Vasario 11-ąją pasauline ligonių diena paskelbė Popiežius Jonas Paulius II 1992 m. gegužės 13 d. Nuo tos datos šią dieną mini visas krikščioniškasis pasaulis. Kiekvienais metais Popiežius meldžiasi pats ir ragina tikinčiuosius melstis už ligonius. Ta proga jis parašo Apaštalinį laišką. Laiško turinys priklauso nuo to, kokios problemos aktualiausios, kokios ligos labiausiai atkreipia visuomenės dėmesį.

„Ar norėtum pasveikti?  Atrodo, absurdiškas klausimas...

Aba Jonas iš Kelijos pasakė: „Atidžiai pažvelk į penkias Saliamono stogines, kuriose guli daugybė ligonių – aklų, raišų, išsekusių. Vienas jų sukaustytas negalios jau trisdešimt aštuonerius metus. Jėzus jam pasakė: „Ar norėtum pasveikti?“ (plg. Jn 5, 1–14). Jėzus atsižvelgia į žmogaus valią. Išsekę, raišieji, aklieji yra žmoguje gyvenančios blogos mintys. Tad Jėzus atsižvelgia į žmogaus valią – jei šis nori, Jėzus jį išklauso, jį išlaisvina ir išveja iš jo blogas mintis.

Iš pirmo žvilgsnio stebina klausimas išsekusiam žmogui: „Ar norėtum pasveikti?“ Žinoma, kad aklasis, raišasis ar išsekęs žmogus visomis savo jėgomis trokšta atgauti stokojamą kūno sveikatą. Tačiau abos Jono mintis kreipia į kitokio pobūdžio sveikatą – Jėzus, anot jo, nori išlaisvinti sielą, bet ar tikrai šio išlaisvinimo trokštu? Trokštu kūniško išgijimo, bet ar suvokiu, kad esu aklas, raišas, išsekęs, kol nenugalėtos mano esybę darkančios, meilę žudančios aistros?

Trokšdamas gydyti žmogaus sielą, Jėzus atsižvelgia į laisvą šio apsisprendimą, todėl ir klausia: „Ar norėtum pasveikti?“, panašiai kreipėsi į turtingo jaunuolio laisvę: „Jei nori būti tobulas...“ (plg. Mt 19, 21). Iš čia kyla būtina gijimo sąlyga – nuoširdžiai trokšti Jėzaus teikiamo išganymo.

Neįgalumo pateiktos priežastys – tikras akibrokštas. Aklumą, raišumą ir įvairaus pobūdžio išsekimą Aba Jonas tapatina su žmoguje gyvenančiomis blogomis mintimis. Kiekvienam iš mūsų aišku, kad mintys – tikrai labai sudėtingi dariniai. Pačios savaime jos yra natūralus, geras sielos gyvenimo ir pasaulio dalykų suvokimo pasireiškimas. Tačiau mintis gali įgyti „piktos minties“ reikšmę ir tapti vilionė blogiui. Tokios mintys yra žmogaus „širdies“ būklės atodangos, rodančios jos piktumą, nusigręžimą nuo Dievo ir atsigręžimą į save.

Evagrijaus iš Ponto teigimu, minčių kilmė skirtinga. Vienos atsiranda iš jausmų,atminties ir temperamento, kitas mumyse sužadina angelai arba demonai. Kai demonų sužadintoms mintims pritariama (viską juk lemia pritarimas) ir žmoguje suleidžia šaknis blogis, tai siela iš tikro kenčia taip, lyg sirgtų. Tuomet mintys vargina ilga trukme ir nuodėmės veikimu. O Patarlių knygoje aiškiai sakoma: „Nenorėk su jomis būti“ (Pat 24, 1), o šv. Benediktas savo Reguloje pataria „paniekinti įtaigaujantį velnią“, „atstumti jį su jo įtaigomis nuo savo širdies žvilgsnio“, „sulaikyti jo vos pasirodžiusias užmačias ir jas sudaužyti į Kristų“.

