1968 m. Hospitalinės chirurgijos katedra buvo perkelta į Vilniaus miesto universitetinę ligoninę, kuri tuo metu vadinosi Vilniaus miesto klinikine ligonine. Čia dirbo profesoriai P. Norkūnas (katedros vedėjas), A. Pronckus, J. Serapinas, V. Lapinskas, L. Mačiūnas, docentai P. Narbutas, A. Valinskas, L. Noreika, K. Katilius, medicinos mokslų kandidatas K. Strupas. 1971 m., pradėjus organizuoti atsargos medicinos seserų rengimo kursus, prisidėjo doc. P. Plevokas, medicinos mokslų kandidatas R. Rudauskas, J. Stanaitis, L. Andreika, G. Brimas, asistentai V. Asejevas, A. Krikštopaitis, D. Rusteikienė, vėliau – doc. A. Gradauskas. Pagrindinė katedros mokslinė tematika ir toliau liko skrandžio opaligės etiologijos ir gydymo problemos. Remiantis prof. P. Norkūno sukurta opaligės išsivystymo venostazės teorija, įdiegti patogenetiškai pagrįsti skrandžio rezekcijos metodai. Tuo pat metu katedros darbuotojai nagrinėjo ir kitas virškinamojo trakto patologijos problemas, gydė plaučių ir tarpuplaučio ligas. Medicinos kandidato disertacijas parengė ir praktikos gydytojai S. Mičelytė, G. Kaluina, A. Norvaišis, G. Oleka. Vadovaujant profesoriui P. Norkūnui, apgintos iš viso 8 habilituoto daktaro ir 22 daktaro (medicinos mokslų kandidato) disertacijos.
Pablogėjus prof. P. Norkūno sveikatai, 1984 m. katedros vedėju išrinktas doc. P. Narbutas, 1987 m. – prof. A. Pronckus. Buvo apgintos keturios habilituoto daktaro (L. Mačiūnas, P. Plevokas, A. Asejevas, L. Noreika) ir 4daktaro disertacijos.
Po įvairių reorganizacijų Vilniaus universitetui priklausančių specializuotų chirurgijos katedrų – klinikų mūsų ligoninėje neliko. 2002 m. čia veikiantys keturi chirurgijos skyriai (III ir IV abdominalinės chirurgijos, Urologijos, Anesteziologijos, chirurgijos ir reanimacijos) ligoninės direktoriaus įsakymu buvo sujungti į atskirą ligoninės padalinį, kuris pavadintas Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Chirurgijos klinika (vedėjas – doc. A. Gradauskas). Savo atliekamu darbu, ryšiais ir tradicijomis Chirurgijos klinika ir toliau lieka universiteto pedagogine baze. Šioje bazėje ir toliau mokomi Medicinos fakulteto studentai, internai, rezidentai, gydytojai specializantai.
Nuo 1997 m. atgaivinus Vilniaus chirurgų draugiją, klinikos darbuotojai sudaro jos valdybos branduolį: doc. A. Gradauskas yra Vilniaus chirurgų draugijos pirmininkas, gyd. R. Žemaitaitienė – sekretorė, gyd. M. Lapinskas – iždininkas.
Per pastaruosius 10–15 metų pakito ir Chirurgijos klinikoje gydomų ligonių sudėtis. Pastačius naujas ligonines, sumažėjo pacientų, kuriems teikiama skubi chirurginė pagalba, pagerėjo ligonių gydymo ir buities sąlygos. Atsiradus specializuotiems chirurgijos skyriams Vilniaus mieste, pas mus nebegydomi ligoniai su krūtinės ląstos patologija, atsisakyta adikalių hepato-pankreatinės zonos piktybinių navikų operacijų, sumažėjo planinių operacijų ligoniams, sergantiems pilvo ermės organų vėžiais. Atradus veiksmingus medikamentus, skirtus opaligei gydyti, labai sumažėjo būtinybė operuoti ligonius, sergančius gastroduodeninėmis opomis (operuojami ligoniai tik prasidėjus opaligės komplikacijoms). Gerokai padaugėjo ligonių, operuojamų dėl tulžies pūslės akmenligės, įvairių lokalizacijų išvaržų (atliekama daugiausia hernioplastikų Vilniaus mieste). Nuo 2000 metų klinikoje gydomi terminę traumą (nudegimų, nušalimų) patyrę ligoniai.
Nauja Chirurgijos klinikos darbo kryptis – minimaliai invazyvios chirurgijos metodų taikymas. Pirmoji laparoskopinė operacija (cholecistektomija) atlikta 1994 m. Šiuo metu atliekamos laparoskopinės cholecistektomijos, hernioplastikos, fundoplikacijos, apendektomijos, užsiuvamos trūkusios skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opos, šalinami nepiktybiniai pilvo ertmės navikai, kai kuriais atvejais išlaisvinamos pilvo ertmės sąaugos, esant žarnų nepraeinamumui, atliekamos laparoskopinės urologinės operacijos. Rengiamasi pradėti operuoti dėl patologijos nutukusius ligonius. Glaudžiai bendradarbiaujame su gydytojais endoskopuotojais (E. Tumalevičiene ir R. Leimonu) bei gydytojais echoskopuotojais (vadovaujamais gyd. V. Silicko), kurie padeda ne tik tiksliai nustatyti Chirurgijos klinikoje gydomiems ligoniams diagnozes, bet atlieka ir nemažą dalį minimaliai invazyvių operacijų savo profesinės kompetencijos ribose.
Chirurgijos klinika teikia tretinio lygio paslaugas abdominaline patologija, urologinėmis ligomis sergantiems ligoniams, taip pat tiems, kuriems reikalinga reanimacinė-intensyvioji terapija.
Abdominalinės chirurgijos skyrius
2001 m. po skyriaus reorganizacijos III abdominalinės chirurgijos skyriuje skubi pagalba teikiama kas antrą parą. Skyriuje yra 45 lovos: 23 skirtos abdominalinei chirurgijai, 14 – proktologijai, 6 – bendrajai chirurgijai ir 2 – dienos chirurgijai. Skyriuje per metus gydoma apie 1500 ligonių, atliekama per 1200 operacijų. Pagrindinę dalį sudaro skubios ir planinės pilvo organų operacijos. Šiuo metu apie 50 proc. operacijų atliekamos naudojant minimaliai invazyvios chirurgijos techniką, t.y. laparoskopu atliekamos tulžies pūslės, išvaržų, opų užsiuvimo, apendicito ir kt. operacijos. Laparoskopinės cholecistektomijos skyriuje atliekamos nuo 1994 m.; jos tapo pagrindiniu tulžies pūslės akmenligės gydymo metodu. Sergant tulžies pūslės ir latakų akmenlige atliekama endoskopinė retrogradinė cholangiopankreatografija ir papilosfinkterotomija, po to – laparoskopinė cholecistektomija. Skyriuje dažnai atliekamos ir laparoskopinės pilvo sienos išvaržų operacijos, tiek ekstraperitoninės, tiek transabdominalinės. Išvaržoms gydyti dažnai taikomos aloplastinės medžiagos. Sukaupta pakankamai didelė šių operacijų patirtis. 2007 metais pirmą kartą Lietuvoje pradėtos daryti kirkšnies išvaržų operacijos „Plug and Patch“ (kamščio ir tinklo) metodika. Beveik visos šios operacijos atliekamos dienos chirurgijos stacionare, kai ligonis tą pačią ar kitą dieną po operacijos išvyksta į namus.
