Sunku gydyti ligas, bet dar sunkiau gydyti karo padarytas ir tebedaromas žaizdas. Jau metus trunkantis Rusijos vykdomas karas prieš Ukrainą kasdien prikausto viso pasaulio dėmesį ir dažnas tyliai pagalvojame: o kas būtų, jeigu… Būtent tokios mintys daugybę Europos ir pasaulio gyventojų skatina aukoti, padėti ir visapusiškai remti ukrainiečių tautą. Pasak gydytojo pediatro, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Klinikinės medicinos instituto Vaikų ligų klinikos ir Sveikatos mokslų instituto Visuomenės sveikatos katedros profesoriaus Arūno Valiulio, svarbiausia šiuo metu neprarasti paprasto žmogiškumo ir padėti. „Kiekvienas turime padaryti daugiau, negu galime“, – sako medikas, kartu su kolegomis vaikų gydytojais inicijavęs akciją, skirtą paremti Ukrainos karių šeimas.
Profesoriau, papasakokite, kaip gimė Lietuvos vaikų ligų gydytojų iniciatyva paremti kovojančių ar jau žuvusių Ukrainos karių šeimas.
Atvirai sakant, gimė iš nevilties, matant, kad daug galingesni ir turtingesni už mus skiria nepakankamai dėmesio ir pastangų, kad sustabdytų Rusijos agresiją ir išgelbėtų kasdien žūstančius žmones. Viskas prasidėjo dar 2022 m. kovo mėn., kai mes naiviai tikėjome, kad sustabdyti Rusijos agresiją ir pabudinti Vakarų pasaulį iš siestos, besitęsiančios po Sovietų Sąjungos griūties, pakaks visuotinio agresijos pasmerkimo. Mūsų iniciatyva buvo parengta vaikų ligų gydytojų rezoliucija, kuria kreipėmės į pasaulio politikus ir tarptautines organizacijas, prašydami kuo greičiau užtikrinti neskraidymo zoną virš Ukrainos ir apsaugoti nuo tolesnių žūčių Ukrainos vaikus. Lietuvoje gimusią rezoliuciją per pirmas 36 parašų rinkimo valandas pasirašė 40 nacionalinių ir tarptautinių vaikų ligų gydytojų draugijų iš viso pasaulio. Rezoliucijos tekstas publikuotas tarptautinių organizacijų tinklalapiuose ir universiteto žurnale „Acta Medica Lituanica“, jį galima rasti čia.
Rezoliucija tapo oficialiu daugelio tarptautinių forumų dokumentu, pasiekė Europos Parlamentą, JAV Kongresą ir sulaukė plataus atgarsio. Viešinant rezoliuciją mums labai daug padėjo Seimo narys Emanuelis Zingeris. Tačiau raketos ir bombos toliau krenta ant Ukrainos vaikų galvų – rezoliucijos priėmimo metu buvo 79 žuvę vaikai, o šiuo metu – jau 461. Natūraliai kyla klausimas – ar turime dėl to pulti į neviltį, ar tiesiog padvigubinti pastangas remiant Ukrainą ir telkiant visuomenę? Ar turime teisę pavargti kovodami už Ukrainos žmonių gyvybes ir jų ateitį?
Kodėl pasirinkote remti būtent karių šeimas, kokie sprendimai padėjo šiai iniciatyvai užaugti?
Bėgo laikas, Vakarų demokratijos skausmingai gimdė savo veiksmų algoritmus, visur buvo vėluojama, o tuo metu ukrainiečių karių ir civilių kraujas liejosi upeliais. Natūralu, kad bendra istorinė praeitis skatina kiekvieną lietuvį galvoti – ką aš asmeniškai galiu padaryti, kad karas Ukrainoje baigtųsi tiesos ir teisingumo pergale? Pažįstu mūsų akademinės bendruomenės atstovų, kurie atsisakė švęsti savo jubiliejinį gimtadienį ir neįvykusios šventės lėšas skyrė Ukrainai paremti, kitu atveju paramai buvo pervesta mokslininko gauta mokslo premija. Džiugu, kad tokių žinomų ir dar daugiau nežinomų pavyzdžių yra daug ir mes šiuo požiūriu niekuo neišsiskiriame.