Su šiomis mintimis galima kovoti tik perpratus jų pačių ir jas kurstančių demonų veikimą, bet pirmiausia norint pasveikti. Regis, viskas šiame abos pamokyme suvesta į žmogaus troškimo pasveikti intensyvumą, tikėjimo būti išgirstam ir išlaisvintam gelmę." Brolis Lukas Skroblas OSB

 

Popiežius PRANCIŠKUS

Žinia 24-osios Pasaulinės ligonių dienos proga

Patikėti save gailestingajam Jėzui kaip Marija: "Darykite, ką tik jis jums lieps" (Jn 2,5)

 

Brangūs broliai ir seserys!

                                                      Kadangi šiais metais ši diena bus iškilmingai švenčiama Šventojoje Žemėje, siūlau apmąstyti Evangelijos pasakojimą apie vestuves Kanoje (Jn2, 1–11), kur Jėzus, įsikišus jo Motinai, padarė savo pirmą stebuklą. Pasirinkta tema „Patikėti save gailestingajam Jėzui kaip Marija:Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn2, 5) labai dera su ypatinguoju Gailestingumo jubiliejumi. Pagrindinis Eucharistijos šventimas šią Ligonių dieną vyks 2016 m. vasario 11-ąją, Lurdo Dievo Motinos liturginio minėjimo dieną, Nazarete, kur „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn1, 14). Nazarete Jėzus pradėjo savo išganymo misiją pritaikydamas sau, pasak evangelisto Luko, pranašo Izaijo žodžius: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau Gerąją Naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“ (Lk4, 18–19).

Liga, ypač sunki, visada reiškia žmogiškosios egzistencijos krizę ir priverčia kelti svarbius klausimus. Iš pradžių žmogus gali maištauti: kodėl tai nutiko man? Gali pasiduoti nevilčiai ir galvoti, jog viskas prarasta, dabar niekas nebeturi prasmės...

Tokiomis situacijomis tikėjimas į Dievą, viena vertus, išbandomas, bet, kita vertus, sykiu atskleidžia visą savo teigiamą potencialą. Ne todėl, kad panaikina ligą, skausmą ar jų keliamus klausimus, bet todėl, kad duoda raktą gilesnei prasmei to, kas patiriama, atskleisti. Raktą, padedantį suvokti, kad liga gali būti kelias labiau prisiartinti prie Jėzaus, kuris, nešdamas kryžių, eina greta mūsų. Ir šitą raktą mums patiki Marija, mūsų Motina, gerai pažįstanti šį kelią.

Per vestuves Kanoje Marija yra rūpestinga moteris, ji pamato sutuoktiniams iškilusią labai svarbią problemą: vynas, šventinio džiaugsmo simbolis, baigėsi. Marija, išvydusi sunkumą, tam tikra prasme padaro jį savą ir nedelsdama taktiškai pradeda veikti. Ji nelieka stebėtoja, juolab nepuola aiškintis, kas kaltas, bet kreipiasi į Jėzų išdėstydama jam šį keblumą: „Jie nebeturi vyno“ (Jn2, 3). Ir kai Jėzus atsako jai, kad dar neatėjo metas jam apsireikšti (plg. 4 eil.), ji taria tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (5 eil.). Tada Jėzus padaro stebuklą – daug vandens paverčia vynu, kuris išsyk pasirodo esąs geriausias iš vartoto per šventę. Ko šis vestuvių Kanoje slėpinys mus moko Pasaulinę ligonių dieną?