Skyriuje įkurtas proktologijos poskyris, kur atliekamos įvairios operacijos ligoniams, sergantiems storosios ir tiesiosios žarnos ligomis, sukaupta didžiausia patirtis Lietuvoje gydant paraproktitus. Gydytojas koloproktologas medicinos mokslų dr. Antanas Norvaišis ir gydytoja koloproktologė Donata Rusteikienė kuruoja šį poskyrį. Per metus operuojama apie 80 ligonių, sergančių paraproktitu. Šiame skyriuje „uždaru“ metodu buvo atlikta hemorojaus operacija. Apie šį operavimo būdą pranešimus I Lietuvos koloproktologų konferencijoje, II centrinės Europos koloproktologijos simpoziume, vykusiame 1995 m. Brno (Čekija), skaitė aukščiausios kategorijos koloproktologas R. Keblas ir medicinos mokslų dr. G. Oleka. Gydytojai koloproktologai Donata Rusteikienė, Rima Žemaitaitienė, Antanas Norvaišis aktyviai dalyvauja Lietuvos koloproktologų draugijos veikloje, yra skaitę pranešimus Baltijos chirurgų asociacijos, Lietuvos chirurgų, Vidurio Europos koloproktologų, Lietuvos koloproktologų draugijų konferencijose ir suvažiavimuose, yra straipsnių proktologijos tematika Lietuvos ir užsienio moksliniuose žurnaluose autoriai. Gyd. Donata Rusteikienė yra Lietuvos koloproktologų draugijos valdybos narė. Anksčiau Lietuvos koloproktologų draugijos viceprezidentas ir valdybos narys buvo gyd. koloproktologas R. Keblas. Visi skyriaus gydytojai dalyvauja Vilniaus chirurgų draugijos veikloje. Chirurgė R. Žemaitaitienė skaitė pranešimus Baltijos chirurgų asociacijos, Lietuvos minimaliai invazinės chirurgijos draugijos, Lietuvos chirurgų suvažiavimuose apie skrandžio chirurgiją, laparoskopinę cholecistektomiją, išvaržų chirurgiją. Publikuota daug straipsnių įvairiomis chirurginėmis temomis moksliniuose žurnaluose „Lietuvos chirurgija“, „Medicinos teorija ir praktika“. Skyriaus gydytojai kelia kvalifikaciją tarptautinėse konferencijose ir stažuojasi užsienio ligoninėse. Šis skyrius palaiko dalykinius ryšius su Duisburgo, Kelno, Trineco, Kopenhagos universiteto chirurginėmis klinikomis. Be gydomojo, skyriuje vyksta ir mokslinis, metodinis bei pedagoginis darbas.
Nuo 1986 m. mūsų klinikoje pradėtas transkutaninis echoskopinis tulžies latakų obstrukcijos gydymas, kurio anksčiau Lietuvoje niekas netaikė. Šia tema medicinos daktaro disertaciją apgynė gyd. K. Strupas. Diagnozuojant ir gydant pilvo ertmės organų ligas, plačiai taikomos biopsijos, punkcijos, drenavimai naudojant ultragarsą. Be to, labai sutrumpėjo ligonių hospitalizavimo laikas. III abdominalinės chirurgijos skyriuje visada gausus būrys internų ir rezidentų – būsimųjų gydytojų. Skyriaus chirurgai, turėdami didžiulę darbo patirtį, geranoriškai moko chirurgijos meno būsimuosius gydytojus.
IV abdominalinės chirurgijos skyrius
Planinės chirurgijos skyrius VMKL įkurtas 1967 m. Pirmuoju skyriaus vedėju dirbo prof. Augustas Pronckus, nuo 1977 m. – Jonas Radvilavičius, nuo 1981 m. med. dr. Gediminas Kaluina, o nuo 1993 m. – Augis Rimantas. Skyrius buvo Hospitalinės chirurgijos katedros bazė, todėl čia, be gydomojo darbo, taip pat buvo kaupiama medžiaga moksliniams tyrinėjimams, įdiegti nauji diagnostikos ir gydymo metodai (pirmą kartą Lietuvoje atlikta laparoskopija), mokyti Medicinos fakulteto studentai, internai, rezidentai. Čia dirbo daug katedros darbuotojų: profesoriai A. Pronckus, V. Lapinskas, L. Mačiūnas, P. Plevokas, L. Noreika, asistentas G. Brimas, gydytojai Č. Kunevičius, O. Barisaitė, A. Skeivys.2001 m. reorganizavus Chirurgijos kliniką, neatidėliotina pagalba teikiama ir IV abdominalinės chirurgijos skyriuje (kas antrą dieną hospitalizuojami ligoniai, kuriems būtina skubi pagalba). Tačiau išliko ir skyriaus specifika: čia guldomi visi ligoniai, sergantys cukralige ir jos sukeltomis chirurginėmis komplikacijomis bei visi Vilniaus miesto ligoniai (nuo 2000 metų, uždarius Pabaltijo geležinkelio Vilniaus apygardos ligoninę), patyrę terminę traumą (nudegimų ir nušalimų).
Šiuo metu skyriuje darbuojasi gydytojai A. Rimantas, V. Asejev, V. Bartašiūnas, D. Budrys, A. Eidikis, V. Duoba, O. Sapon, D. Narmontas, J.Tumas. Vadovaujamos skyriaus vyr. slaugos administratorės H. Linkevič, dirba 12 bendrosios praktikos slaugytojų. Skyriuje yra 45 lovos (24 abdominalinės chirurgijos, 10 terminių traumų, 9 bendro profilio ir 2 dienos chirurgijos). Kasmet skyriuje gydoma per 1000 ligonių, atliekamos beveik visos abdominalinės operacijos, skydliaukės ir prieskydinių liaukų, kaulų – minkštųjų audinių, proktologinės, pūlingos operacijos; ligoniams, patyrusiems termines traumas, – nekrektomijos, odos persodinimo operacijos.
