– Makšties atkūrimo operacija – nekasdienis įvykis ginekologų praktikoje. Kiek tokių pacienčių esate matęs?
– Moterų, kurios gimsta arba visai be makšties, arba ji labai maža, pasitaiko labai retai – taip nutinka tik vienai iš 20–30 tūkstančių moterų.
Lietuvoje per metus gimsta apie 30 tūkstančių vaikų, tad išeitų, kad kas antrais metais atsiranda viena tokia mergaitė. Šį apsigimimą labai dažnai lydi ir kiti vystymosi sutrikimai, kai kurie tokie sunkūs, kad mergaitė miršta arba yra neįgali ir jai reikia nuolatinės priežiūros.
Tad sveikų mergaičių, neturinčių makšties, lieka dar mažiau. Jos visiškai sveikos fiziškai, psichiškai, genetiškai, tik tiek, kad tuomet, kai formavosi mamos organizme, įvyko kažkokia paklaida, dėl kurios žuvo viena ar kelios ląstelės, iš kurių turėjo išsivystyti makštis ir gimda.
Pasitaiko moterų, kurios turi labai mažą – vos 1–4 centimetrų makštį. Bet atvejų, kad visai nebūtų makšties, būna labai retai. Per savo praktiką mačiau vos kelias tokias pacientes.
– Kada paaiškėja, kad mergaitė neturi makšties?
– Paprastai tai išryškėja sulaukus 14–16 metų. Ji pasigenda mėnesinių. Taip nutiko ir šiai mūsų pacientei. Sunerimusi, kad neserga mėnesinėmis, ji kreipėsi į medikus, o tuomet paaiškėjo, jog ji neturi makšties ir gimdos. Kiaušidės yra, o gimdos – ne. Tačiau paauglėms makšties neformuojame. Dėl operacijos jos kreipiasi tuomet, kai subręsta lytiškai, joms tampa svarbūs lytiniai santykiai.
Kai mergina sutinka mylimą vaikiną ir nori su juo ne tik į žvaigždes žiūrėti, atsiranda poreikis turėti makštį.
– Jeigu šios merginos neturi gimdos, vadinasi, jos pasmerktos neturėti vaikų?
– Susilaukti biologinio savo palikuonio padeda pagalbinio apvaisinimo metodai, kai apvaisinama jos pačios kiaušialąstė, o vaikelį išnešioja surogatinė motina. Tiesa, Lietuvoje tai tik teorinė galimybė, bet pasaulyje tokios moterys gali tapti motinomis.
– Ar makšties atkūrimo operacija sudėtinga?
– Ji sudėtinga tuo, kad tokių pacienčių pasitaiko labai retai ir gydytojams nėra kaip kaupti patirties. Daugiausia patirties turi sukaupę didelių valstybių medikai – rusai, prancūzai. Yra trys metodikos, kaip padėti tokioms pacientėms. Turbūt mažiausiai paplitęs metodas, kai į tarpvietę įspaudžiamas prietaisas, panašus į vyriško lyties organo muliažą. Per tam tikrą laiką jis audiniuose įspaudžia angą. Šiuo atveju nereikia pjūvio tarpvietėje. Jeigu moteris po to reguliariai mylisi, to užtenka. Atliekant operaciją pagrindinė problema yra ta, kad reikia suformuoti makštį vietoje, kur yra tik jungiamasis audinys. Iš vienos pusės – tiesioji žarna, iš kitos – šlaplė su šlapimo pūsle. Ir vieną, ir kitą galima pažeisti.
Padarius angą, reikia gleivinės, kitaip audiniai sulips. Gleivinei naudojamas riestinės žarnos arba pilvaplėvės gabalėlis. Mes taikėme pastarąją metodiką. Pilvaplėvės buvo paimta laparoskopu – taip buvo mažiau traumuotas pacientės kūnas. Žmogaus organizmas turi puikią savybę – audiniai geba prisitaikyti. Todėl pilvaplėvė virsta normalia makšties gleivine, kurioje netgi apsigyvena pieno rūgšties bakterijos. Tačiau pacientes įspėjame – jungiamasis audinys turi savybę randėti. Jeigu makštis nebus nuolat plečiama, ilgainiui ji gali susiaurėti ir nebus įmanoma atlikti lytinio akto. Tad reikia palaikyti pakankamą plotį, kitaip tariant, reikia nuolatinių lytinių santykių.
– Kiek laiko turi praeiti po operacijos iki pirmosios nakties?
– Po operacijos praėjus 2–3 savaitėms mergina jau galėtų turėti lytinius santykius – tai priklauso ir nuo psichologinio pasiruošimo, ir nuo jos santykių su draugu. Pacientei, kuriai atlikau operaciją, daugiau nei 20 metų. Ji brandi asmenybė, ir noras turėti makštį nėra atsiradęs staiga – tai sąmoningas ir apsvarstytas žingsnis.
– Kodėl tokios operacijos kelia tam tikrų abejonių?
– Dėl to, kad tenka operuoti sveiką žmogų. Kai operacija atliekama dėl ligos, ja siekiama pagerinti sveikatą ar pratęsti gyvenimą. Šiuo atveju mergina neturėjo jokių kitokių fizinių ydų – tai jaunas žmogus, kuris gyventų ilgai ir be medikų įsikišimo. O operacija visuomet sukelia tam tikrą riziką.
Puiku, jeigu viskas baigiasi gerai, visi patenkinti rezultatais. O jeigu ne? O jeigu medikų įsikišimas sukurs žmogui kitą, sunkesnę, problemą? Tarkime, sunkiai gyja žarnynas, ir atsiranda komplikacijų. Arba pooperacinis laikotarpis – jis nėra toks lengvas, jo metu slypi įvairiausių pavojų. Operuodami sveiką žmogų medikai jaučia daug didesnę atsakomybę. Tačiau puikiai suprantame – gyvenimas susideda iš daugybės veiksnių. Žmogui svarbus ne tik socialinis, mokslinis ar darbinis gyvenimas, bet ir lytinis. Kita vertus, sveikata – tai ne tiktai sveikas kūnas. Tai ir psichinė, emocinė sveikata. Lytinis gyvenimas žmogui reikalingas ne tik giminei pratęsti. Tai svarbi gyvenimo dalis, be kurios jis nebūtų visavertis.
