Vilniaus miesto klinikinė ligoninė – tai pagrindinė ligoninė Vilniaus miesto gyventojams. Covid pandemijos metu jį įgavo išskirtinę paskirtį: ligoninėje buvo gydomi tik Covid-19 sergantieji ir jokios kitos paslaugos nebuvo teikiamos. Su ligoninės direktore dr. Aušra Bilotiene Motiejūniene, kuri Vilniaus miesto klinikinei ligoninei vadovauti pradėjo 2023 m. sausio 26 d., kalbamės apie tai, kaip sekasi šiai įstaigai, kokia yra Covid naštos pasekmė tiek teikiamoms paslaugoms, tiek pacientams ir darbuotojams, kokius iššūkius per metus reikėjo įveikti ir ką pavyko pasiekti.
Vilniaus miesto klinikinei ligoninei vadovaujate jau metus. Prieš tai esate dirbusi kitoje ligoninėje, buvote Sveikatos apsaugos ministro komandoje. Kokius pagrindinius tikslus sau kėlėte atėjusi vadovauti? Kokius didžiausius iššūkius teko įveikti?
Atėjus vadovauti naujai, nepažįstamai įstaigai, pirmas reikalas – suprasti, kaip jai sekasi funkcionuoti, kiek sėkmingai vykdoma pasirašyta sutartis ir teikiamos paslaugos mūsų pacientams. Jau daugiau nei du dešimtmečius viešojo sektoriaus sveikatos priežiūros įstaigos (ne biudžetinės) lėšas gauna iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo už suteiktas paslaugas. Tai yra, nėra jokio fiksuoto biudžeto, kuris tiesiog būtų skiriamas įstaigai, kiekvieną eurą tiek mes, tiek kitos sveikatos priežiūros įstaigos užsidirba teikdamos numatytą paslaugų kiekį. Kitaip sakant, kiek paslaugų suteikiama, už tiek apmokėjimas ir gaunamas, nes apmokėjimas už jas yra ligoninės išgyvenimo garantas: viską įstaiga turi užsidirbti pati, niekas pinigų šiaip sau nedalina.
Deja, rasta situacija 2023 m. pradžioje buvo išties sudėtinga: buvo teikiama tik 68 procentai turimų suteikti paslaugų. Paskutinius dvejus metus tai buvo didžiausia Lietuvos ir pagrindinė Vilniaus regione Covid-19 ligoninė, kurioje 1,5 metų beveik visos paslaugos buvo sustabdytos (išskyrus vaikų ligų ir akušerijos). Todėl laukė iššūkis pradėti teikti paslaugas tokia apimtimi kaip ankstesniais metais, diegti inovacijas, atliepti mūsų pacientų poreikius.
Dar daugiau, 2022 metų pabaigoje buvo nuspręsta didinti darbo užmokestį daugiau, nei buvo numatyta pagal Šakos kolektyvinę sutartį – nors paslaugų įkainiai buvo padidinti tik 8 procentais, ankstesnių vadovų buvo nuspręsta darbo užmokestį didinti 13,6 proc. Tad įstaigos biudžetas buvo kiek įtemptas. Suprantu, kad kiekvienas vadovas nori pasirūpinti savo darbuotojais, tačiau taip pat svarbu užtikrinti stabilią įstaigos veiklą.
Tai buvo pirmiausias ir svarbiausias mano tikslas – drauge su padalinių vadovais spręsti ir ieškoti kelių, kaip galima būtų užtikrinti teikiamų paslaugų augimą, stabilizuoti ligoninės finansinę padėtį. Esu labai dėkinga kolektyvui, kuris išgirdo, suprato, patikėjo ir drauge per 2023 m. pasiekėme, kad teikiamų paslaugų skaičius išaugtų iki kiek daugiau nei 90 procentų, numatytų sutarties su Teritorine ligonių kasa. Nuo 2024 m. darbo užmokesčio pastoviąją dalį galėjome didinti 15 proc. visiems įstaigos darbuotojams. Be to, 2023 m. pabaigoje buvo išmokėta ir vienkartinė metinė išmoka – 30 proc. pagrindinio darbo užmokesčio pastoviosios dalies.