Vestuvių Kanoje pokylis yra Bažnyčios įvaizdis: centre – gailestingasis Jėzus, parodantis ženklą, jį supa mokiniai, pirmutiniai naujosios bendruomenės vaisiai, o greta Jėzaus ir mokinių yra Marija, rūpestinga ir besimeldžianti Motina. Marija dalijasi paprastų žmonių džiaugsmu ir prisideda, kad jo būtų daugiau; kreipiasi į Sūnų dėl sutuoktinių bei visų pakviestųjų labo. O Jėzus neatstumia savo Motinos prašymo. Koks viltingas mums yra šis įvykis! Turime Motiną, kurios akys tokios pat budrios ir geros kaip Sūnaus; kurios motiniška gailestinga širdis tokia pat kaip Jo; kurios rankos trokšta padėti lygiai taip, kaip Jėzaus rankos, kurios laužė duoną išalkusiems, lietė ir gydė ligonius. Visa tai pripildo mus pasitikėjimo ir atveria Kristaus malonei bei gailestingumui. Marijos užtarimas leidžia mums pajusti paguodą, už kurią apaštalas Paulius šlovina Dievą: „Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo“ (2 Kor1, 3–5). Marija yra „paguosta“ Motina, guodžianti savo vaikus.

Kanoje išryškėja būdingi Jėzaus ir jo misijos bruožai: Jis yra tas, kuris ateina padėti sunkumų ir vargų ištiktiems žmonėms. Savo mesijinėje tarnyboje jis išlaisvins daugybę žmonių iš ligų, kančių ir piktųjų dvasių, akliesiems dovanos regėjimą, paralyžiuotuosius įgalins vaikščioti, raupsuotiesiems grąžins sveikatą bei orumą, prikels mirusius, vargdieniams skelbs Gerąją Naujieną (plg.Lk7, 21–22). O motiniškai Marijos širdžiai Šventosios Dvasios įkvėptas prašymas leido aikštėn iškilti ne tik Jėzaus mesijinei galiai, bet ir Jo gailestingumui.

Marijos rūpestingumas atspindi švelnią Dievo meilę. Tas švelnumas taip pat juntamas gyvenime visų tų, kurie ligoniams padeda bei moka suprasti jų net menkiausiai pastebimus poreikius, nes žvelgia meilės sklidinomis akimis. Kaip dažnai Dievo Motinos rankų šaukiasi motina prie savo sergančio vaiko lovos, vaikas, globojantis savo pagyvenusius tėvus, arba vaikaitis, susirūpinęs dėl savo senelio ar senelės! Savo mylimiems žmonėms, kamuojamiems ligos, pirmiausia prašome sveikatos. Pats Jėzus Dievo karalystės artumą apreiškė išgydymais: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami“ (Mt11, 4–5). Tačiau tikėjimo įkvėpta meilė akina prašyti kai ko daugiau nei vien kūno sveikata: prašome jiems ramybės, kylančios iš širdies gyvenimo giedrumo, kuris yra Dievo dovana, Šventosios Dvasios vaisius, dovana, kurios Tėvas niekada neatsako tiems, kurie jo kupini pasitikėjimo prašo.

Per vestuves Kanoje greta Jėzaus ir jo Motinos taip pat yra tų, kurie vadinami „tarnais“; ji jiems nurodo: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn2, 5). Stebuklą, savaime suprantama, padaro Kristus; vis dėlto, darydamas stebuklą, jis pasinaudoja žmogaus pagalba. Jėzus galėjo indus tiesiog pripildyti vyno. Bet jis nori žmogaus bendradarbiavimo ir paprašo tarnų pripildyti indus vandens. Kaip nuostabu ir malonu Dievui, kai esame kitų tarnai! Tai labiau nei visa kita daro mus panašius į Jėzų, kuris „atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti“ (Mk10, 45). Šie bevardžiai Evangelijos asmenys mus labai daug ko išmoko. Jie ne vien paklūsta, bet ir paklūsta dosniai: pripila indus sklidinus (plg.Jn2, 7). Pasitiki Motina ir mirksniu tinkamai padaro tai, ko prašomi, – nedejuodami ir be savanaudiškų sumetimų.