Skyriaus darbuotojai yra stažavęsi garsiausiose JAV, Norvegijos, Vokietijos, Danijos, Lenkijos, Šveicarijos, Rusijos klinikose, kai kurie iš jų skaitė pranešimus Vilniaus, Lietuvos ir tarptautiniuose chirurgų suvažiavimuose, plenumuose, konferencijose.
Urologijos skyrius
Iki 1959 metų urologinė patologija Vilniaus mieste buvo gydoma įvairių ligoninių chirurginiuose ir terapiniuose skyriuose. Specializuota urologinė pagalba pradėta teikti tais metais įsteigus Urologijos skyrių Vilniaus m. I tarybinėje klinikinėje ligoninėje. Šiame skyriuje ir buvo padėti urologijos, kaip savarankiškos chirurginės disciplinos, pagrindai Vilniaus mieste. Čia 1963 metais pirmąkart Lietuvoje pradėtos ekstrakorporinės hemodializės procedūros, o 1965 metais, paskyrus nuolatinį anesteziologą, atsirado prielaidos sudėtingoms urologinėms operacijoms atlikti. Nuo pat skyriaus įkūrimo jam vadovavo medicinos mokslų dr. S.Mičelytė, ji šias pareigas ėjo ir 1968 m. perkėlus skyrių į naująjį Vilniaus m. universitetinės ligoninės korpusą, iki pat 2007 metų. Prieš keturis dešimtmečius mūsų klinikose pradėjusio veikti skyriaus pagrindus taip pat kūrė gydytojai urologai – doc. A. Valinskas, gyd. E. Beriozovas, K. Gricius, K. Gubaris, T. Petraitis.Per šiuos dešimtmečius pagrindinės skyriaus darbo sritys buvo inkstų akmenligė, uropoetinės sistemos tuberkuliozė, sepsis, plastinės operacijos dėl hidronefrozės, šlaplės striktūrų. Skyrius buvo vienas pradininkų Lietuvoje atliekant transuretrines prostatos ir šlapimo pūslės operacijas; bendradarbiaujant su angiochirurgijos klinika, įdiegta inkstų navikų rentgenoangiografinė diagnostika ir paliatyvus inoperabilių navikų gydymo būdas – renalinių arterijų embolizacija. Čia bendradarbiauta su gydytojais iš JAV – dr. L. Seibučiu, dr. K. Bobeliu, dr. P. Kisieliumi, prof. V. Rusakovu (Rusija, Rostovas prie Dono), prof. S. Veselovskiu (Lenkija, Varšuvos medicinos akademija).
Pastaruosius keliolika metų medicina išgyvena radikalius pokyčius, susijusius su naujų minimaliai invazyvių technologijų įdiegimu į klinikinę praktiką. Ypač tai juntama urologijoje. Sekant Europos urologų asocijacijos metodines rekomendacijas, endoskopinės, laparoskopinės ir kitos minimaliai invazyvios gydymo metodikos vis dažniau nurodomos ne tik kaip pasirinkimo priemonė, bet ir kaip gydymo standartas. Turint galvoje, kad mūsų ligoninė iki 2010 metų įsipareigoja tapti ES standartus atitinkančia gydymo įstaiga, šių gydymo metodikų taikymas ir įrangos įsigijimas traktuotinas kaip gyvybinės svarbos reikalas. Ypač sparčiai vystomos šlapimo takų akmenligės gydymo metodikos – ekstrakorporinė smūginės bangos litotripsija, endoskopinė akmenų fragmentavimo ir pašalinimo įranga. Kadangi inkstų akmenligė nemažai metų yra didžiausia patologija mūsų skyriuje, daug pastangų buvo dedama šiai įrangai įsigyti. Nuo 1996 metų vasario 1 d. skyriuje veikia LR Vyriausybės lėšomis įsigytas ekstrakorporinės smūginės bangos litotriptorius „Sonolith 4000+”. Per 12 metų šiuo aparatu atlikta per 11 tūkstančių litotripsijos procedūrų. Iki šiol tai yra neabejotinai efektyviausiai ir stabiliausiai dirbantis šios rūšies aparatas Lietuvoje, bet jau tenka galvoti apie jo pamainą.
Nuo 1999 metų skyriuje atliekamos endoskopinės kontaktinio akmenų fragmentavimo ir šalinimo operacijos – ureteroskopinės ir perkutaninės litotripsijos. Šios rūšies operacijų palaipsniui gausėja, ir praėjusiais 2007 m. jų atlikta atitinkamai 89 ir 22. Akivaizdžiai pasikeitė ir kitos didžiausios urologinės patologijos – gerybinės prostatos hiperplazijos – operacinio gydymo taktika. Vien per pastaruosius 5 metus endoskopinio chirurginio gydymo – transuretrinės prostatos rezekcijos – dalis padidėjo nuo 66 proc. (60 iš 90 operacijų 2002 metais) iki 94 proc. (138 iš 147 operacijų 2007 m).
Plečiasi ir indikacijų laparoskopinei chirurgijai urologijoje sąrašas. Prieš keletą metų buvo apsiribojama varikocelės gydymu, o 2007 m., bendradarbiaujant su KMUK Urologijos klinikos vadovu doc. M. Jievaltu ir medicinos mokslų dr. D. Milonu, pradėtos laparoskopinės pieloplastikos, nefrektomijos, o laparoskopinių (retroperitoneoskopinių) ureterolitotomijų patirtis mūsų klinikoje – didžiausia Lietuvoje. Netolimoje perspektyvoje planuojama atlikti laparoskopines adrenalektomijas, limfadenektomijas, vėliau – taikyti laparoskopinę prostatos chirurgiją.
Skyriaus gydytojai aktyviai dalyvauja SAM finansuojamoje Prostatos vėžio prevencijos ir ankstyvos diagnostikos programoje. Padedant kolegoms onkourologams (prof. F. Jankevičius, dr. A. Sruogis, doc. A. Ulys) atliekamos radikalios retropubinės prostatektomijos operacijos gydant lokalizuotą prostatos vėžį. Artimiausiuose planuose – nervų pluoštą išsaugančios šios operacijos modifikacijos atlikimas, taip pat radikalios cistektomijos, gydant invazinį šlapimo pūslės vėžį.
