Gydytojas angiochirurgas Eugenijus Janušauskas vadinamas paprastų žmonių daktaru, į kurį kreipiantis nereikia sukaupti ypatingos drąsos, kuriam galima prisipažinti savo ydas ir silpnybes. Ko gero jas, beveik keturias dešimtis metų operuojantis gydytojas mato ir taip, be prisipažinimų. Juk kraujagyslės geriausiai charakterizuoja žmogaus gyvenimo būdą ir įpročius.
„Iki mokyklos baigimo buvo likę gal trejetas mėnesių, kai nusprendžiau tapti gydytoju. Ir būtinai – tik chirurgu,“ – sako gydytojas angiochirurgas Eugenijus Janušauskas. – Nežinojau, kokiu chirurgu, matyt, tuo metu netgi neišmaniau tų dalykų, tačiau kad noriu operuoti, žinojau.“ Pakako atkaklumo siekti, įveikiant daugelį kliūčių, apie kurias dabar jau ir prisiminti nesinori. Tik po penkerių metų E. Janušauskas tapo medicinos fakulteto studentu, tačiau studijas pertraukė treji metai tarnybos armijoje. Atkaklumas siekti tikslo išliko.
E. Janušauskas tapo aktyviu Bendrosios chirurgijos būrelio nariu, daug dirbo įkurtoje prof. Algimanto Marcinkevičiaus klinikoje, Širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijoje, kurioje eksperimentuojant su laboratoriniais gyvūnais buvo rengiamasi dideliems medicinos mokslo ir chirurgijos pokyčiams. Čia gydytojai kaupė ir tobulino profesijos įgūdžius, čia tuo metu gimė ir pirmosios didžiųjų Lietuvos medicinos pasiekimų – širdies ir kraujagyslių chirurgijos, organų transplantacijos, angiochirurgijos užuomazgos. Visi eksperimentavo, tyrinėjo ir studijavo, gilinosi į mokslo ir chirurgijos paslaptis, kūrė naujas operacijų metodikas, algoritmus. Dirbo neskaičiuodami valandų, kaip tuomet buvo sakoma - iš entuziazmo. Prof. A. Marcinkevičius buvo reiklus: rinkosi tik gabiausius ir darbščiausius, kurie patys tobulėjo, vadovavo studentų praktikoms.
Specializuotas kraujagyslių chirurgijos skyrius Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje Antakalnyje buvo įkurtas 1968 m., o II kraujagyslių chirurgijos skyrius pirmuosius pacientus priėmė 1983 m. rugsėjo 19 dieną. Tai buvo tikrai universitetinis kraujagyslių chirurgijos skyrius, nes čia atėjo dirbti tuo metu dirbantys Vilniaus universitete – skyriaus vedėjas doc. V. Triponis, mokslo darbuotojai gydytojai R. Gutauskas, D. Triponienė, M. Sučyla, H. Ulevičius, G. Žukauskas, čia pradėjo dirbti ir tuometiniai gydytojai ordinatoriai E. Janušauskas, B. Vaišnytė, A. Sudikas. Medikų kolektyvas išsiskyrė intelektinio ir praktinio darbo intensyvumu.
Šiame skyriuje sudaryta ir parašyta daugelis kraujagyslių chirurgijos gydymo metodikų, algoritmų, mokslinių darbų. Čia pradėti taikyti nauji diagnostikos principai, naujos operacijos, iš čia išėję doktorantai, rezidentai šiandien dirba daugelyje didžiųjų Lietuvos miestų ligoninių kraujagyslių chirurgijos skyriuose.
Skyriuje kasmet atliekama apie 1000 operacijų, daugiausia - smulkiųjų arterijų rekonstrukcinės operacijos, labai sudėtingos aortos ir jos šakų operacijos, išvystyta įgimtų kraujagyslių ligų diagnostika, chirurginis ir endovaskulinis gydymas. Įsigalėjo naujoviška gydymo metodika: prieš operuodami, gydytojai chirurgai nuodugniai ištiria ligonį, išsiaiškina kraujagyslių pažeidimo lygį, ligos progresavimo tikimybę, įvertina bendrą ligonio būklę, socialinius veiksnius ir tik tuomet parenka gydymo metodą – konservatyvųjį, radiologinį arba chirurginį.