2022 m. mums kilo mintis Šv. Kalėdų laikotarpiu paremti Ukrainos karių šeimas, pirmiausia – karių motinas. Joms yra dvigubai sunkiau dėl šalį alinančio karo ir dėl nežinios, ar jų sūnūs fronte gyvi, sveiki, pavalgę, aprūpinti būtiniausiomis kovos ir pirmosios pagalbos priemonėmis. Rūpinantis karių saugumu skambučiai į namus ribojami ir karių motinos ilgą laiką gyvena nežinioje – tai dar labiau slegia. Dažnai viešai skamba padėkos kariams, bet labai retai tenka išgirsti padėką jų šeimoms. Pagrindinis mūsų akcijos tikslas buvo atkreipti Ukrainos ir Europos politikų dėmesį į šią nuo karo dvigubai kenčiančią socialinę grupę ir, žinoma, parodyti solidarumą – Ukrainos karių šeimos yra matomos, jomis didžiuojamasi ne tik Ukrainoje, bet ir už jos ribų, šių šeimų auka, išleidžiant sūnų, brolį, vyrą ar tėvą ginti tėvynės, nėra beprasmė ir nebus pamiršta.
Nuo 2014 m. teko glaudžiai bendradarbiauti su Ukrainos universitetais, medikų draugijomis. Ukrainoje esame sukūrę nuolat veikiančią Ukrainos–Lietuvos medicinos reformos visuomeninę tarybą. Pradėdami pagarbos ir paramos Ukrainos karių šeimoms projektą mes kaip tik ir pasinaudojome informacinėmis medikų tinklo galimybėmis Ukrainoje. Kreipėmės į kolegas su prašymu pasiūlyti paramai po 2–3 Ukrainos karių šeimas. Taip buvo sudarytas 50 kovojančių ar jau žuvusių Ukrainos karių šeimų sąrašas. Skyrėme po 300 eurų kovojančio kario motinai arba kario šeimai, jeigu jis buvo ją sukūręs, ir po 500 eurų žuvusio kario šeimai. Verta priminti, kad iki karo gydytojo alga Ukrainoje buvo apie 300 eurų per mėnesį.
Kaip sekėsi surinkti beveik 25 tūkstančius eurų, reikalingų šiai pagarbos ir paramos Ukrainos karių šeimoms akcijai?
Ko gero, išsikelti tikslai buvo visiems lengvai suprantami ir palietė vidines stygas, nes lėšas surinkome neįtikėtinai greitai. Akcijos iniciatoriai buvo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų klinikos darbuotojų grupė ir IPOKRaTES Lietuva fondas. Todėl iš pat pradžių nusprendėme, kad tai bus išskirtinai vaikų gydytojų dovana Ukrainai. Pagrindiniais rėmėjais tapo Lietuvos pediatrų draugija, subspecialybinės vaikų pulmonologų, gastroenterologų, alergologų draugijos, taip pat Vilniaus pediatrų draugija ir kardiologijos poliklinika „Testas“ iš Klaipėdos. Kartu noriu padėkoti šios akcijos ambasadoriams, mūsų universiteto darbuotojams prof. Vaidotui Urbonui, doc. Algirdui Valiuliui, taip pat dr. Mariui Zolubui.
Gal Jums pačiam teko pabendrauti su paramą gavusiomis šeimomis, kokiais įspūdžiais galite pasidalinti? Kas labiausiai įstrigo į atmintį ir širdį?
Tatjana Golub iš Kijevo buvo tas mūsų „taikos balandis“, kuris kontaktavo su kiekviena šeima, tikslino jų duomenis, surinko paramos prašymus ir gautos paramos patvirtinimus. Iš anksto buvo gauti karių šeimų sutikimai priimti paramą, kai kurios šeimos atsiuntė išsamius pasakojimus apie savo šeimos istoriją su nuotraukomis ir leidimais jas publikuoti. Karių biografijos įvairios – vieni gina Ukrainą Donbase dar nuo 2014 m., kiti žuvo jau pirmąją karo dieną. Tarp žuvusiųjų yra „Azovstal“ didvyrių, išgarsėjusių savo drąsa iš jau apsuptos gamyklos malūnsparniu evakuojant sužeistus karius. Karių yra iš beveik visų Ukrainos regionų, bet daugiausia, žinoma, iš priefrontės sričių (Charkovas, Chersonas, Zaporižė, Donbasas, Luhanskas). Kai kurie iš jų yra savanoriai, ypač iš „Dešiniojo sektoriaus“ karinių junginių, kiti – šauktiniai. Vieni karininkai, kiti eiliniai. Mums jie visi vienodai svarbūs ir visi didvyriai. Labiausiai į širdį įstrigo žuvusio kario savanorio šeima iš Kropyvnycko, kurioje po tėvo žūties našlaičiais liko 5 vaikai. Įstrigo ne viską kaustančiu gailesčiu, o šios šeimos darbų ir minčių šviesumu, net optimizmu. Tokiai šeimai norisi nuolat padėti, nes tai tiek šviesu, prasminga ir tikra, kad atrodo, jog ne mes, o šita šeima mus gydo. Planuojame pagal galimybes juos remti ir ateityje.