Galima pasidžiaugti, jog skyriaus gydytojų kolektyvas – optimalus patirties ir jaunystės derinys. Šiuo metu skyriuje dirba gydytojai: doc. L. Andreika, V. Dasevičius, Z. Čekauskas, G. Glinskis, J. Sabalys, V. Keina; medicinos mokslų daktaro disertaciją apsigynė (2009 m.) jauniausias skyriaus gydytojas Darius Šilinis. Džiugu, kad skyriaus darbo ir bendravimo stilius imponuoja rezidentams – jie noriai renkasi mūsų mokymo bazę, gydytojais asistentais dirba rezidentai Ž. Karvelis ir M. Raščius.
Skyriaus darbuotojai aktyviai dalyvauja Lietuvos urologų draugijos darbe. Nuo 1994 metų draugijos valdybos nariu renkamas dabartinis skyriaus vedėjas E. Štarolis, gydytojai rengia pranešimus beveik kiekvienam draugijos susirinkimui. Kasmet 2–3 skyriaus gydytojai tobulinasi Europos urologų asociacijos kongresuose, atstovauja ligoninei regioninėse (Baltijos, Šiaurės rytų Baltijos) urologų konferencijose.
Anesteziologijos chirurgijos ir reanimacijos skyrius.
Chirurgijos ir urologijos operacinės
Atskirai dirbo anesteziologų grupė, aptarnaujanti kardiochirurginius ir angiologinius ligonius (prof. A. Marcinkevičiaus katedroje). Ten dirbo A. Baublys, G. Martinkėnas, J. Ivaškevičius, A. Matulionis, L. Zeldinas, B. Bogušauskienė, B. Jauniškienė, J. Norkaitis, V. Jurkuvėnas. Šiame skyriuje pradėję dirbti ir įgiję anesteziologo reanimatologo specialybės praktikos, perėjo į kitas ligonines ir kitus skyrius gydytojai A. Ručinskas, T. Ulevičiene, A. Peželienė, I. Čeponytė, L. Jovaiša, O. Mackin, M. Kardelienė, A. Drąsutytė, J. Serapinas, V. Dringelis, I. Giršeniova, N. Suchomlinova, S. Cibulskaitė, G. Kėkštas, V. Kazlauskas, B. Lakickas, A. Budrienė, A. Zarankienė, D. Charčenka, D. Norvaišytė, Z. Zaičik ir kt.
Reanimacijos skyriui buvo skirta 30 lovų (skyriui vadovavo med. dr. J. Norkaitis), tačiau dėl objektyvių priežasčių (nebuvo patalpų šioms lovoms išdėstyti) jos buvo padalintos į 4 reanimacines grupes: chirurgijos reanimacijai skirta 6 lovos, kardio- ir angiochirurgijos reanimacijai – 6 lovos, kardiologijos reanimacijai – 12 lovų, vaikų reanimacijai – 6 lovos. Vėliau buvo suformuoti atskiri skyriai ir 6 chirurginės reanimacijos lovos atsidūrė anesteziologijos chirurgijos reanimacijos skyriaus struktūroje.
Skyriuje nuo 2000 m. papildomai atsirado 1 lova ligoniui su sunkia termine trauma gydyti Vilniaus mieste.
Per metus gydoma apie 900 ligonių, sergančių chirurginėmis, urologinėmis, akušerinėmis ginekologinėmis ligomis. Teikiamos antrinio ir tretinio lygio reanimacijos paslaugos. Sukaupta didelė patirtis gydant sunkios būklės ligonius esant dideliam kraujavimui iš virškinamojo trakto, sepsiui ir septiniam šokui, gimdyvėms su sunkia patologija ar esant preeklampsijai ir eklampsijai, po sunkių abdominalinių, urologinių ir ginekologinių operacijų.
Prieš atidarant Vilniaus Greitosios pagalbos universitetinę ligoninę ir Santariškių klinikas, skyrius buvo mokomoji bazė. Čia buvo rengiami anesteziologai, tobulinosi kitų ligoninių gydytojai. Buvo parengta per 100 anesteziologų reanimatologų. Šiuo metu skyrius išlieka Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto akušerinės anesteziologijos rezidentūros mokymo baze (rezidentų vadovė – gyd. anesteziologė reanimatologė L. Miliūkštienė). Šiuo metu skyriuje dirba patyrę gydytojai anesteziologai reanimatologai G. Beržanskis, G. Dergačiov, R. M. Jakšienė, K. Juzeliūnienė, G. Keppul, L. Miliūkštienė, A. Kratavičienė, L. Novopolskaja, D. Riškova, L. Savickaitė, R. Valinskas, M. Švedienė, D. Bučas, J. Svetikienė, S. Novopolskis, L. Vinciūnas, R. Endzelytė, S. Grubliauskas, J. Serapinas, I. Michailova, S. Istigečev.
Visi gydytojai dalyvauja Lietuvos anesteziologų reanimatologų draugijos veikloje.
Per 40 metų skyriuje atlikta apie 250 000 anestezijų. Pastaraisiais metais atliekama apie 7000 anestezijų per metus – 40 proc. regioninių ir 60 proc. bendrų. Plačiai taikoma peridūrinė anestezija gimdymui nuskausminti (700 atvejų per metus). Kasdienėje praktikoje naudojami šiuolaikiniai medikamentai ir anestezijos priemonės.
Kraujagyslių chirurgijos raida Vilniaus m. klinikinėje ligoninėje (VMKL) ypatinga tuo, kad čia prasidėjo kraujagyslių chirurgijos, kaip naujos chirurgijos specialybės, kelias. Čia buvo ištobulintos ir sukurtos diagnostikos ir chirurginių bei endovaskulinių operacijų metodikos, iš čia jos pasklido po vėliau visoje Lietuvoje įkurtus kraujagyslių chirurgijos centrus.
Kraujagyslių chirurgijos centras dabar yra gydomasis, didaktinis, mokslinis ir metodinis centras, didžiausia ir vadovaujanti šios srities institucija Lietuvoje. Jame tiriami ir operuojami ligoniai, sergantys įgytomis ir įgimtomis kraujagyslių ligomis, mokomi universiteto Medicinos fakulteto studentai ir rezidentai, tobulinasi gydytojai. Per metus centre operuojama per 2000 ligonių ir konsultuojama apie 10 000. Čia dirba vienas habilituotas mokslų daktaras profesorius ir 6 mokslų daktarai, iš jų – 1 docentas. Iš viso dirba 18 chirurgų, 10 anesteziologų, 1 angiografijos ir endovaskulinės chirurgijos specialistas, 1 kardiologas.
