Kiekvienas žmogus turi apie 3 - 4 kg gyvų mikroorganizmų, be kurių tiesiog negalėtų gyventi. Bakterijos dalyvauja mūsų organizmo medžiagų apykaitoje, padeda ne tik įsisavinti maisto medžiagas, gaminti vitaminus, bet svarbiausia, apsaugo nuo pašalinių, neretai – kenksmingų mikroorganizmų.
Mūsų organizmo kolonizatoriai
Visi mikroorganizmai skirstomi į 4 grupes: bakterijos, virusai, parazitai, ir mikroskopiniai grybai. Virusai nuo bakterijų skiriasi tuo, kad be šeimininko - ląstelės – jie negali gyventi ir daugintis. Bakterijos pačios pasiima iš aplinkos tai, ko reikia jų augimui ir giminės pratęsimui.
Žmogaus organizme yra mikrobų kolonizuotos ir sterilios vietos. Tarkime, viršutiniai kvėpavimo takai – kolonizuoti, o apatiniai – sterilūs. Jeigu į bronchus patenka bakterijos iš nosiaryklės, jos gali sukelti infekciją – plaučių uždegimą. Beje, dažniausiai tai įvyksta tuomet, kai dėl virusinės infekcijos imunitetas jau yra nusilpęs. Netgi pastaruoju laiku labai gąsdinančios meningokokinės infekcijos sukėlėjų esama daugelio mūsų organizmuose. Mirtinai pavojingi jie tampa tik pavieniams žmonėms, kurių imuninėje sistemoje įvyksta kažkoks lemtingas lūžis...
Žmogaus organizme gyvena, kitaip tariant, organizmą kolonizuoja, ne tik naudingieji, bet ir taip vadinamieji sąlyginiai patogenai. Šių bakterijų pavojingumas priklauso nuo to, kur jos dauginasi. Tarkime, kol auksinis stafilokokas yra nuolatinėje savo gyvenamojoje terpėje nosyje, viskas gerai. Tačiau patekęs ant pažeistos odos, jis gali sukelti žaizdos infekciją. Streptokokai bei dauguma kitų bakterijų normaliai gyvena tam tikruose organuose – viršutiniuose kvėpavimo takuose, žarnyne, lyties takuose. Pavyzdžiui, ešerichijos, kurios normaliai gyvena žarnyne, sukelia infekciją patekusios į šlapimo takus. Be abejo, taip atsitinka, jeigu šio pavojaus neperspėja organizmo imunitetas. „Kiekvienas žmogus infekcinėmis ligomis serga ne keletą, o dešimtis kartų per savo gyvenimą,“ – sako gydytoja J. Miciulevičienė. – Netgi paprasčiausias peršalimas, sloga yra virusų sukeltos infekcinės ligos. Norint tai išsiaiškinti, reikia atlikti mikrobiologinį tyrimą.“
Antibiotikas prieš virusą – bejėgis
Kodėl vieni žmonės nuolatos serga kvėpavimo takų, kiti – šlapimo ar lyties organų infekcijomis, neretai tampančiomis lėtinėmis?
Kiekvienam sergančiajam gydytojas pirmiausia turi nustatyti klinikinę diagnozę, kuri turi būti aiškiai apibrėžta, grindžiama klinikiniais simptomais, tyrimų rezultatais, kurie leidžia numatyti, kokie patogeniniai mikroorganizmai sukėlė tą infekciją. Praktika rodo, jog per 70 proc. gerklės uždegimų yra virusinės kilmės, dėl likusiųjų gali būti kaltas streptokokas. Plaučių uždegimas dažniausia yra bakterinės kilmės, o ūmus bronchitas, dvi savaites lydimas kosulio, karščiavimo iki 39 laipsnių, bus sukeltas viruso. „Labai svarbu numatyti sukėlėją, kad gydytojas galėtų teisingai nuspręsti - skirti ar neskirti antibiotikų, nes antibiotikai veikia tik bakterijas, bet neveikia virusų,“ – sako gydytoja J. Miciulevičienė. – Antibiotikai - vienintelė vaistų grupė, kuri skirta ne karščiavimui mažinti, ne kosuliui slopinti, ne nervams raminti. Tai vaistas, skirtas užmušti infekciją sukėlusią bakteriją. Jeigu bakterijos nėra, o liga sukelta viruso, antibiotikas žudo normalią organizmo florą, kuri yra pagrindinis mūsų organizmo gynėjas nuo kitų infekcinių ligų sukėlėjų. Antibiotikai turi daug šalutinių ir labai žmogaus gyvybei pavojingų poveikių, tokių kaip Kvinkės edema, anafilaksinis šokas, o dažniausias - žarnyno mikrofloros sunaikinimas.“