Visi puikiai suprantame, kad karas yra didžiausias siaubas, prieš kurį dažnai jaučiamės bejėgiai. Bet, ko gero, vaikus karas paveikia stipriausiai. Klausiu kaip vaikų ligų gydytojo, kokias jūs įvardintumėte didžiausias karo grėsmes vaikams, jų fizinei ir emocinei sveikatai?
Net sunku įsivaizduoti, kokias ilgai negyjančias žaizdas vaikų sveikatai palieka kiekviena karo diena. Teko skaityti Ukrainos vaiko teisių kontrolieriaus pasakojimą, kad tūkstančiai vaikų iš okupuotų teritorijų buvo prievarta išvežti į Rusiją, kai kurie iš jų ten įvaikinti be Ukrainoje likusių artimųjų žinios. Tai viena problemos pusė. Kita – tai kasdienė karo daroma žala visiems be išimties Ukrainos vaikams. Lėtinis stresas sukelia ne tik emocinius sutrikimus, bet ir įvairiausias psichosomatines ligas. Tai skatina kaltės ieškojimą – ką aš padariau ne taip, kad ta nelaimė atsitiko man ir mano šeimai? Net maži vaikai, kurie, atrodo, nieko nesupranta, iš tikro turi stipriausią emocinį ryšį su tėvais ir labai gerai jaučia tarp suaugusiųjų tvyrančią įtampą ir nerimą. Okupuotose teritorijose trūksta visko, taip pat ir medikamentų, skirtų lėtinėms ligoms, tokioms kaip diabetas, astma, cistinė fibrozė, gydyti. Mes perkame vaistus Lietuvoje ir kartu su fakultete įdarbintais ukrainiečių medikais organizuojame šių vaistų pristatymą pacientams. Sutriko vakcinų tiekimas, grįžta anksčiau užmirštos vaikų infekcinės ligos, tokios kaip tymai, difterija. O kur dar raketų atakų, bombardavimų sužeisti ar didelius nudegimus patyrę vaikai…
Ar palaikote ryšius su kolegomis vaikų gydytojais Ukrainoje? Su kokiais iššūkiais jie kovoja? Ko norėtumėte jiems šiuo metu palinkėti?
Palaikome nuolatinius ryšius su Ukrainos akademine bendruomene. Su Lietuvos mokslų tarybos ir Vilniaus universiteto finansine pagalba keletą kolegų iš Ukrainos laikinai įdarbinome mūsų universitete. Esame vienas iš Europos pediatrų akademijos pagalbos Ukrainos vaikams referentinių centrų ir padedame koordinuoti Ukrainos vaikų gydymą Lietuvoje bei kitose Europos šalyse. Linkiu kolegoms Ukrainoje ir mums visiems neabejoti savo pasirinkimu ir nesustoti – dirbti, kurti, gyventi. Tai būtų geriausias atsakymas agresoriui. Pritariu nuomonei, kad pergalę kare Ukraina jau pasiekė, liko tik suskaičiuoti nuostolius ir aukas. O jų bus tikrai mažiau, jeigu kiekvienas iš mūsų, nesidairydami į kitus, kasdien įnešime nors po mažą gerą darbą į Ukrainos pergalės aruodą. Mano nuomone, likti tik pasyviu stebėtoju yra nusikaltimas ne tik Ukrainos, bet ir savo vaikų ateičiai.
Straipsnis publikuotas čia: https://naujienos.vu.lt/prof-a-valiulis-del-ukrainos-kiekvienas-turime-padaryti-daugiau-negu-galime/?fbclid=IwAR0t9Zvqrtgq3AQrBFujqyIuEQqKjAv2DN5vX0GdUm8_YgVmPmjKRFAG8VA