Kraujagyslių chirurgijos tarnyba VMUL buvo įkurta 1967 m. gruodžio 1 d., kai prof. A. Marcinkevičiaus vadovaujama širdies ir kraujagyslių chirurgų grupė čia persikėlė iš 3-iosios miesto klinikinės ligoninės. Ją, be A. Marcinkevičiaus, sudarė V. Sirvydis, D. Kavoliūnas, V. Triponis, G. Uždavinys, E. Barkauskas ir G. Dirsė. Dalis šios grupės dirbo 3-iojoje miesto ligoninėje nuo 1963 m. rugsėjo 1 d. iki 1967 m. gruodžio 31 d. ir atliko daugiau nei 200 rekonstrukcinių kraujagyslių operacijų. Tai ir buvo tas chirurgų branduolys, kuris, tik persikėlęs į Antakalnį, iš karto pradėjo daryti aortos ir periferinių arterijų rekonstrukcines operacijas.
1968–1972 m. kraujagyslių chirurgijos tarnyba turėjo bendrosios chirurgijos skyriaus statusą. Kai Sovietų Sąjungos sveikatos apsaugos ministras 1972 m. išleido įsakymą dėl skubios kraujagyslių chirurgijos, šis skyrius pradėjo veikti kaip specializuotas Kraujagyslių chirurgijos skyrius. Jis buvo pirmasis naujos chirurgijos srities skyrius Lietuvoje ir Vilniaus universiteto Bendrosios chirurgijos katedros klinikinė bazė. Katedrai vadovavo prof. A. Marcinkevičius. Čia taip pat veikė atskiras Širdies chirurgijos skyrius, kuriam vadovavo V. Sirvydis. Jame kaip tik ir atsirado visos didžiosios širdies chirurgijos iniciatyvos.
Chirurgija
Ligonių priėmimas į Kraujagyslių chirurgijos skyrių prasidėjo 1968 m. sausio 2 d. Pirmoji skubi kraujagyslių operacija atlikta sausio 5-osios naktį. Operacija atlikta dėl šlaunies ir pakinklio arterijų trombozės. Padaryta trombektomija ir endarterektomija. Operavo V. Triponis, G. Uždavinys ir E. Kosinskas. Pirmoji planinė operacija padaryta taip pat sausio 5 d. Tai buvo klubo arterijos rekonstrukcija, panaudojant Kauno „Kaspino” pagamintą kraujagyslės protezą. Ją atliko prof. A.Marcinkevičius, asistuojant V. Triponiui ir V. Kleizai.
Tuo metu šiame skyriuje dirbo doc. V. Triponis (skyriaus vedėjas), mokslo darbuotojas E. Barkauskas, gyd. G. Dirsė, gyd. R. Žukas ir antraeilininkas doc. V. Kleiza. Vėliau prisidėjo doktorantė D. Triponienė. Per keletą metų kraujagyslių chirurgų grupė nuo 4 žmonių padidėjo iki vienuolikos 1991–2005 m. Skyriaus vedėjais dirbo: V. Triponis (1967–1983), E. Barkauskas (1983–1990), M. Gutauskas (1991–2005), G. Apanavičius ( 2005). Iki 2008 m. šiame skyriuje dirbo šie gydytojai: E. Janušauskas, A. Dranenka, S. Rumševičius, M. Sučila, P. Pauliukas, M. Vitkus, M. Gutauskas, R. Gutauskas, A. Kudaba, H. Ulevičius, B. Vaišnytė, A. Sudikas, N. Bičkauskas, S. Tvarionavičius, N. Markevičius, M. Paškevičius.
Pirmaisiais darbo metais buvo atliktos tokios rekonstrukcinės arterijų operacijos: šlaunies ir pakinklio arterijų endarterektomijos, šlaunies ir pakinklio arterijų autovenos šuntavimas, aortos ir klubo arterijų šuntavimas ir protezavimas kraujagyslių protezais, abdominalinės aortos protezavimas dėl plyšusios pilvo aortos aneurizmos. Šios operacijos buvo nebe naujos. Jos buvo atliekamos ir 3-iojoje miesto ligoninėje.
Buvo daroma ir naujų operacijų: bendrosios šlaunies arterijos pakeitimas išorine klubo arterija ir klubo arterijos protezavimas dirbtine kraujagysle, kai nebuvo jokio kito pakaitalo (V. Triponis), bifurkacinis šuntavimas, kartu atliekant abiejų giliųjų šlaunies arterijų endarterektomiją iki pat distalinių jos dalių (V. Sirvydis). Buvo padarytos pirmosios autovenos šuntavimo operacijos (V. Triponis, V. Sirvydis). Šie metai laikytini autovenos šuntavimo įsigalėjimo pradžia, nors pirmoji tokia operacija atlikta 3-iojoje miesto ligoninėje 1964 m. Kauno „Kaspino“ kraujagyslių protezai buvo naudojami iki 1973 m. Šie kraujagyslių pakaitalai atitiko visus tarptautinius standartus.
Pirmaisiais skyriaus darbo metais ir ligonių, ir operacijų buvo nedaug. Tačiau jau iš 3-iosios miesto ligoninės širdies ir kraujagyslių poskyrio veiklos nemažai rajonų chirurgų žinojo apie Vilniuje atliekamas kraujagyslių operacijas. Apie kraujagyslių chirurgijos skyriaus atidarymą ir jo veiklą buvo paskelbta rajono ligoninėse, išsiuntinėti laiškai visų ligoninių vyriausiesiems gydytojams ir chirurgijos skyrių vedėjams. Šį organizacinį darbą kuravo sveikatos apsaugos ministro pavaduotojas M. Zaikauskas. Doc. V. Triponis važinėjo po rajonines ir ypač respublikines ligonines skaitydamas paskaitas apie kraujagyslių ligas ir chirurgiją. Skyriuje greitai pradėjo daugėti ligonių.
Kitais metais (1969) buvo atlikta visiškai naujų operacijų: inksto arterijos ir jos šakų inkstų vartuose rekonstrukcija su autovenos lopu (V. Triponis), intratorakalinė aortos lanko šakų rekonstrukcija (V. Triponis), dviejų pasaito arterijų rekonstrukcija lėtinės jų okliuzijos atveju panaudojant torakoliumbotominį pjūvį (V. Triponis), aortos, klubo, šlaunies ir pakinklio arterijų vienmomentinė rekonstrukcija (V. Triponis), autovenos šuntas į a.tibialis posterior ties kulkšnimi (V.Triponis), klubo arterijos aneurizmos rezekcija (E. Barkauskas). Padaryta poraktinės venos rekonstrukcija (V. Triponis). Tais metais skyriuje buvo transplantuojami ir inkstai. Operacijas atliko A. Marcinkevičius, V. Kleiza ir B. Dainys.