Antibiotikai - dar ne toks senas atradimas. Aleksandras Flemingas 1928 m. padarė pranešimą apie peniciliną. 1942 m. jis buvo pirmą kartą panaudotas kareivių gydymui, ir pasirodė optimistiniai pranešimai pasauliui, jog nuo šiol bus galima sėkmingai kovoti su bakterijomis. Iš dalies tai tiesa, žmonių mirštamumas iki antibiotikų eros ir juos atradus ryškiai skiriasi. Tačiau už kiekvieną gėrį, kuriuo naudojamasi nepakankamai atsakingai, tenka mokėti. Bakterijos – gyvi organizmai, kaip jau minėta, turintys žymiai ilgesnę gyvenimo Žemėje patirtį nei žmonija. Jos gana greitai išsiugdė atsparumo antibiotikams mechanizmus. Antimikrobinis atsparumas – didelė šiuolaikinės visuomenės sveikatos problema. Gydytoja J. Miciulevičienė, koordinuojanti Lietuvos antimikrobinio atsparumo stebėsenos tinklo, kuris siunčia duomenis į ECDC Europos infekcinių ligų ir kontrolės prevencijos centrą, veiklą, sako, jog situacija Lietuvoje ne ką skiriasi nuo situacijos kitose šalyse. Esama šalių, kuriose jau kelis dešimtmečius antibiotikų skyrimas labai griežtai kontroliuojamas, šie vaistai skiriami tik po kruopštaus ligonio ištyrimo. Pas mus sunkiai sergantis ligonis iškart imamas gydyti plataus spektro antibiotikais, o paskui, atlikus tyrimus, skiriami konkrečiai ligos sukėlėją naikinantys antibiotikai. Kuo specifiškesnis gydymas, tuo greičiau pavyksta įveikti ligą. „Gydant infekcinius susirgimus, labai svarbus laikas ir tikslumas,“ – sako gydytoja. - Netgi šiais laikais žmonės miršta nuo bakterinių infekcijų, ne dėl to, kad nepaskirti tinkami antibiotikai, o dėl to, kad kai kurios bakterijos pasižymi tokiu virulentiškumu, išskiria tokius toksinus, jog žmogaus organizmas nepajėgia jų atlaikyti. Išsivysto įvairios, tiesiog su žmogaus gyvybe nesuderinamos, komplikacijos.“
Grėsmė visuomenės sveikatai
„Mes tik dabar pradedame rimtai analizuoti antimikrobinio atsparumo problemą, - sako gydytoja J. Miciulevičienė. - Tuberkuliozė mūsų šalyje pasiekė epidemijos lygį, nes ją platina nuoseklaus gydymosi vengiantys ligoniai, ligoninių aplinkoje jau yra bakterijų, kurias veikia tik vienintelis iš visų žinomų antibiotikų. Ne paslaptis, jog kai kuriose šalyse situacija yra dar prastesnė – jų ligoninėse veši tokios bakterijų padermės, kurių neveikia jokie šiuo metu esantys antibiotikai. Žmonės paguldomi į ligoninę dėl chirurginės intervencijos, o miršta nuo hospitalinės infekcijos. Nepagrįstas ir neatsakingas antibiotikų vartojimas – viena iš svarbiausių šiuolaikinės medicinos problemų, įvardijamų kaip grėsmė visuomenės sveikatai. Naujam antibiotikui arba jų grupei sukurti reikia milžiniškų lėšų, didelių mokslininkų, farmacijos specialistų pajėgų ir užtrunka apie 20 metų. Farmacinės kompanijos – netgi gigantai, kuriantys naujus medikamentus, atsisakė kurti antibiotikus. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) ir Europos organizacijos susitarė teikti toms kompanijoms tam tikrų lengvatų. Tai prioritetinė PSO ir Europos infekcinių ligų kontrolės centro veiklos sritis.“
Lietuvoje šiai problemai skiriama taip pat nemažai dėmesio. Veikia valstybinė programa, kurią koordinuoja Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), dirba Higienos instituto specialistai, numatyta įvairių priemonių. Valstybinė ligonių kasa analizuoja galimybę finansuoti greito A grupės streptokoko antigeno nustatymo testą. „Šeimos gydytojai iki šiol neatlieka šių tyrimų, nes jie nefinansuojami. Mikrobiologiniam tyrimui siuntimą gali duoti tik antrinės grandies gydytojas. Įsigaliojus šiai nuostatai, bus daug naudos - iškart nustačius tikrąjį ligos sukėlėją, bus ženkliai sumažintas antimikrobinių vaistų vartojimas. Jeigu ligą sukėlė ne streptokokas, tai kam nuo jo gydyti? - sako gyd. J. Maciulevičienė. - Esu įsitikinusi didele šio tyrimo, kaip ir profilaktinių tyrimų, tarkime, nėščiųjų patikros dėl besimptominės bakteriurijos bei streptokoko B nešiojimo, ne tik ekonomine, bet ir psichologine nauda. Ligą perspėti – visokeriopai geriau ir pigiau, nei ją gydyti.“
Mikrobų pasaulis pro mikroskopą
Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Mikrobiologinių tyrimų laboratorijoje per metus ištiriama per 10 000 ėminių, kurių pagalba nustatomas infekcinės ligos sukėlėjas ir jo jautrumas antimikrobiniams vaistams.