Kitas rimtas, tiek su finansais, tiek su žmogiškaisiais ištekliais susijęs klausimas, kurį radau ir kurį reikėjo spręsti – tai didelis kiekis susikaupusių darbuotojų atostogų. Noriu priminti, kad Covid pandemijos metu Vilniaus miesto klinikinė ligoninė buvo vienintelė ligoninė, kuri teikė tik Covid-19 ligos gydymo paslaugas, o visos kitos paslaugos buvo sustabdytos. Taip nutiko, kad pandemijos metu darbuotojai neišnaudojo jiems priklausančių kasmetinių atostogų ir paveldėjau didelius atostogų dienų kaupinius. Man, kaip vadovui, buvo rimtas iššūkis – iš vienos pusės, įstaigos teikiamų paslaugų kiekis normaliam funkcionavimui yra nepakankamas, iš kitos pusės – žmonės tikrai turi teisę į atostogas. Todėl, įvertinusi situaciją, suprasdama, kad ji laikina, nusprendžiau atsižvelgti į darbuotojų prašymus: dauguma jų pageidavo atostogauti vasaros metu. Tokia galimybė jiems buvo suteikta. Tiesa, vasaros mėnesiais teikiamų paslaugų apimtys smarkiai mažėjo, o dėl atostogaujančiųjų įstaigos darbo užmokesčio fondas vasaros mėnesiais sudarė beveik 90 proc. Teko net girdėti kalbas, jog įstaigoje nepakanka lėšų darbo užmokesčiui išmokėti. Džiaugiuosi, jog tokius nuogąstavimus, gandus galiu paneigti – per 2023 m. nebuvo nė vieno mėnesio, kad vėluotų darbo užmokestis darbuotojams ar nepakaktų lėšų jam išmokėti. Darbuotojų gerovė yra mano, kaip vadovo prioritetas.
Prakalbote apie žmogiškuosius išteklius. Turbūt įprasta, kad nauji vadovai formuoja savas komandas. Ar smarkiai keitėsi ligoninės personalas jums pradėjus vadovauti?
Ruošdamasi konkursui į įstaigos vadovo pareigas, atidžiai studijavau esamą ir viešai skelbiamą ligoninės struktūrą. Ji šioje įstaigoje labai ilgą laiką nesikeitė, todėl vienas mano tikslų – optimizuoti struktūrą, kad nebūtų dubliuojamos paslaugos, teikiamos atskiruose ligoninėse pastatuose, kurti naujus padalinius, kurie padėtų plėsti įstaigos veiklą, kai kuriuos padalinius apjungti. Labai norėtųsi pabrėžti, jog struktūriniai pertvarkymai buvo minimaliai susiję su pačios struktūros pasikeitimu. Tai nebuvo nei reorganizacija, nei restruktūrizacija. Taip, per metus iš viso mūsų įstaigoje vyko arti 30 konkursų, dalis jų tęsiasi šiais metais, tačiau tik 12 iš jų susiję su struktūriniais pokyčiais.
Išpuolė taip, kad naujo vadovo atėjimas 2023 m. sutapo su Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pasikeitimu, kuriame numatyta, kad 8-erius ir daugiau metų vadovaujančias pareigas užimantis asmuo privalo dalyvauti konkurse. Situacija šiuo klausimu mūsų įstaigoje buvo dar vienas netikėtumas, kurį išsiaiškinau pradėjusi dirbti. Nemaža dalis vadovaujamas pareigas užimančių asmenų taip dirba daugiau nei 8 metus. Žinoma, tai sukėlė erzulį, nepasitenkinimą, o tam tikrais atvejais – ir pasipriešinimą. Tad iš vienos pusės galima galvoti ir sakyti, jog per metus įvyko nemažai konkursų, iš kitos pusės – jie buvo susiję ne su naujo vadovo atėjimu, o su pareiga vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais. Galiu atvirai pasakyti, jog su kiekvienu iš darbuotojų buvo kalbamasi, siūlomi eiti kitas pareigas.