1970 m. pasižymėjo naujų kraujagyslių chirurgijos sričių pritaikymu. Padarytos 7 visceralinių arterijų rekonstrukcijos. Pirmą kartą rekonstruota slankstelinė arterija (E. Barkauskas) ir padaryta pirmoji miego arterijos endarterektomija (E. Barkauskas). Toliau buvo operuojamos abdominalinės aortos aneurizmos, padarytos kelios portokavalinės sistemos šuntavimo operacijos (A. Marcinkevičius, V. Sirvydis, V. Triponis). Tais metais atliktos ir pirmosios inkstų transplantacijos. Šiose operacijose dalyvavo A. Marcinkevičius, V. Kleiza, B. Dainys, V. Sirvydis, V. Triponis, D. Triponienė, A. Baublys ir kt.
Iki 1975 m. kraujagyslių ligomis sergančių ligonių, kurie gydėsi skyriuje, skaičius nuo 600 padidėjo iki 1200, o kraujagyslių operacijų skaičius svyravo nuo 700 iki 900. Labai padaugėjo aortos lanko šakų operacijų. Dėl vazorenalinės hipertenzijos kiekvienais metais buvo tiriama 40–50 ligonių. Pradėtos sėkmingai daryti autovenos distalinės jungtys, įskaitant ir nugarinės pėdos arterijos šuntavimo operacijas (V. Triponis). Labai išsiplėtė portinės hipertenzijos chirurginis gydymas (G. Dirsė, V. Triponis, E. Barkauskas). Per šį laikotarpį padaryta nemažai sėkmingų inkstų transplantacijos operacijų.
1977–1983 m. – tai periodas, kai kraujagyslių chirurgija chirurginio gydymo metodikomis prilygo geriausiems Europos kraujagyslių chirurgijos centrams. Chirurgija tapo saugesnė, sumažėjo komplikacijų. Mirtingumas po operacijų 1968–1973 m. buvo 4–4,5 proc., 1980–1983 m. – 2,5–3 proc.
1979 m. pirmą kartą Lietuvoje buvo padarytos dvi sėkmingos rankos replantacijos. Viena padaryta išvykoje – „Raudonojo kryžiaus“ ligoninėje (V. Triponis), o kita – Vilniaus m. klinikinėje ligoninėje (V. Triponis).
1983 m., persikėlus širdies chirurgams į Santariškių ligoninę, vietoj Širdies chirurgijos skyriaus įkurtas antras Kraujagyslių chirurgijos skyrius. Jo vedėju tapo prof. V. Triponis. Skyriaus kolektyvą sudarė mokslo darbuotojai gydytojai D. Triponienė, M. Sučila., R. Gutauskas, H. Ulevičius, gydytojai ordinatoriai E. Janušauskas, B. Vaišnytė, A. Sudikas, gyd. G. Žukauskas. Vėliau pradėjo dirbti A. Usonis, T. Tarasevičius, gyd. kardiologė G. Versockienė. Per pastaruosius kelerius metus prisidėjo gyd. R. Vaitkevičius, T. Janušauskas.
Veikiant dviem skyriams, ligonių labai padaugėjo. Kiekvienais metais ligonių skaičius juose pasiekdavo 1700–2000, o operacijų skaičius – 1700 per metus. Šie skaičiai parodė, kad kraujagyslių ligomis sergančių ligonių, kuriems reikalinga chirurginė pagalba, yra labai daug ir kad Lietuvai 120 specializuotų lovų yra per mažai.
1983–1990 m. laikotarpiui kraujagyslių chirurgijai buvo būdingi šie bruožai: geresni didelių rekonstrukcinių operacijų, atliekamų sunkiems, senyvo amžiaus ligoniams, rezultatai, mažesnis pūlingų komplikacijų skaičius, konsultacinio darbo kitose ligoninėse mažinimas pervežant ligonius skubioms operacijoms į centrą, regioninės nejautros įsigalėjimas. Visi iki 1981 m. į kraujagyslių chirurgiją atėję gydytojai jau galėjo daryti skubias ir planines operacijas. 1990 m. sausio 11 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu buvo įkurtas kraujagyslių chirurgijos Anesteziologijos reanimacijos skyrius.
1990 m. pabaigoje kraujagyslių chirurgų grupė, vadovaujama prof. E. Barkausko, perėjo dirbti į naujai atidarytą Greitosios pagalbos Vilniaus m. ligoninę, į ten įkurtą specialų vadinamąjį Insultų chirurgijos arba Neuroangiochirurgijos skyrių. 1995 m. atidarytas Kraujagyslių chirurgijos skyrius Klaipėdos jūrininkų ligoninėje. Jo vedėju išvyko dirbti aukštos kvalifikacijos chirurgas ir mokslo entuziastas medicinos mokslų daktaras R. Gutauskas. Tai pirmasis kraujagyslių chirurgas, išaugęs šiame kolektyve ir sukūręs savarankišką kraujagyslių chirurgiją ligoninėje, neturėjusioje jokių šios medicinos srities tradicijų.
2005 m. ir vėliau grupė kraujagyslių chirurgų (M. Gutauskas, S. Tvarionavičius, R. Breivis, M. Sučila, B. Vaišnytė) perėjo dirbti į Vilniaus universiteto Santariškių klinikas.
Iki 1990 m. kraujagyslių chirurgijos skyriai formaliai tebebuvo Bendrosios chirurgijos klinikos sudėtyje. Tais metais buvo įkurta Kraujagyslių chirurgijos klinika, o jos vadovu išrinktas prof. V.Triponis, nuo 1967 m. iki 1983 m.buvęs 1-ojo kraujagyslių chirurgijos skyriaus, o nuo 1983 m. iki 1991 m. – 2-ojo kraujagyslių chirurgijos skyriaus vedėjas. 1991 m. 1-ajam kraujagyslių chirurgijos skyriui pradėjo vadovauti gyd. M.Gutauskas, o 2-ajam kraujagyslių chirurgijos skyriui nuo 1992 m. – gyd. E. Janušauskas.
