- Džiaugiuosi, kad šį gražų ketvirtadienio rytmetį galiu būti kiekvieno jūsų akivaizdoj ir pažvelgti kiekvienam iš jūsų į akis. Po tokios labai aukštos muzikos natos, po prasmingų valdžios žmonių žodžių, atrodo, ką dar gali pasakyti. Jūs šiandien esate tie, kurie iriatės į gilumą - išminties, mokslo, medicinos, ir kiekvienam iš jūsų norėčiau pasakyti Ačiū.
Kai dar buvo gyva šv. Motina Teresė, ji važinėdavo po visą pasaulį, telkdama lėšas, kad padėtų žmonėms spręsti skausmo, ligos, kančios, vienatvės, mirties problemas. Kartą buvo organizuojamas labdaros pokylis. Didžiulis, tarp pačių turtingiausių žmonių, kurie užsakė – privalo būti Motina Teresė ir ji privalo pasakyti kalbą. Ji atvyksta į pokylį, pakviečiama į sceną ir pasako dviejų sakinių kalbą. Susirinkusiųjų ji paklausė: „Ar tu žinai, kiek tau dirba žmonių? Ar tu tikrai juos myli?“ Ir nulipo nuo scenos.
Šiandien, kai aš esu jūsų akivaizdoje ne tik kaip kunigas prieš mediką, bet ir kaip žmogus prieš žmogų, dar kartą tau ir sau noriu priminti - ar mes mylime kiekvieną iš jų? Puikiai žinau, kad ir kunigystė, ir medikas – tai ne vien žmogus, kuris nešioja savyje tam tikrą žinią. Taip, mes visi daug mokėmės, ir lotyniškai, ir mintinai. Tačiau šiandien, nežinau, kaip jūs jaučiatės, bet aš jaučiausi šalia to, ką davė išsilavinimo gelmės, mokslas, mes esame žmonių kuriami. Žmonės mus susikuria. Ką sako apie kunigą, kai lankau parapijiečius: oi, kunigėli, suvalgyk cepelinuką, o čia pyrago gabaliukas, oi, kunigėli, taigi ne už vairo, čia maža čerkytė... O paskui ką sako? Pažiūrėkit, tie kunigai nutukę, prasigėrę, susireikšminę!.. Panašiai ir mediko gyvenime – oi, daktare, čia mažas saldainiukas, o čia maža padėkutė mažam vokeliuke, o paskui – „...jie visi ima kyšius, be voko pas gydytoją nenueisi, žiūrėk, kokie susireikšminę, “nepatepei“ – nepažiūrėjo“... Mus kuria žmonės, ir mediką, ir kunigą. Tegu apie mus galvoja kiekvienas, ką nori. Leiskim žmonėms galvoti. Bet pasakykime sau, o koks mano atsakymas į visa tai? Pagoglinkim patys savyje.
Man kaip kunigui, kaip pacientui, kaip žmogui žvilgsnis į mediką tai - susitikimas trokštančio pagalbos ir ateinančiojo jam padėti. Niekada nepamirškit, kad kiekvienas iš jūsų yra ateinantysis. Tu ateini į ligonio akivaizdą. Ką atrandame šitame susitikime? Ko tikimės vieni iš kitų, ką perteikiame vienas kitam? Taip, tarnystė gali pavirsti rutina. Tau, kaip medikui – a, ir vėl ta pati operacija, taigi 1000 kartų dariau, ai, ir vėl diagnozė - tradicinė. Man, kaip kunigui – a, ir vėl laidotuvės, jaunas?, ne, senas, - ir stovi kartais visiškai be emocijų... Mes visi galime apsiprasti akivaizdoje tų, pas kuriuos ateiname. Tačiau svarbu, koks mano atsakymas į tai. Kiekvieną kartą ateidamas ir prisiliesdamas, aš išreiškiu savo solidarumą su kenčiančiu, solidarumą, kylantį iš slėpiningos kančios prigimties ir iš jos suvokimo. Ir jūs, ir aš kiekvieną kartą stovime labai keistos patirties akivaizdoje – mes matome žmogaus gyvenimo patirtis, kurios prieštarauja jo prigimčiai – prieš mirtį, prieš kančią. Ir jums, ir man kiekvieną dieną tenka duoti atsakymą – o ką mes galime padaryti akivaizdoj to, kas prieštarauja žmogaus prigimčiai? Nes ligos, mirties, skausmo akivaizdoj mes jaučiamės maištaujantys, mums nepatinka, mes liūdim, bijom, slepiamės. Ką mes galim padaryti, kai man, kaip kunigui, nepakanka vien nepriekaištingai sukalbėtų maldelių, o tau, medikui, neužtenka vien profesinių žinių ir techniškai sutvarkytų medicininės patarnavimo sistemos etapų? Yra kažkas daugiau. Ir tas „kažkas daugiau“ yra ne kas kitas, kaip tu. Tavo veidas, tavo žvilgsnis, tavo atvirumas ir tavo gebėjimas atrasti savyje jėgų dar kartą pamatyti tą kenčiantįjį kaip pirmą ir vienintelį kartą. Ką mes galime padaryti tada, kai kartais įmanoma nieko nepadaryti? Paprasčiausiai būti šalia. Gal tai yra pigūs žodžiai, labai banalūs, bet juk ne tik aš esu kunigas, o tu – medikas, mes dar paprasčiausiai esame žmonės. Ir manyje, ir tavyje yra paprastas troškimas – kad kažkas pabūtų šalia. Ir tas „pabūtų šalia“ ligoninėj, palatoj - esi Tu.
