Slaugytojai – viena svarbiausių dedamųjų šiandienos medicinoje
„Mieli slaugytojai, esate medicinos komandos priekyje: sujungiate visus, įžengusius pro ligoninės duris – pirmieji pasitinkate skyriuje, prie konsultacijų, tyrimų kabinetuose, operacinėse. Į Jus krypsta ir pacientų, ir kolegų žvilgsniai“ – Tarptautinės slaugytojų dienos proga sveikindama slaugytojus, į kolegas kreipėsi Vilniaus miesto klinikinės ligoninės direktorė dr. Aušra Bilotienė Motiejūnienė, pabrėždama slaugos ir slaugytojų svarbą šiuolaikinėje medicinoje, kaip neatsiejamą gydymo dalį ir vieną svarbiausių dedamųjų šiandienos pažangioje personalizuotoje medicinoje.
Slaugos darbe svarbiausia – tikslios ir gilios žinios, operatyvus veikimas
Slaugos srityje nedirbama „rytoj“, privaloma veikti iš karto, pagal esamą situaciją „ čia ir dabar“. Tam reikalingos nuolatinis tobulėjimas, mokymasis, labai svarbios ir asmeninės slaugytojo savybės, puoselėjančios, tiek paciento, tiek medicinos darbuotojo orumą. Pasak slaugytojos Aivos Kairytės, laikinai vykdančios Vilniaus miesto klinikinės ligoninės vyriausiosios slaugos administratorės pareigas, slaugytojo profesija – daugialypė, reikalaujanti daug įvairių žinių ir įgūdžių, tačiau ir pačios sudėtingiausios situacijos sprendžiasi, kai įdedama išminties, širdies šilumos, kai dirbama darnioje komandoje. 23 metus slaugytojos darbo stažą turinti Aiva prisimena: „Slaugytoja tapau visai netyčia. Mama dar ir dabar juokiasi, juk sakei, kad nieko bendro su medicina neturėsi. Neturiu paaiškinimo, kodėl tada taip pasielgiau, tiesiog nuėjau ir pridaviau dokumentus, įstojau, baigiau kolegiją. Vėliau, labai norėjosi aukštojo išsilavinimo, baigiau Lietuvos sveikatos medicinos universitetą, ir jau 23 metus dirbu slaugytoja“. A. Kairytė pasakoja, kad dabar slaugytojos darbas jai – beveik visas gyvenimas ir sako, kad daugiau nelabai mokėtų ar norėtų dirbti kitą darbą. „Mūsų darbe kiekviena diena kitokia, vis kiti žmonės, kitokios situacijos“
Kaip atrodo slaugytojo diena?
Kasdienis slaugytojo darbas yra be romantikos – didelis tempas, darbas reikalauja daug fizinių, moralinių ir psichologinių jėgų. Slaugytojai be tiesioginių darbų, turi bendrauti su pacientu – atlikti sudėtingas procedūras ir palaikyti emocinį ryšį su juo. Dirbant šį darbą, reikia mokėti išklausyti, padėti, užjausti, turėti didelę kantrybę. Šiam darbui reikalingos ne tik profesinės žinios, bet ir tinkamas dėmesys pacientui bei jo artimiesiems.
„Kiekviena darbo diena prasideda nuo „Labas rytas“ kiekvienam pacientui, kolegai“, - šypsosi slaugytoja Aiva Kairytė. Kartais, pasakoja Aiva, einant į darbą, dėliojiesi dieną, tačiau koks nors neplanuotas įvykis ar situacija gali apversti viską aukštyn kojomis, todėl labai svarbu – greita reakcija, profesionalus veiksmas, pozityvumas ir gera nuotaika: „Mūsų darbe labai reikalingas atidumas, kruopštumas, atsakingumas, tolerancija, didžiulė kantrybė. Kantrybė reikalinga ne tik dirbant su pacientais, tačiau ir bendraujant su kolegomis. Visų medicinos darbuotojų darbas yra komandinis, visi dirbame kartu, bendradarbiaudami. Turime sugebėti sutarti ir su kitais komandos nariais, ir su pacientais, ir su pacientų artimaisiais. Todėl mūsų darbe labai svarbus individualus priėjimas prie kito žmogaus. Dabar, po tiek darbo metų, jau galiu nuspėti, kaip su kuriuo žmogumi pradėti bendravimą. Su vienais galima pajuokauti, su kitais ir apie savo žvilgsnį reikia pagalvoti, nes gali tiek žmogui užtekti, kad jis supyktų ar įsižeistų“.
