Viename iš sostinės Justiniškių rajono daugiaaukščių keturių nedidelių kambarių bute gyvena tėtis, mama ir keturi jų vaikai. O jei prie gyventojų dar priskirsime labradorų veislės šunį ir jūrų kiaulytę, iš tiesų (kai visi namuose), tampa ankštoka ir triukšminga. O ką jau kalbėti, kai susirenka svečių. Jų laukia Gancevskiai ir rytoj, kai Danielius, Evelina, Robertas ir Augustinas švęs rimtą savo jubiliejų.
Iš pažįstamų, auginančių vieną vaiką, Kristina ne kartą yra girdėjusi, kad jiems paslaptis, kaip ji su vyru sugeba susitvarkyti su keturiais išdykėliais, kai jie su vienu nesusitvarko.
Kur čia paslaptis, juo labiau kad visi vaikai labai skirtingi. Štai, pavyzdžiui, Danielius, pasak mamos, ramus, smalsus, jį labai domina muzika. Visi Gancevskiukai lanko vaikų muzikos mokyklą ir mokosi griežti smuiku, o Danieliui iš jų visų sekasi geriausiai. Evelina - artistiškos natūros, dainuoja, nori kurti daineles, eilėraščius. Ji mėgsta ir lipdyti, lankstyti iš popieriaus, megzti. Jos mėgstamiausia yra dailės pamoka. Robertas - nors ir apkūnokas, bet judrus, mėgsta šokti, mokslams kol kas gabiausias iš viso ketvertuko. O štai pats mažiausias Augustinas - pedantiškas, mėgstantis tvarką, jam rūpi menas, labai gražiai piešia. Tėvai ir jis pats norėtų ir toliau tobulinti piešimo įgūdžius. Smagu, kad vaikai turi įvairiausių gabumų.
Viso būrio iš karto neplanavo
Ričardas ir Kristina susipažino per jųdviejų močiutes, kurios gyveno gretimuose Vilniaus rajono kaimuose, netoli Medininkų. Abu ten vasarodavo, rudenį važiuodavo padėti nudirbti lauko darbų. Ir štai viena vasara, jiems abiems septynioliktoji, buvo lemiama. Po dvejų metų pora susituokė sostinės Dominikonų bažnyčioje. “Kitaip ir nebuvo galima katalikiškoje šeimoje. Jeigu myli - “ženykis”, - kalba moteris. - Pagyvenome sau, turėjome užsidirbti pinigų, o vaikelių susilaukėme po šešerių metų, bet tokio šeimos padidėjimo tikrai nesitikėjome. Dabar galvoju, kad keturi vaikai iš karto geriau, negu gimdyti keturis kartus po vieną. Sunku buvo, kai jie buvo maži, bet ir dabar nelengva. Viskas gerai, jokios pagalbos mums nereikia, susitvarkome patys, padeda dvi močiutės, giminės, dėkui Dievui, ir mokykloje problemų nėra, o kas bus ateityje, pamatysime”.
Praverčia pedagogikos mokslas
K.Gancevska dešimt metų dirbo tuometinėje sostinės Radijo komponentų gamykloje optinių parametrų derintoja, su pertrauka baigė socialinės pedagogikos bakalauro studijas Vilniaus pedagoginiame universitete. Kai vaikus išleido į darželį, moteris grįžo ir į darbą, ir į studijas. Po kelerių metų didžiulė įmonė buvo uždaryta. Nuo tada, kai ketvertukas pradėjo eiti į pirmą klasę, mama nutarė save skirti tik vaikams.
Laikas tirpsta labai greitai. Vaikus reikia nuvesti ir parvesti iš mokyklos, paruošti pietus, išskalbti drabužius, palydėti į muzikos mokyklėlę, jų įspūdžius išklausyti... Kai grįžta namo, jie visi keturi skuba pasakoti, kas tądien įvyko. Kalba vienas per kitą. Tad mamai reikia kantrybės ir pedagoginio takto juos nuraminti ir surikiuoti, kuris pirmas, o kuris bus paskesnis. Vaikai auga sparčiai, o mama labiausiai džiaugiasi, kad jie kuo didesni, tuo mažiau serga. “Robertas gimė pats mažiausias, o po anginos ir polipų operacijų pradėjo sparčiai augti ir dabar tikras ąžuoliukas, sveria iš visų daugiausiai. Sąlygos jiems sudarytos neblogos - berniukai turi savo atskirą kambarį, o Evelina karaliauja viena”, - aiškina moteris.