Nuo 1991 m. iki 1997 m. toliau daugėjo sunkių užleistų ligonių. Todėl pooperacinis letališkumas kai kuriais metais padidėjo iki 4–5 proc. Labai padaugėjo operacijų dėl abdominalinės aortos aneurizmos. 1970–1980 metais jų būdavo daugiausia 10–15 per metus, o šiuo laikotarpiu dėl abdominalinės aneurizmos operuota per 40 ligonių. Labai padaugėjo smulkių arterijų operacijų. Per metus buvo padaroma apie 130 blauzdos ir apie 30 pėdos arterijų šuntavimo operacijų. Labai išsiplėtė portinės hipertenzijos chirurgija, ypač vaikų (gyd. M. Gutauskas). Be to, M.Gutauskas padarė keletą unikalių operacijų ligoniams, sergantiems kepenų vėžiu, ir atgaivino prieš 20 metų pradėtą kepenų vėžio chirurgiją, kuri tuo metu buvo nesėkminga ir užgeso. Per šį laikotarpį padarytos kelios sėkmingos torakoabdominalinės aneurizmos operacijos (V. Triponis). Padaryta keletas drąsių ir sėkmingų supūliavusio aortos kraujagyslinio protezo pašalinimo ir aortos pakartotinos rekonstrukcijos operacijų (H. Ulevičius). Vystoma besimptomė miego arterijos chirurgija (N. Bičkauskas). Atlikta daug sėkmingų ekstraanatominių kaklo arterijų šuntavimo operacijų (M. Gutauskas, A. Dranenka, A. Kudaba ir kt.). 1988 m. skyriai gavo ultragarso aparatą (B-mode), vėliau buvo aprūpinti personaliniais aukštos kokybės doplerio aparatais, o 1995 metais sveikatos ministro įsakymu kraujagyslių chirurgijai Vilniaus m. universitetinėje ligoninėje buvo skirtas dvigubo skenavimo aparatas su spalvotu dopleriu. Vėliau ultragarso diagnostika labai pagerėjo gavus daugiau aparatų.
1994 m. mirė gyd. G. Dirsė. Tai buvo vienas ryškiausių gydytojų, dirbusių kraujagyslių chirurgijoje nuo pat pirmos jos atsiradimo šioje ligoninėje dienos ir palikusių ryškų pėdsaką Lietuvos kraujagyslių chirurgijoje.
Pirmieji angiografijos specialistai šioje ligoninėje buvo patys kraujagyslių chirurgai. Daugiausia angiografinių tyrimų padarydavo V. Triponis ir D. Kavoliūnas. Jos buvo atliekamos rentgeno skyriuje, kuriam vadovavo gyd. Vl. Ivanauskaitė. Ji sudarė visas sąlygas dirbti. Angiografijos buvo atliekamos tik punkciniu būdu, transliumbaliai punktuojant aortą arba periferines arterijas. Patys chirurgai pasigamino primityvų kasečių keitiklį ir rankinį injektorių. 1970 m. pradėjo veikti Elema Schönander. Siemens angiokardiografijos aparatas įrengtas 1980 m. Jis labai išplėtė angiografijos galimybes atliekant smegenų arterijų ir visceralinių aortos šakų kontrastinius tyrimus, taip pat tik juo buvo galima pradėti daryti angioplastikas. Iki 1983 m. šiam skyriui vadovavo E. Kosinskas. Nuo 1983 m. skyriui pradėjo vadovauti J. Žiburkus. Jis 1994 m. padarė pirmąsias arterijų stentavimo operacijas, išvystė smegenų arterijų selektyvinę angiografiją naudodamas kinoangiografijos technologiją, atliko pirmąsias kaklo arterijų angioplastikas. Toliau darė koronarografijas. S. Ščerbinskas pradėjo daryti sudėtingas selektyvias angiografijas, daugiausia smegenų, visceralinės kraujotakos sutrikimams diagnozuoti. Toliau buvo sėkmingai daroma ir koronarografija, kadangi širdies chirurgai neturėjo angiografijos aparato. Koronarografijos poreikį diktavo labai progresyvi mūsų ligoninės kardiologinė tarnyba. Nuo 1994 m. skyriui vadovauja gyd. S. Ščerbinskas. Čia dar dirbo A. Grigaliūnas. Trumpą laiką šiame skyriuje stažavosi ir dirbo M. Griškevičius. Per pastaruosius dvejus metus labai padaugėjo angioplastikos operacijų. Dabar jų skaičius siekia 400. Yra atliekamos visceralinių, inkstų arterijų, miego, poraktinės arterijos angioplastikos. Pastaruoju metu ypač sėkmingai daromos smulkiųjų arterijų, imtinai iki pėdos arterijų angioplastikos, endovaskulinėmis operacijomis gydomos kraujagyslių displazijos.
2005 m. pradėjo veikti naujausios kartos angiografijos aparatas Shimadzu, rekonstruotas Elema Schönander angiografijos aparatas. Kraujagyslių chirurgai plačiai taiko ir kompiuterinę tomoangiografiją. Ligoninėje modernus kompiuterinės tomografijos aparatas pradėjo veikti 2006 m.
Mokslinė veikla
Į Kraujagyslių chirurgijos skyrių 1968 m. atėjo dirbti du mokslų daktarai V. Triponis (1966 m.) ir E. Barkauskas (1968 m.). Jų pavyzdžiu į mokslo tiriamąjį darbą įsitraukė G. Dirsė, kuris eksperimentavo gyvuliams sukeldamas pasaito ūmią ischemiją ir nustatė žarnyno atsikūrimo galimybes revaskuliarizuojant pasaitą. D. Triponienė vadovavo grupei, kuri kartu su A. Kudaba atliko eksperimentus kepenų transplantacijos sityje. Inkstų persodinimo operacijas eksperimento metu atliko B. Dainys. V. Triponis eksperimentavo galūnių replantacijos srityje ir tyrė galimybes atkurti raumenų ląstelių funkciją po užtrukusios išemijos. M. Gutauskas atliko eksperimentines kasos transplantacijas ir pirmą kartą Lietuvoje eksperimentiniam gyvūnui sėkmingai persodino kasą. Daugelis mokslo darbų buvo atliekami tyrinėjant kraujagyslių ligas, jų gydymo būdus, ieškant naujų chirurginio gydymo metodų. Iki 1970 m. kraujagyslių chirurgija pasaulyje dar buvo nauja medicinos sritis, todėl visi chirurgai, tuomet dirbę šioje ligoninėje, labai aktyviai dalyvavo moksliniame darbe. 1969 m. J. Žemkauskaitė nustatė, kaip kinta kraujo krešėjimas po rekonstrukcinių operacijų. 