jiems lemta surasti geresnę nišą gyvenime, gauti geriau mokamą darbą, gražesnę žmoną ar vyrą ir pan. Vis dėlto pasakyti, kaip iš tiesų seksis tam gimusiam žmogui - daugiau fantazijos sritis. Rimtų mokslinių darbų šia tema neteko skaityti.
- Ar Jums dar liko žmogaus atėjimo į šį pasaulį paslapties?
- Taip. Labai daug kas yra žinoma, bet tikrai ne viskas. O ypač - pačios gyvybės pradžios ir pabaigos paslaptis. Visi šie dalykai man yra šventi. Kūdikio gimimo procesas iš tikrųjų labai gražus. Gražus, kaip keturi metų laikai, kuriuos turime Lietuvoje. Kaip pavasaris. Išeikite į lauką - pastebėsite skaisčią saulę, glostantį vėją, sprogstančius pumpurėlius, bėginėjančias skruzdėlytes. Ko gero, nė nesusimąstysite, o kur žiemą jos buvo? Tas gyvybės atėjimas ir sugrįžimas iš (į) niekur arba iš (į) arba sapnus ir yra Gyvenimo grožis.
Keletas faktų
* Nuo 1978 m. R.Daunoravičius dirba akušeriu-ginekologu Vilniaus miesto universitetinės ligoninės akušerijos skyriuje.
* 1987-1990 m. dirbo akušeriu-ginekologu Alžyre, Tiareto Moterų klinikoje.
* Stažavosi Sankt Peterburge, Minske, Lilyje (Prancūzija).
* Lietuvos akušerių-ginekologų draugijos narys.
* Nuo 1991-ųjų - VMUL 2-ojo gimdymo skyriaus vedėjas.
* Žmona Gražina - muzikologė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, habilituota daktarė. Turi du vaikus - sūnų gydytoją ir dukrą architektę.
Aistė STANKEVIČIENĖ