Tiriamosios medžiagos mėginiai imami iš ligos židinio arba sergančių organų: kraujo, žaizdų, pūlių, sterilių organizmo skysčių, ausų, akių, viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų, lyties organų, šlapimo, išmatų. Iš tiriamosios medžiagos išauginama infekciją sukėlusi bakterija, nustatomas jautrumas antibakteriniams vaistams. Laboratorija dalyvauja palyginamųjų tarplaboratorinių tyrimų programose LABQUALITY (Suomija).
Kaip veikia atestuota Mikrobiologinių tyrimų laboratorija, ar tikrai joje viskas taip paprasta, kaip daug kas įsivaizduoja - vieną dieną uždedi pasėlį ant terpės, kitą dieną pamatai, kas išaugo, užmeti antibiotikų diskelius, štai ir atsakymas...
Mikrobiologinių tyrimų laboratorijas turi tik didžiosios šalies ligoninės. Mažesnėms sveikatos priežiūros įstaigoms – nenaudinga ekonomiškai. Brangi įranga, brangūs tyrimų metodai, kurių kiekviena procedūra pagrįsta dokumentais, brangus turėtų būti ir aukščiausios kvalifikacijos specialistų, iš kurių laukiama didelio profesionalumo ir atsakomybės, darbas. Tačiau apie pastarąjį dalyką – atskira kalba...
„Aš esu už naująsias technologijas, kurios biocheminių tyrimų laboratorijoje leidžia sumažinti specialistų poreikį. Mikrobiologai dirba su gyvais organizmais. Jie turi savo charakterį – nori auga, nori – ne. Juos pažinti ir atskirti įmanoma tik įgudusia žmogaus akimi, kuriai padeda uoslė, protas ir netgi... nuojauta,“ – kalba gydytoja. – Štai dabar konsultuoju, kokį gydymą skirti moteriai, kuriai po gimdymo išsivystė endometritas. Esu laboratorinės medicinos gydytoja, ir pagal kompetenciją turiu teisę konsultuoti ne tik tyrimų, bet ir antimikrobinės terapijos klausimais. Kita grupė laboratorijose dirbančių žmonių – medicinos biologai, kurie konsultuoja tik diagnostikos klausimais. Ir dar yra laborantai, kurie atlieka visas technines procedūras, tyrimus. Kad specialistas galėtų dirbti savarankiškai, po baigimo turi praeiti ne mažiau kaip 3 metai, nes mikrobiologija – neišpasakytai plati sritis. Reikia ne tik žinoti apie mikroorganizmus, būtina juos gerai pažinti, kad iš taškelio ant standžios terpės Petri lėkštelėje galėtume pasakyti, jog tai – auksinis stafilokokas, o tai – Staphylococcus epidermidis, normali flora.“ Gydytoja, kuri keletą metų dirbo Anglijoje, ir dabar kartas nuo karto išvyksta į tą šalį padirbėti, stebisi, jog mūsų gydytojai retai išdrįsta konsultuotis dėl pacientų mikrobiologinių tyrimų rezultatų. „Anglijoje dirbdama konsultante per dieną sulaukdavau po kelias dešimtis klausimų, o Lietuvoje – po vieną kitą,“ – pasakoja gydytoja. - Nebent labai jau nespecifinę florą išauginame. Anglijoje gydytojais pasitikima, o pas mus dar vyrauja įsitikinimas, jog pats pacientas gali įtakoti gydymą. Ignoruoti kompetenciją – didelė klaida.“
Kad taptum tokio lygio specialistu, kokia yra gydytoja J. Miciulevičienė, reikia ne tik begalinio darbštumo, didelių viso gyvenimo pastangų, užsispyrimo. Vienok, tai nestebina. Kai sutinki žmones, atradusius savo pašaukimą, tie dalykai atrodo visai suprantami. Stebina kitkas. Europoje žinoma ir po keletą kartų per mėnesį iš įvairių Anglijos, kurioje yra registruota kaip gydytoja, ligoninių sulaukianti puikiausių darbo pasiūlymų gydytoja lieka Lietuvoje. „Į mane Lietuva tiek daug investavo. Jaučiuosi reikalinga čia,“ – sako. Ar įmanoma dar ką pridurti?
Valentina Jakimavičienė