Savanoriškai – į ligos nelaisvę
„Gyvenimo tempas kuo toliau, tuo greitėja. Pagrindinis susirgimas, kuris labai pakenkia kraujagysles, - aterosklerozė, ir visi kiti su ja susiję procesai,“ – sako gyd. E. Janušauskas. - Kiti faktoriai, kurie pagreitina, pablogina ligos eigą – cukrinis diabetas. Šis susirgimas plinta nematytais tempais – tiesiog epidemija, o jį skatina netinkama mityba, žalingi įpročiai, ypač - rūkymas. Rūkantiems, o juo labiau jauniems, aterosklerozė progresuoja žymiai greičiau.“
Gydytojas pasakoja apie šiuo metu skyriuje gydomą 42 metų vyrą, kuriam aterosklerozė pakenkė magistralines kojų arterijas. Tik prieš mėnesį jis buvo gydytas dėl arterijos susiaurėjimo, o atvykus antrąkart šlaunies arterija rasta jau užakusi. Norint pagerinti jo gyvenimo kokybę, neišvengiama operacija.
Kitas atvejis. 50 - metis pacientas, kuriam taip pat buvo taikytas radiologinis gydymas, stentuotos kraujagyslės, po neilgo laiko vėl atvyko į skyrių užakusios arterijos operacijai.
Kodėl taip įvyksta? Kodėl skyrius turi nemažai nuolatinių pacientų? Gydytojas rodo nuotraukas. Net ir neįgudusia akimi matosi, kaip atrodo „švari“, o kaip – aterosklerozinių plokštelių pakenkta kraujagyslė. Jeigu tik įmanoma, iš pradžių taikomas radiologinis gydymas, per kateterį bandant išplėsti susiaurėjusią kraujagyslės vietą, įvesti stentą, atstatyti kraujagyslės spindį. Tai nėra sunkios operacijos, po poros parų ligonis išrašomas. Tačiau tai priklauso nuo paties žmogaus: bendros jo organizmo būklės, kitų susirgimų, o bene svarbiausia – nuo to, kiek jis yra sąmoningas ir rūpindamasis savo sveikata pasiryžęs keisti gyvenimo būdą.
Apie vieną šio skyriaus pacientę teko skaityti dar prieš keletą metų. Moteris buvo operuota daugiau kaip 20 kartų, neteko abiejų kojų iki kelių, amputuoti beveik visi rankų pirštai. „Obliteruojantis (užakinantis) trombangitas arba arteriitas – tai jaunų žmonių liga, nors Lietuvoje gana reta, tačiau labai piktybiška. Šiai ligai būdingas arterijos sienelės uždegimas, siaurinantis arterijos spindį, vėliau sukeliantis trombozę ir arterijos užakimą. Liga pirmiausia pažeidžia smulkiąsias arterijas - pirštų, pėdos, blauzdos, plaštakos, dilbio. Jeigu žmogus nesilaiko gydytojų rekomendacijų, neatsisako rūkymo, ji greitai progresuoja. Mat, nikotinas pažeidžia arterijos endotelį, sukelia arterijų spazmą. Susiaurėjęs arterijų spindis dar labiau susiaurinamas, sulėtėja kraujo tėkmė, ir arterija trombuojasi. Minėtą pacientę operavome daugybę kartų. Ir ji labai ilgai mūsų neklausė, rūkydavo pasislėpusi. O liga vis progresavo,“- pasakoja gyd. E. Janušauskas. – Kai susiėmė, nustojo rūkyti, pagerėjo ir kraujotaka, sustojo ir liga. Ir šiai pacientei jau keltą metų nereikia nieko nupjauti. Šios ligos paliestų pacientų yra gana nemažai. Tik vienetai paklausė mūsų patarimų ir pradėjo savimi rūpintis. Vienas inžinierius, didelės įmonės vadovas, kuriam darbe tekdavo pažeisti režimą, netgi darbo atsisakė, ne tik žalingų įpročių. Todėl, nors į mus pirmąkart kreipėsi dar 1978 metais, lig šiol vaikšo savomis kojomis, tik ant pėdų trūksta kelių pirštų. Tai ne vienas ir tas pats kaip pamažu netekti pirštų, o paskui – ir kojų... Turime nemažai nuolatinių pacientų, kuriems kalbėk nekalbėjęs, jie nesupranta, mano, jog gydytojai - stebukladariai, kurie privalo ištaisyti tai, ką jie patys sugriovė. Mato palatos kaimyną su nupjauta pėda, o pats vis tiek eina slapčia rūkyti. O kad matytumėte, kaip jie kenčia... Kaip sėdi, skaudamą koją arba ranką apsikabinę... O kiek ilgai kai kurie kenčia – sunku įsivaizduoti, kaip tai įmanoma. Atvyksta su pajuodusiais pirštais. Prie geriausių norų neįmanoma jų atgaivinti.“
Žiūrint į ligoninės koridoriumi rateliais važiuojančius vyrus kyla nemalonios ir graudžios mintys... apie karą. Visais laikais karai negailestingai traiško ir žaloja žmonių kūnus ir likimus. Mes jau kiek dešimtmečių gyvename be karo, bet džiaugtis tuo – nemokame. Kiek vyrų ir moterų savanoriškai pasiduoda į ydų ir nuodų nelaisvę, gydytojams tenka amputuoti gangrenuotas jų galūnes, o mums visiems –juos išlaikyti. Tokia apgailėtina realybė.
