Gailestingumas ligonių sielovadoje – kas tai, klausė kunigas dr. Andrius Narbekovas. Ir atsakė: Jūs, medikai, esate sudedamoji dalis to, kas telpa į žodį sielovada. Žmogus, net ir vienišius, pajutęs ligą, ieško kito žmogaus, ieško bendravimo. Ligoje žmogus vienatvės ima bijoti, gal net pats to nesuvokdamas. Sergantis žmogus nebeturi atramos arba ji labai trapi ir slysta iš jo rankų, jis ieško kito, kas būtų stipresnis ir galėtų ateiti pagalbon. Liga yra įrodymas, kad žmogus yra apspręstas būti drauge, ne vienišas. Kiekvieno žmogaus pareiga – būti bendrystėje, tai yra padėti savo artimui būti. Egzistuoti. Gyventi. Ir niekur bendrumo vykdymas nėra toks regimas, kaip tarnystėje sergantiems. Ir niekur žmogaus nužmogėjimas neprasiveržia tokiu šiurpiu pavidalu, kaip ligonių apleidime ir jų atstūmime. Ne veltui Kristus pirmiausia atsigręžė į ligonius. Bažnyčios rūpestis ligoniais visada buvo pirmiausia religinis, o tik antroje vietoje medicininis. Kunigai savo tarnyste trokšta, kad žmogus pasveiktų, bet tik Dievo valioje pasveikimo aktas. Tuo tarpu medicina yra tik gydymas, bet ne tarnystė. Dėl to modernioji medicina ligonio šiandien nepatenkina. Šalia gydymo, ligonis tiesiog trokšta būti drauge, tai prigimtinis troškimas būti bendrystėje, ir šį poreikį žmogus trokšta patenkinti pačią sunkiausią savo gyvenimo valandą.
Kristus žmones nuo ligų ne gydė. Jis juos nuo ligų atpirko. Jam gydymas ir išganymas – tas pats dalykas. Tarnauti ligoniams – tai dalyvauti išganamajame darbe. Kartais nėra būdo, kaip padėti ligoniui, tačiau sveikojo pasilenkimas prie sergančiojo turi vykti visada.
Kuo visuomenė materialistiškesnė, tuo stipriau išstumiami iš jos ligoniai, net oficialiai leidžiant jiems sušvirkšti mirtiną dozę vaistų. Liga tapo kovos už būvį išraiška. Todėl kenčiantysis ieško ir trokšta būti drauge, ne vienas, kad kita būtis paremtų jo griūvančią būtį. Kad išlikti. Liga – tai rungtynių metas už mūsų išsilaikymą žemėje. Todėl reikia tiesiog būti šalia sergančiojo. Nebūtina kažką sakyti. Nes dažniausiai nepataikom pasakyti, žodis sudaiktina dalykus ir tampa kliuviniu išreikšti šiltus jausmus. Tiesiog paliesti ligoniui pirštą – daug daugiau, nei šnekėti daugybę žodžių...
Kančios nereikia nei bijoti, nei vengti. Jei nebūtų kančios, pavojuje atsidurtų visa žmogaus būtis. Jei žmogus nejaustų skausmo, jis nežinotų, kad reikia ieškoti pagalbos. Tačiau nevengti kančios – tai išminties, tai egzistencijos dalykas. Tik kančioje žmogus ima klausti egzistencinių dalykų. Ir atsigręžia į Dievą tik tada, kai jo būtis slysta iš rankų. Visiems ateina kančios metas, todėl būti kančioje drauge su kenčiančiuoju – mūsų visų išlikimo dalykas. Gailestingumas lotyniškai –misericordia, į lietuvių kalbą verčiamas kaip kartu kentėti.
Būkime kartu su kenčiančiuoju, nes svarbiau saugoti ne gyvybes, bet žmones, kad šie neprarastų savo būties, tai yra, amžinojo gyvenimo, - kalbėjo kunigas dr. Andrius Narbekovas.