Kaip žinia, visus, vadovaujančias pareigas laimėjusius kandidatus, tikrina STT ir tik gavęs jų išvada, įstaigos vadovas skiria laimėjusįjį į pareigas. Noriu pasidžiaugti, kad nė vieno iš kandidatų reputacija nebuvo suabejota, ar gauta žinių dėl esamų nusižengimų.
Kiekvienoje organizacijoje vyrauja savita kultūra. Vienur ji orientuota į atvirumą, bendradarbiavimą, kitur labiau hierarchiška, vengianti, uždara. Ar yra, ką norėtumėte keisti jūsų organizacijos kultūroje?
Bendravimas su kolegomis mūsų kasdienėje veikloje užima didelę ir svarbią dalį, kuri sukuria atmosferą, kokioje dirbame. Pastebiu, jog daug kur vyrauja hierarchinis bendravimo būdas, todėl noriu, kad mūsų įstaigoje ši tradicija po truputį keistųsi, kad vertikalus bendravimas virstų labiau horizontaliu, nes horizontalūs ryšiai gali padėti skatinti bendrą darbą, generuoti bendras idėjas ir matymą, inicijuoti lygiavertes diskusijas.
Pastebiu, kad per metus pokyčiai įvyko. Pavyzdžiui, metų pradžioje būdavo daug sunkiau sulaukti aktyvaus darbuotojų įsitraukimo į svarstomus klausimus, pasiūlymų – kartais jie būdavo pateikiami smarkiai pavėluotai. Be to, konkursai padėjo pritraukti į įstaigą ir naujų, inovatyvių vadovų. Džiugu, kad tokių esama ir iš anksčiau. Todėl nuoširdžiai tikiu, jog visi drauge žengiame naują kultūrinį žingsnį.
Kad ir kaip atrodytų keista – bendravimas ir bendradarbiavimas dažnai yra daugiausiai iššūkių keliantis reikalas. Pastebiu, jog ne visada mokame pasakyti, kas negerai, netinka, skaudina, priverčia jaustis nepatogiai. Vengiama apie tai kalbėtis su vadovais ir kartais ieškoma sprendimų kreipiantis į įvairias instancijas, neišnaudojus vidinių resursų susitarti. 2024 m. vienas mano prioritetų – vadovų gebėjimų ugdymas. Planuojama organizuoti lyderystės mokymus vadovams. Taip pat numatomi vidiniai mokymai darbuotojams, pvz. konfliktų sprendimas ir pan. Matau, kiek puikių, nuostabių specialistų yra šioje ligoninėje, kurie tyliai dirba ir daro kartais sunkiai pamatuojamus darbus.
Sau ir ligoninės kolektyvui linkiu tikėjimo, pasitikėjimo, sutelktumo, ėjimo ta pačia kryptimi, klausymosi ir girdėjimo, diskusijų. Per metus visa organizacija jau įrodė, kad geba išlikti vieningi. Per metus lankiau ligoninės padalinius, turėjau galimybę susitikti ir tiesiogiai pabendrauti su kolektyvu. Mane žavėjo kolegų mintys, išsakytos idėjos, matymai, nuogąstavimai, atsidavimas darbui, pacientui. Tai yra didžiulis turtas. Neabejoju, vis dažniau ir garsiau girdėsime, jog Vilniaus miesto klinikinė ligoninė – pirmasis vilniečio pasirinkimas, juk ši ligoninė istoriškai yra Vilniaus medicinos lopšys.