Paklausta, ar vaikai nesipyksta, nesimuša, mama neslepia, kad visko būna. Tuomet tėvai stengiasi išsiaiškinti, kuris iš jų kaltas, kuris pirmas pradėjo. “Tėtis jiems griežtas, jo žodis visada svarus ir lemiamas, o guostis, jeigu kas nepasiseka, dažniausiai lekia pas mane”, - dalijasi patirtimi ketvertuko mama.
Meilė, tikėjimas ir viltis
Gancevskiai moko ir vaikus mylėti, gerbti, atjausti žmones ir vienas kitą. Sąžiningumo ir taupumo taip pat, nes ir patys neišlaidauja, perka tik tai, kas būtina. Kristina valgį gamina ir perka pati, ieško kur pigesnis, neperka jokių pusfabrikačių, nes jie kainuoja brangiau. Ji ir duoną kepa pati, nes taip ir pigiau, ir labai gardu. Ir naujesnio kompiuterio šeima neturi. Pasirodo, jie ir nenori, kad vaikai užsikrėstų sėdėjimo prie interneto ar žaidimų liga, nes šiems ir taip pakanka įdomių užsiėmimų. “Gal kada prireiks kelių kompiuterių, kai mokslai taps rimtesni. Tada ir žiūrėsim”, - svarsto pašnekovė.
Pastaruoju metu dažnas verkšlena dėl krizės, nepriteklių, sunkumų, tačiau ketvertuko mama nesiskundžia. Ji sako: “Aišku, krizė, didėjančios kainos gadina ir mums nuotaiką, verčia kaip nors suktis, bet gyvenime yra svarbiausia krikščioniškosios vertybės ir jų nevalia pamiršti: meilė, tikėjimas ir viltis”.
Gydytoja - tarsi antroji Mama
Vilniaus universitetinės ligoninės Akušerijos patologijos klinikos skyriaus vedėja Danutė Lištvanienė prisiminė, kaip ji lygiai prieš dešimt metų Kristinos Gancevskos gimdymo išvakarėse prie palatos durų kalbėjo, kaip reikia pasiruošti cezario pjūvio operacijai, kas gali, bet neturi atsitikti. Tą naktį prieš atsakingą operaciją akušerė ginekologė net sapnavo, kaip ji operuoja. “Viskas, dėkui Dievui, buvo gerai. Vaikiukus mamytė išnešiojo fantastiškai ilgai - 35 savaites, - prisimena gydytoja. Traukiau iš pilvuko vieną po kito ir jaučiausi, kaip tame sapne”.
Per tą neeilinį įvykį tarp ketveriukės, jų mamos ir gydytojos užsimezgė šiltas ryšys. D.Lištvanienė šią gražią šeimą laiko tarsi sava, bendrauja ir džiaugiasi, kad vaikai turi ir neeilinių sugebėjimų muzikai, dailei. Ypač ji domisi, kaip sekasi Danekui arba Danieliui, pavadintai jos garbei. Nei vienas vaikų gimtadienis, nei vienos Kalėdos neapsieina be daktarės, kuri ir gyvena netoliese. O vaikai visuomet B.Lištvanienę pasveikina su Kovo 8-ąja ar Medicinos darbuotojo diena. “Aš gerai suprantu Kristiną, kad jai nelengva su keturiais vaikais. Jiems juk visko reikia keturis kartus daugiau, daugiau švelnumo, kantrybės ir rūpesčių, o juk rankos tik dvi. Labai džiaugiuosi, kad toje šeimoje ir labai geras tėtis Ričardas: darbštus, rūpestingas žmogus. Kai nueinu pas juos į svečius, stebiuosi, kaip jie nedejuoja, kad kas nors negerai, gražu, kad vyras ir žmona vienas kitą myli, nesibara dėl kokių nors smulkmenų”, - kalba gydytoja. D.Lištvanienė vis ką nors įdomaus sugalvoja savo globojamam ketvertukui. Štai buvo surengusi jiems išvyką į Druskininkų vandes atrakcionų parką, o 10 gimtadienio proga ruošia dar didesnę staigmeną ir vaikams, ir mamai - kelionę į Turkiją.
Giedrė Milkevičiūtė