Po kiekvienos darbo pamainos, perduodant pacientus kitos slaugytojos priežiūrai, aptariama konkreti kiekvieno paciento fizinė, emocinė būklė, atliktos ir dar reikalingos atlikti procedūros, svarbi kiekviena detalė apie paciento savijautą.
1-ojo vidaus ligų skyriaus vyresnioji slaugos administratorė, šiais metais apdovanota Lietuvos nusipelniusios slaugytojos ženklu Natalija Liepienė,
ligoninėje dirbanti ne vieną dešimtmetį, pasakoja: „Kiekviena darbo diena prasideda penkiaminutė, perduodame vieni kitiems viską, kas atsitiko per budėjimą, kas gero, kas blogo, kokios problemos iškilo. Ir po to skubame pas pacientus. Darbą pradedame nuo gydytojų paskyrimų pacientams: einam injekcijas daryti, skubame paimti kraują tyrimams. Rytas būna labai intensyvus. Visas procedūras reikia atlikti laiku ir tiksliai. O baigiantis dienai, naktinei pamainai reikia irgi viską tiksliai perduoti. Juk svarbi kiekvieno paciento būklė – spaudimas, hemoglobinas ir kt. Mūsų skyriuje labai intensyvus darbas vyksta visą parą nenutrūkstamai, pacientai sudėtingi. Studentai praktikantai sako: „Mes labai mylime jūsų skyrių, nes labai daug visko išmokstame ir pamatome, sužinome tokių dalykų, kurių nelabai kur pamatysi“. Nors mūsų skyriuje emociškai nėra lengva dirbti: čia daug pergyvenimų, daug sudėtingų, vyresnio amžiaus pacientų, mirčių yra. Ir jaunimas būna su labai sunkiomis diagnozėmis, visi išgyvenimai praeina per mūsų širdis. Emociškai atsijungti per daugybę darbo metų aš taip ir neišmokau. Būna, išeini net atostogauti ir galvoji, o kaip sekasi vienam ar kitam pacientui? Ar mums pavyko jį stabilizuoti? Nuolat galvoju apie kolegas, ar viskas pavyks, ar nebus kokių problemų. Būna, labai prisiriši prie paciento. Ateini atlikti procedūrų, pacientai pradeda pasakoti savo gyvenimo istorijas, įsijauti į jų gyvenimą. Ir tada kiekvienas pacientui pasakytas žodis yra labai svarbus jo palaikymui. Net išsirašę pacientai, būna, skambina, dėkoja ir tas užsimezgęs ryšys neretu atveju nenutrūksta. Aš dažnai sakau, kad ligoninė yra antri mūsų namai“.
Kaip atrodytų ligoninė be slaugytojų?
Natalija Liepienė pasakoja neseniai perskaičiusi, kad specialistų paskaičiavimais 2030 metais, jei niekas nesikeis, labai trūks slaugytojų ir labai susirūpino - o kaip ligoninė funkcionuos be jų: „Juk joks robotas neturi jausmų. Jis nesupras žmonių, nepajaus paciento. Ligoninės be slaugytojų, kurios kiekvienam pacientui skiria daug meilės ir rūpesčio, neįsivaizduoju. Be slaugytojų labai liūdna būtų, net nenoriu prisileisti tokios minties, kaip bus su pacientais? Taip, robotai gali padėti operacijų ir kitų procedūrų metu, tačiau perteikti slaugytojų atsidavimo ir meilės niekaip.“ Slaugytojos specialybę N. Liepienė rinkosi vedina noro padėti žmonėms. „Aš vaikystėje sirgau tikrai nedaug. Tačiau pažįstamų vaikai labai sirgo ir, dar besimokant mokykloje, su drauge pradėjome domėtis, kaip jiems pagelbėti. Įstojome kartu į mediciną. Kai aš pradėjau dirbti ir atvėriau šios ligoninės duris, man buvo 19 metų. Pirmoji patirtis buvo darbas operacinėje. Tačiau man labiau patinka dirbti terapiniame skyriuje su žmonėmis. Aš turiu bendrauti, kvėpuoti jais. Nuolat ieškau galimybių tobulėti, dalyvauju įvairiuose kursuose, konferencijose, stengiuosi žengti koja kojon su visomis naujovėmis. Kolegei antrina ir A. Kairytė: „Dirbant slaugytojo darbą, pirmiausią reikia turėti pakankamai profesinių žinių ir nuolat jas tobulinti. Kad neprarastum kvalifikacijos, turi nuolat domėtis naujovėmis, mokytis, tobulėti, įgyti naujų įgūdžių“.
