Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Vaikų reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėja vaikų intensyviosios terapijos gydytoja Irena Babianskienė pasakoja, jog mergytę į skyrių atvežė Greitosios medicinos pagalbos tarnybos darbuotojai. Naktį pakilusią margaitės kūno temperatūrą motina bandė sumažinti rektaline paracetamolio žvakute. Iš pradžių šiek tiek pavyko. Nors ir pastebėję panašius į traukulius kūno trūkčiojimus, tėvai nusprendė palaukti ryto. Ankstyvą rytmetį tėvai ant mergytės kojų pastebėjo keletą pavienių panašių į kraujosruvas bėrimų.
Tai – vienas iš meningokokinės infekcijos požymių, reiškiančių, jog ligos sukėlėjai pasiekė kraują ir pradėjo griovimo procesą. „Kol ligoniukė iš priėmimo buvo atvežta iki Vaikų intensyviosios terapijos skyriaus, jos būklė sparčiai blogėjo,“ - pasakoja gydytoja. - Mergaitė buvo vangi ir irzli, karščiavo iki 39,30C, jos periferinė kraujotaka buvo labai sutrikusi: galūnės šaltos, kraujospūdis žemas, pulsas labai dažnas, sąmonė pritemusi. Bėrimas plito stebint ligonę – visą kūną nusėjo žvaigždiškos kraujosruvos, kai kuriose, didesnėse, ant blauzdų ir dilbių atsirado tamsių taškelių, liudijančių apie nekrozės požymius. Veikti reikėjo labai skubiai, nes mergytės gyvybei grėsė pavojus, buvo svarbi kiekviena minutė. Žinome, jog pasitaiko tokių žaibiškų meningokokinės infekcijos formų, kai medikai būna bejėgiai padėti. Taikėme organizmo homeostazę, volemiją ir šoko būseną koreguojantį gydymą, taip pat efektyvų antibiotiką, skirtą empiriniam meningokokemijos gydymui. Ligoniukės būklė buvo labai nestabili, jai buvo skirta vaistų, gerinančių širdies ir kraujotakos sistemos būklę, palaikančių kraujospūdį ir inotropiją. Sutriko mergaitės kraujo krešumas, teko papildomai lašinti kraujo komponentų: šaldytos plazmos, eritrocitų masės. Antrą parą išryškėjo meningito – smegenų dangalų uždegimo – požymiai. Ši labai pavojinga infekcija neretai sukelia ne tik meningokokemiją, bet ir meningitą kartu. Atlikus liumbalinę punkciją pasitvirtino bakterijų sukelto meningito diagnozė. Beveik tris paras mergaitės gyvybei grėsė realus pavojus. Tik po to, taikant visas įmanomas priemones, jos būklė pradėjo pamažu gerėti. Sumažėjo uždegiminių pakitimų kraujyje, stabilizavosi širdies darbas ir kraujospūdis. Mergaitė jau aktyvi, sąmoninga, bendrauja, šypsosi, pradeda valgyti. Smulkiosios kraujosruvos rezorbuojasi, išliko tik keletas stambiųjų, kurios buvo su nekrozės židinėliais.“
Diagnozavus ir reklamavus atskirus meningokokinės atvejus, atrodo Lietuvoje esant šios infekcijos epidemiją. Tačiau tai nėra tiesa. Toks sergamumas nėra išskirtinis, o mirties atvejai visuomet buvo ir bus labai skausmingi. Maždaug kas trečias žmogus savo nosiaryklėje nešioja meningokokinės infekcijos sukėlėjus, tačiau tik keletas procentų iš jų – patogeninį, pavojingą ligą sukeliantį štamą. Tokios sunkios ligos priežasčių yra daug: tais ir genetinis polinkis, ir silpnas imunitetas pirmaisiais gyvenimo metais bei paauglystėje ir įvairios imunosupresinės būklės.
„Mūsų skyriuje kasmet gydoma po keletą meningokokine infekcija sergančių ligonių. Pernai turėjome tris. Jeigu pasitaiko žaibinė meningokokinės infekcijos forma arba kai į medikus kreipiamasi pavėluotai, neįvertinant ligonio būklės sunkumo, dėl meningokoko ardomojo poveikio kraujosruvos plinta ne tik išorėje, bet ir vidaus organuose. Todėl per trumpą laiką sutrinka vidaus organų sistemų veikla, ir ligonio išgelbėti nepavyksta. Vertinant klinikinę patirtį, norisi priminti tėvams:
- jeigu vaikui pakyla aukšta temperatūra, kuri nekrenta, būtina atidžiai stebėti jo bendrą būklę;
- mažyliai greitai pasidaro vangūs arba labai neramūs, tai – grėsmingi požymiai;
- keičiant mažų vaikų sauskelnes būtina stebėti, ar ant kojų, blauzdų neatsiranda žvaigždiškų bėrimų, kurie neišnyksta, spustelėjus pirštu;
- jeigu kyla bent menkiausias įtarimas, būtina kuo skubiau vykti į ligoninę.“ – sako Vaikų intensyviosios terapijos skyriaus vedėja, gydytoja I. Babianskienė.