Gyvenimo stulpai
Kiek žmonių Jūs išgydėte, Daktare? „Mes jų gal neišgydome, tik pašaliname komplikacijas, palengviname kančias, nes liga progresuoja, ir tie žmonės vis grįžta ir grįžta. Padaugėjo vyresnio amžiaus pacientų. 70 – 80 metų pacientai – kasdienybė. Operuotas 106 metų žmogus. Tokia mūsų profesija – padėti, mažinti skausmą, kančias,“ – sako gydytojas. Paprašytas prisiminti sunkiausią operaciją, sako, jog lengvų, paprastų beveik nebūna, nes kiekvienas ligonis – individualus, ir kaskart būtina padaryti viską kaip įmanoma geriausiai. Gydytojas nenori prisiminti daug skausmo sukėlusios istorijos, privertusios keletą skyriaus medikų porą metų lankytis teismuose. Medikų klaidos nebuvo, tačiau kiek nervų, sveikatos kainavo... Geriau prisiminti prieš gerą dvidešimtmetį Ukmergėje operuotą vyrą, gelbėjusį savo mažą sūnelį nuo stiklo šukių, kurios smarkiai sužalojo jo ranką. Operacija truko 11 valandų, tačiau vertėjo: vyro ranką pavyko išgelbėti. Tokių atvejų pasitaikė ne vienas. Tačiau gyvenimas eina, jie pasimiršta, atsiranda naujų.
Sakoma, kad kiekvienas vyras per gyvenimą turi nuveikti tris darbus: pastatyti namą, pasodinti medį ir užauginti sūnų. „Pastačiau sodo namelį, kuriame kartu su žmona gyvename, ir sodą pasodinom,“ – juokiasi gydytojas, džiaugdamasis, kad namai – ta vieta, kurioje visada yra laukiamas ir suprastas. Vaikai jau užauginti. Žmona Angelika – gydytoja akušerė ginekologė, prieš pusmetį išėjusi į pensiją, todėl turinti daugiau laiko pasidžiaugti vaikaičiais.
Vilniaus miesto klinikinės ligoninės II angiochirurgijos skyriaus gydytojai Arnoldas Sudikas ir Eugenijus Janušauskas savo patirtį perdavė sūnums Sauliui ir Tomui. Abu – puikūs, kolegų ir pacientų vertinami angiochirurgai. Tomas Janušauskas praėjusį rudenį apgynė medicinos daktaro disertaciją. „Kai sūnus rinkosi medicinos studijas, atkalbinėjau. Kai rinkosi angiochirurgiją, taip pat. Gal todėl, kad tėvams visada norisi, kad vaikai rinktųsi lengvesnį kelią. Gerai, kad ir nepaklausė. Išmokiau sūnų operuoti, pratęsta gyvenimo patirtis, manau, jog tai – didelė vertybė,“ – sako gydytojas.
Apie Vilniaus miesto klinikinės ligoninės angiochirurgijos skyrius
Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje yra du angiochirurgijos skyriai, kuriuose yra 70 lovų, dirba 19 gydytojų, 25 bendrosios praktikos slaugytojos, pagalbinio personalo darbuotojai.
Skyriuose daromos visos šiuo metu pasaulyje atliekamos kraujagyslių operacijos. Čia gydomos plyštančios, plyšusios ir disekuojančios aneurizmos, galūnių išemija (skaumai, išopėjimai, gangrenos), gresiantis insultas, įvairios embolijos ir tromboembolijos, kraujagyslių sužalojimai, lėtinis venų nepakankamumas, opos, kraujagyslių displazijos.
Kasmet atliekama apie 2000 operacijų, iš kurių daugiau kaip pusė – rekonstrukcinės arba atkuriančios kraujotaką: pilvo aortos aneurizmų rezekcijos, aortos ir klubinių arterijų protezavimo, visceralinių aortos šakų rekonstrukcijos, arterijų šuntavimo operacijos žemiau kirkšninio raiščio ir blauzdos bei pėdos arterijų šuntavimas autovenomis (šios operacijos neretai gelbsti cukriniu diabetu sergančių ligonių galūnes nuo amputavimo), miego bei slankstelinių arterijų operacijos, venų šalinimas dėl paodžio venų varikozės bei negyjančių blauzdos opų.
Valentina Jakimavičienė
"Lietuvos žinios"