Kas slaugytojo darbe sunkiausia ir kas labiausiai motyvuoja?
Slauga – tai tokia sveikatos priežiūros sritis, kurioje susilieja medicina ir rūpinimasis žmogumi. „Slaugytojo darbe man sunkiausia emocinė darbo pusė. Dabar labai trūksta personalo, visą laiką įtampa, kad viską atlikti gerai, atlikti sąžiningai. Kažkada kalbėjome su kolegėmis, gal ateis ta diena, kai nereikės ligoninės, nebus pacientų. Deja… Visuomenė sensta, vyresnio amžiaus pacientų vis daugėja, darbas tikra nelengvėja. Tačiau tie žmonės, kurie renkasi slaugytojo specialybę, pasirengę sąžiningai ir nuoširdžiai atlikti savo darbą, juk tai kaip gyvenimo būdas, o Vilniaus miesto klinikinė ligoninė – jau kaip mano namai“, - pasakoja N. Liepienė.
„Visi žinome, dabar slaugytojų visur trūksta, darbas tikrai nėra lengvas. Tačiau aš galvoju, jei negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį į situaciją. Ateini į darbą, žinai, kiek pacientų turi, gauni gydytojų paskyrimus pacientams ir esi pati sau šeimininkė, eini ir po truputį darai viską, kas priklauso ir ką padiktuoja konkrečios situacijos. Svarbu nekelti streso sau ir kitiems. Tai ne visada būna lengva, tačiau, pakeitus požiūrį, tikrai įmanoma“ – dalinasi A. Kairytė.
Vilniaus miesto klinikinė ligoninė – Aivai pirmoji ir vienintelė darbo vieta. Daugiau nei prie 23 metus, pradžioje čia, kartu su kitomis studentėmis, atliko praktiką ir liko nuolatiniam darbui. Paklausta, kodėl tiek metų dirba šioje darbovietėje, Aiva sako: „Mane labai motyvuoja kolegos, kolektyvas. Labai susigyvenome visi. Nėra pas mus jokių laiptelių – „aš gydytojas“ arba „tu slaugytojo padėjėja“. Visi dirbame labai draugiškai ir tai yra labai svarbu. Labai svarbu jausti kolektyvo palaikymą bet kokioje situacijoje. Aišku, būna visko, tačiau kur nebūna? Svarbu – kalbėtis, pagelbėti, jei reikia pagalbos kitam, ar priimti pagalbą, kai pačiam jos reikia.“
Kolektyvo, su kuriuo dirba svarbą, pabrėžia ir Natalija Liepienė: „Didžiausiais džiaugsmas kiekvieną dieną man – nuostabus ir pozityvus kolektyvas. Aš labai myliu savo darbą, savo profesiją, labai myliu Vilniaus miesto klinikinę ligoninę, čia tikri mano namai. Aš čia užaugau. Ir labai didelis džiaugsmas, kai galiu kolegoms perteikti savo žinias, energiją. Kai būna sunku – mes visi kartu, kai būna gera – taip pat kartu, padedam vienas kitam. Man didžiausia motyvacija – mano ligoninė, mano skyrius, mano profesija“.
N. Liepienė sako, kad Lietuvos nusipelniusios slaugytojos apdovanojimas jai buvo labai netikėtas. „Esu labai dėkinga, kad mano darbas, mano kolektyvas taip įvertintas. Juk aš be kolektyvo būčiau niekas, negalėčiau be jų tiek metų pradirbti. Man šis apdovanojimas – viso mūsų nuostabaus kolektyvo darbo įvertinimas. Aš didžiuojuosi, esu labai sujaudinta, kad mažas mano indėlis į Lietuvos medicinos darbą buvo įvertintas. Kiekvienas mūsų ligoninės darbuotojas vertas apdovanojimo. Be komandos aš tikrai niekas, ir labai myliu savo darbą“.