Kiekvienas iš jūsų esate tas, kuris aukština žmogaus gyvybę. Jūs esate ne tik baltų chalatų žmonės. Noriu dar kartą pažvelgti ir atrasti tavyje gyvybės civilizacijos visuomenės veidą. Dar kartą džiaugiamės jumis kiekvienu, nes matom tarnystės gyvybei paveikslą. Ir negalima su tuo apsiprasti, susibanalinti. Nes kiekvieną kartą, kai susitinkat jūs su savo pacientais, visuomet susitinka pasitikėjimas ir sąžinė. Banalus gal tas žodis sąžinė. Mes visi dabar mokomi visuomenės erdvėj būti vertybiškai neutraliais, bet su praktiniu mąstymu. Tokius mus formuoja. Užsidaręs namuose traktuok, kokias tik nori vertybes, bet visuomenėj būk neutralus. Bet praktinį mąstymą nešiokis visur. Todėl tokio mąstymo skiepijimo kontekste pasakyti sau, kad mediko ir ligonio akivaizdoj susitinka pasitikėjimas ir sąžinė, yra stipru. Ir tai niekada nebus banalu. Nes tai pasitikėjimas tų, kurie kenčia, kurie stokoja ir miršta. Jie patiki save sąžinei tų, kurie gali padėti ir pasirūpinti jais. Mano nuoširdus palinkėjimas, - te nei vienas tavo akivaizdoj esantis ligonis nebūna tik klinikinis atvejis ar nepažįstamasis, kuriam užtenka pritaikyti savo žinias. Tegu tavo akivaizdoje išlieka sergantis žmogus, reikalingas nuoširdžios atjautos. Taip, tas reikalauja meilės, dėmesio, supratimo, kantrybės.
Žmonės, kurie turi visuomeninę žmogaus ir ligos sampratą, tampa pašaukimo žmonėmis. Nes man, kaip tikinčiam žmogui, tu esi vienintelis žmogus, esi gydančios meilės tęsinys, gyvybės pasiuntinys, tarnaujantis gyvybei. Ir kai šiandien tu ir aš žvelgiame į savo tarnystę, - ar gali dėti lygybės ženklą tarp tavo, mediko, žinių lobyno ir to ligonio, kurį netrukus pamatysi išėjęs dabar iš salės? Iš pašaukimo kylantis gyvenimo būdas... Pašaukimas yra prigimtinis dalykas. Ar tavo buvimas gydytoju yra iš pašaukimo kylantis gyvenimo būdas? Ar aš noriu va taip gyventi? Apie tave ir apie mane visi gali turėti savo nuomonę. Juk dabar mes gyvename visuomenėj, kurioj niekas nevagia, - dabar visi laiku įsisavina lėšas; mes esame labai padori visuomenė, - niekas neturi meilužių, visi turi įsitaisę gyvenimo draugus ar drauges, kurie padeda sunkiu gyvenimo momentu; pas mus nėra jokių moralinių pakrikimų nei nuodėmių, - dabar yra silpnybės, kylančios iš žmogiškos prigimties. Galiausiai mes esam visuomenėj, kurioje nėra melo – tik kiekvienas turi savo nuomonę. Ir visam šitam kratinėlyje esu aš, ir esi tu. Ir čia noriu tau padėkoti, kad neesi plaukiantis pasroviui, bet esi gyvenantis savo pašaukimo gyvenimą. Ir noriu nuoširdžiausiai paprašyti – jūs turite vadus, ir aš turiu vadus, bet kažkam kitam mes esame dievai, todėl prašau, kuo tu bebūtum, ar slaugė, ar seselė ar profesorius, - niekada savo darbe nesakyk, kad tu esi niekas. Niekada savo leksikoj nevartok žodžio „niekas“. Žinai kodėl? Nes jei pradėsi sakyti, kad aš esu niekas, tai nieku ir pavirsi. O kas gi nori turėti reikalų su tuo, kas yra niekas? Niekas! Ir tegu kalba, kas ką nori! Tu eik savo giliu pašaukimo keliu.
Ir paskutinis žodis – kaip kunigo. Ar tu tiki, ar netiki (labai gerai, kad yra dalykų, nepriklausomų nuo mūsų įsitikinimų), paskutinį žodį apie tavo gyvenimą, lemsiantį amžinybę ir pakeisiantį tavo gyvenimą iš esmės, pasakys ne žmonės. Laikraščiai egzistuoja vieną dieną, o kalbos apie tave pas kaimyną pavirsta pletku po penkių minučių. Ir tu daugiau nebeįdomus. Bet nepamiršk, kad kiekvieną kartą, kai tu prisiliesi prie sergančio žmogaus, žodį apie Tave pasakys Jisai. Todėl noriu nuoširdžiai palinkėti, tegu Jis visą laiką šypsosi matydamas tave, o sutikę žmonės tau jaučia pagarbą. Nes, kai gyveni ir supranti, kad Dievas tau šypsosi, o žmonės tave gerbia, reiškia, eini geru keliu. Ir tegu tas geras kelias būna tavo kelias. Ačiū tau, ačiū.