Šią Pasaulinę ligonių dieną, užtariami Marijos, Jo ir mūsų Motinos, prašykime gailestingojo Jėzaus, kad suteiktų mums visiems tokį nusistatymą tarnauti vargstantiems ir konkrečiai mūsų sergantiems broliams bei seserims. Kartais tas tarnavimas gali būti varginantis, slegiantis, bet galime būti tikri – Viešpats žmogiškąsias pastangas tikrai pavers kuo nors, kas dieviška. Mes irgi galime būti tos rankos ir širdys, padedančiois Dievui daryti stebuklus, dažnai tokius neregimus. Mes irgi, sveiki ir negaluojantys, galime savo triūsą ir kančias atnašauti kaip vandenį, kurio per vestuves Kanoje buvo pripilti indai ir kuris ten buvo paverstas vynu. Tyliai padėdami kenčiantiems, lygiai kaip ir patys sirgdami, nešame savo kasdienį kryžių ir sekame Mokytoju (plg.Lk9, 23). Net jei susitikimas su kančia visada liks slėpinys, Jėzus padeda atskleisti jo prasmę.

Jei mokėsime atsiliepti į tos, kuri sako: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn2, 5), balsą, Jėzus mūsų gyvenimo vandenį visada pavers tauriu vynu. Tad ši Šventojoje Žemėje iškilmingai švenčiama Pasaulinė ligonių diena padės įgyvendinti palinkėjimą, kurį pareiškiau bulėje dėl Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus paskelbimo: „Šie jubiliejaus metai, išgyvenami gailestingumo dvasia, tegu paskatina susitikti su šiomis religijomis bei kitomis garbingomis religinėmis tradicijomis, tegu padaro mus atviresnius dialogui, kad geriau vienas kitą pažintume ir suprastume, tegu panaikina visas užsisklendimo bei nepagarbos formas ir išveja visas smurto ir diskriminacijos formas“ (Misericordiae vultus, 23). Kiekviena ligoninė ir kiekvieni slaugos namai gali būti regimas ženklas ir vieta susitikimo ir taikos kultūrai skatinti, kur ligos bei kančios patirtis ir profesinė bei broliška pagalba prisidėtų prie kiekvieno atstūmimo ir susiskaldymo įveikimo.

Čia mums pavyzdys yra abi praėjusią gegužę šventosiomis paskelbtos vienuolės – šventoji Marija Alfonsina Danil Gatas (Maria Alfonsina Danil Ghattas) ir šventoji Nukryžiuotojo Jėzaus Marija Bauardy (Maria Baouardy), abi Šventosios Žemės dukterys. Pirmoji buvo romumo ir vienybės liudytoja, liudijusi, kaip svarbu vienam už kitą imtis atsakomybės ir gyventi tarnaujant vienas kitam. Antroji, nuolanki ir neraštinga moteris, buvo klusni Šventajai Dvasiai ir tapo susitikimo su musulmonų pasauliu įrankiu.

Visiems, kurie tarnauja ligoniams ir kenčiantiesiems, linkiu būti įkvėptiems Marijos, Gailestingumo Motinos, dvasios. „Tegu jos meilus žvilgsnis lydi mus visus šiuos Šventuosius metus, kad iš naujo atrastume Dievo švelnumo džiaugsmą“ (ten pat), ir įsiskverbia į mūsų širdis bei veiksmus! Patikėkime Mergelei Marijai savo būgštavimus ir bėdas, taip pat savo džiaugsmus ir paguodą. Kreipkime į ją savo maldą, kad ji pažvelgtų į mus savo gailestingomis akimis, ypač skausmo akimirkomis, ir padarytų mus vertus šiandien ir amžinai regėti savo Sūnaus Jėzaus gailestingąjį veidą!

To visiems melsdamas teikiu jums savo apaštališkąjį palaiminimą.

PRANCIŠKUS