Šiandien slaugytojai – savarankiški aukštos kvalifikacijos specialistai
Vyriausiosios ligoninės slaugos administratorės pozicijoje A. Kairytė dirba tik mėnesį, tačiau pasakoja, kad pokyčiai ir naujos patirtys dideli. „Man tai su niekuo nepalyginama darbo patirtis. Kartais tekdavo pavaduoti skyriaus vyresniąją slaugytoją jos atostogų metu, tačiau darbų ir atsakomybių kiekiai nesulyginami. Vėl mokausi, viską rašausi, aiškinuosi. Norint atlikti bet kokią užduotį, kol kas man reikia aiškintis viską nuo pradžių. Gerai, kad pasilikau nedidelį krūvį Pilvo chirurgijos skyriuje, einu ten dabar „galvą pravėdinti“. Tikrai nenoriu visai atsisakyti darbo su pacientais. Atrodo, kai nueinu į skyrių, ten gyvenimas visai kitoks, kitos problemos ir kiti rūpesčiai. Yra tekę girdėti, kad „administracija nieko neveikia“. Dabar savo kailiu patyriau, kad administracinis darbas labai imlus ir atsakingas, o įstaigoje administracijos darbuotojų beveik nesimato, nes visi dirba labai dideliais krūviais, neatsitraukdami iš savo darbo vietų.“
Tarptautinės slaugytojo dienos proga kolegoms ir sau Aiva Kairytė linki kantrybės, sveikatos, geros nuotaikos, lengvo darbo. „Juk, kai būname pozityviai nusiteikę, kai žinome, kad esame viena komanda, gali būti ir labai daug pacientų, gali ištikti sudėtingos situacijos, tačiau visi darbai vyksta sklandžiai.“
N. Liepienė pasakoja, kad per daug metų požiūris į slaugytojo specialybę stipriai keičiasi. Ir patys slaugytojai jau ne tik gydytojų pagalbininkai, o savarankiški aukštos kvalifikacijos specialistai. Sveikindama kolegas Tarptautinės slaugytojų dienos proga, Natalija sako: „Noriu, kad visi būtų laimingi, sveiki, kad išsipildytų visų visos svajonės. Kad darbe būtų gera atmosfera, pasitikėtume vieni kitais, kad būtų šilti santykiai. Visais laikais, nuo pat įsikūrimo, Vilniaus miesto klinikinė ligoninė buvo pati gražiausia, čia dirbo ir dirba geriausi savo srities specialistai, darbščiausias, draugiškiausias kolektyvas. Visiems linkiu ramybės, sveikatos ir, kad ligoninė toliau klestėtų, priimtų ir išgydytų kuo daugiau pacientų“.
Tarptautinė slaugytojų diena visame pasaulyje minima kasmet gegužės 12 d. – šiuolaikinės slaugos įkūrėjos Florencijos Naitingèil (Florence Nightingale) gimtadienio proga. Kiekvienais metais Tarptautinė slaugytojų taryba paskelbia aktualią temą, į kurią atkreipiamas ypatingas dėmesys. 2024 metų tema: “Mūsų slaugytojai. Mūsų ateitis. Ekonominė slaugos galia”. Tai praėjusių metų pagrindinės temos “Mūsų slaugytojai. Mūsų ateitis” tęsinys, kuria siekiama atkreipti dėmesį į ekonominę slaugos galią.
Tarptautinės slaugytojų tarybos prezidentė dr. Pamela Cipriano, pristatydama šių metų temą, paaiškino jos pasirinkimo motyvus: „Nepaisant to, kad slauga yra sveikatos priežiūros pagrindas, ji dažnai būna nuvertinama, susiduria su finansavimo stoka bei netinkamu visuomenės požiūriu“. Ji pabrėžė, kad būtina sutelkti dėmesį į ekonominę slaugos galią, siekiant parodyti, kaip strateginės investicijos į slaugą gali duoti didelę ekonominę ir visuomeninę naudą.