1970 m. buvo apgintos 2 mokslų daktaro disertacijos: D. Triponienė ir D. Kavoliūnas apibendrino Kraujagyslių chirurgijos skyriuje sukauptą klinikinę medžiagą. Tai buvo pirmosios Lietuvoje disertacijos iš rekonstrukcinės kraujagyslių chirurgijos. S. Rumševičius apgynė daktaro disertaciją (1975) apie angiografinę kraujagyslių ligų diagnostiką. A. Kudaba dirbo naujų kraujagyslių pakaitalų srityje, tirdamas bambos virkštelės venos panaudojimo galimybes šlaunies ir pakinklio arterijų operacijoms. Arterijų konservavimo srityje dirbo gyd. B. Vaišnytė. M. Sučila ir A. Dranenka 1982 m. apgynė daktaro disertacijas apie skubią kraujagyslių chirurgiją. M. Sučila ištyrinėjo 637 embolektomijų rezultatus ir nustatė veiksnius, lemiančius šių operacijų rezultatus. A. Dranenka apibendrino 259 ligonių, operuotų dėl arterijų traumos, duomenis. 1982 m. buvo apgintos 2 habilituoto daktaro disertacijos. Tai – V. Triponio disertacija, kuri buvo skirta kraujagyslių protezų, išbuvusių žmogaus organizme 10–14 metų, biologinių ir tekstilinių sluoksnių tyrimui, panaudojant elektroninę mikroskopiją ir spektrografiją, taip pat chirurginių metodų sutrikusiai protezų funkcijai atnaujinti kūrimui. E. Barkausko disertacija buvo skirta slankstelinių arterijų rekonstrukcijos rezultatams įvertinti. Tai buvo visai nauja problema Sovietų Sąjungoje, mažai nagrinėta ir užsienyje. Daktaro disertacijas sėkmingai apgynė M. Gutauskas (1985), išnagrinėjęs kasos persodinimo galimybes eksperimento sąlygomis, R. Gutauskas (1983), tyrinėjęs regioninės kraujotakos pakitimus ligoniams, sergantiems periferinių arterijų okliuzine liga, P. Pauliukas daktaro disertaciją apgynė iš širdies chirurgijos srities. Galdikas daktaro disertacijoje (1987) nagrinėja kraujagyslių protezų supūliavimo priežastis, labiausiai atkreipdamas dėnesį į bakterinius veiksnius. Habilituoto daktaro disertaciją parašė pasinaudojęs eksperimentine medžiaga, kurią sukaupė dirbdamas Berne 1992 m. Joje, prisilaikant klasikinių metodikų, išnagrinėta vieno naujausių sintetinių kraujagyslių pakaitalų elgsena eksperimentinio gyvulio organizme. A. Usonis dirbo mokslinį darbą smulkiųjų arterijų patologijos srityje. Disertaciją apgynė 1991 m.
Kraujagyslių chirurgai visi kartu turi daugiau kaip 700 mokslinių publikacijų. Nemažai jų prestižiniuose tarptautiniuose žurnaluose. Mokslinius pranešimus skaitė įvairiuose Baltijos valstybių, Sovietų Sąjungos miestuose, taip pat užsienio valstybėse – Prancūzijoje, Anglijoje, JAV, Šveicarijoje, Vokietijoje, Italijoje, Graikijoje, Olandijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Čekijoje ir kt. Pagrindinės mokslinio darbo kryptys: aortos ir jos šakų, pilvo aortos aneurizmų chirurgija (V. Triponis, E.Janušauskas, H. Ulevičius), smulkių arterijų chirurgija ir diabetas (D. Triponienė), portinės sistemos chirurgija (M. Gutauskas), miego arterijos chirurgija (N. Bičkauskas), venų chirurgija (D. Triponienė, N. Markevičius), embolijų ir trombozių diagnostika ir chirurginis gydymas (M. Sučila). Kraujagyslių chirurgijos klinika parengė doktorantus N. Markevičių, I. Gudgalytę, R. Dagilaitį, V. Zabulį, R. Vaitkevičių (vad. V. Triponis).
Centras bendradarbiauja su užsienio universitetų ir ligoninių kraujagyslių chirurgais. Iki 1986 m. buvo vykdomos moksliniai darbai su Greifsvaldo universiteto chirurgine klinika ir Erfurto medicinos akademijos kraujagyslių chirurgais, Berlyno Humboldtų universiteto kraujagyslių chirurgijos skyriumi, Hamburgo Raudonojo Kryžiaus ligoninės radiologijos skyriumi, Hamburgo Dr. Guth ligoninės kraujagyslių chirurgijos, Karolinskos instituto neuroradiologijos skyriais, Budapešto vaikų chirurgijos klinika. Į Europos kraujagyslių displazijų fakulteto veiklą 1993 m. įsitraukė prof. V. Triponis.
Pedagoginis darbas
Pedagoginis darbas dirbamas nuo 1968 m. Tuomet studentai buvo mokomi bendrosios chirurgijos. Praktikos darbus iki 1983 m. studentams organizavo dauguma kraujagyslių chirurgų, nepriklausomai nuo to, kokiu etatu dirbo. Pedagoginį darbą čia dirbo V. Triponis, E. Barkauskas, P. Pauliukas, R. Gutauskas, M. Gutauskas, J. Galdikas ir kt. 1984 m. V. Triponiui ir E. Barkauskui suteikti profesorių vardai. J. Galdikui profesoriaus vardas suteiktas 1996 m. Docentų vardai konkurso būdu suteikti D. Triponienei (1991) ir M. Sučilai (1996). Nuo 1990 m. Kraujagyslių chirurgijos klinikoje skaitomos paskaitos apie kraujagyslių chirurgiją, vedami seminarai. Čia dirba bendrosios chirurgijos ir kraujagyslių chirurgijos rezidentai. Be universitete dirbančių darbuotojų, pedagoginį darbą atlieka ir ligoninėse dirbantys gydytojai. Tai – E. Janušauskas, N. Bičkauskas, M. Gutauskas, S. Ščerbinskas. Buvo išleistos šios knygos: prof. V. Triponis su kitais autoriais 1980 m. parašė vadovėlį „Klinikinė chirurgija”, 1981 m. – knygą „Chirurginės arterijų ligos” (kartu su E. Barkausku), 1995 m. – knygą „Angiologija ir kraujagyslių chirurgija”, kurią sudaro 12 paskaitų 6 kurso medicinos studentams (kartu su D. Triponiene), knygą „Kojų giliųjų venų trombozė“ (1999). V. Triponis yra knygos „Širdies-kraujagyslių ligų klasifikacija ir diagnozių formulavimas” bendraautorius (1980). Parašyta ir išleista knyga „Diabetinės pėdos sindromas“ (V. Triponis ir D. Triponienė, 2000), „Angiologijos ir kraujagyslių chirurgijos klinikiniai uždaviniai“ (V. Triponis, D. Triponienė, E Barkauskas, 2008), sukurti „Kraujagyslių chirurgijos savitikros testai“ elektroninei aplinkai ir parengtas kraujagyslių chirurgijos kursas nuotolinėms podiplominėms studijoms (V. Triponis, D. Triponienė, 2008). Abu pastarieji darbai parengti pagal Europos Sąjungos projektą „Žmogiškųjų išteklių kokybės gerinimas Vilniaus universitete ruošiant kraujagyslių chirurgijos specialistus“.