Vaikai ir ... alkoholis
Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Vaikų reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje gydomi vaikai nuo 1 mėnesio iki 18 metų amžiaus dėl ūminių apsinuodijimų, aritmijų, kvėpavimo, virškinimo organų ūminių veiklos sutrikimų, sepsio, diabetinės ketoacidozės ir kitų sunkių susirgimų. Per 2011 metus šio skyriaus medikai išgelbėjo 630 vaikų gyvybes.
Mažiems vaikams pavojingos netgi įprastosios virusinės infekcijos: jie nustoja valgyti, gerti, vemia, todėl per trumpą laiką netenka daug skysčių, todėl prireikia intensyvaus gydymo. Pro burną dar nemokantiems kvėpuoti kūdikiams netgi sloga gali sukelti ūminį kvėpavimo nepakankamumą.
Švenčių laikotarpio pacientai – ypatingi. Skyriaus vedėja atverčia registracijos knygą – pirmieji 2012 metų pacientai – alkoholiniais gėrimais apsinuodiję paaugliai. Tiesa, tokių pacientų, kuriems reikalinga detoksikacija, pasitaiko per visus metus, tačiau išsiskiria mokslo metų pradžios, pabaigos, o ypač – masinių renginių dienos. Kaip sakoma: maži vaikai žeidžia ir alina rankas, dideli – širdį. Medikams tenka kovoti už mažylių, kurie, smalsumo vedini, gurkšteli į gaiviųjų gėrimų butelį įpilto stabdžių skysčio, gėlių trąšų arba kokių kitų chemikalų, iškrausto močiutės spintelės stalčius arba mamos rankinę ir paragauja stiprių suaugusiems skirtų vaistų. Tai pavojingiausi atvejai, nes kai kada stipriai apsinuodijusio vaiko nepavyksta išgelbėti. Ne visada aišku, kuo vaikas apsinuodijo, ne visiems vaistams yra jų poveikį neutralizuojančių antidotų. Jeigu suaugusieji ilgiau nepastebi, kad vaikas apsinuodijo ir pavėluoja kreiptis pagalbos, į organizmo ląsteles patekusių cheminių medžiagų gali ir nepavykti pašalinti...
Pasitaiko bandančių pasitraukti iš gyvenimo paauglių, kurie nebenori gyventi dėl konfliktų namie, mokykloje, dėl pirmosios nesėkmingos meilės išgyvenimų arba dėl sektos, į kurią įsivėlė per savo naivumą, spaudimo. „Laimei, suicidinių atvejų pasitaiko nedaug, ir tik retas paauglys tikrai nori pasitraukti iš gyvenimo. Dažniausia jaunas žmogus tokiu drastišku savo poelgiu šaukiasi dėmesio, signalizuoja apie savo vienišumą ir beviltiškas pastangas išspręsti jį užgriuvusias sunkias problemas. Mes juos atgaiviname, sugrąžiname į gyvenimą, o paskui perduodame Vaikų krizių centrui, kur jie sulaukia psichologinės pagalbos,“ – pasakoja gydytoja.
Šių metų pirmosiomis valandomis į reanimaciją atgabenti keturi alkoholiu apsinuodiję, sušalę, komos būsenos paaugliai, penktasis – sausio pirmosios popietę. Jų girtumo laipsnis – 2-3 promilės. Medikai juos sušildo, stato lašelines, detoksikuojančias jų organizmą, ir jie gana greitai atsigauna. Naktį atvežti į ligoninę, jau kitos dienos popietę atiduodami tėvams, nors daugelis labai norėtų, jog tai išliktų paslaptyje... Jeigu ne praeivių, iškvietusių medikus, pagalba, ne vieno tokio „gėrovo“ sveikatai ir gyvybei grėstų pavojus. Iš pradžių su jais neįmanoma susikalbėti, jie nežino net savo vardo. Pagirios būna sunkios: kas bus, kai sužinos tėvai? Medikams tenka pareiga pranešti tėvams, kad jų vaikas atsidūrė reanimacijoje. „Tėvus ištinka šokas, todėl turime apgalvoti kiekvieną žodį, paguosti tėvus. Vieno paauglio motina, išgirdusi, kad vaikas reanimacijoje, metė ragelį. Vėliau perskambino įsitikinti, kad nesuklydome,“ – sako gyd. I. Babianskienė. Kartais išsiaiškinti vaiko gyvenamąją vietą pavyksta tik su policijos pagalba. „Mes džiaugiamės, jog lyginant su tuo, kas buvo prieš dešimtmetį, sumažėjo narkotikais apsinuodijusių vaikų“, - sako gydytoja. – Gal būt, atsiranda daugiau sąmoningumo, gal daugiau kontrolės. Tačiau alkoholiniai gėrimai tikrai pernelyg lengvai prieinami vaikams.“
Svarbiausia - žmogaus ryšys su žmogumi
Gydytojas, rinkdamasis vaikų intensyviosios terapijos gydytojo profesiją, pasirenka ir gyvenimo būdą. Tiesa, kad nelengva kalbėti apie tai, kas tikra: pašaukimą, profesinę pareigą, meilę ir gailestį ligos, nelaimės ištiktam žmogui. Juo labiau – šiais laikais, kai tiek daug nepatiklumo, abejojimo nuoširdumu ir kompetencija, kai tiek daug mitų, palaikančių mūsų visuomenės skepticizmą medikų atžvilgiu. „Mes dirbame su vaikais, jie trapūs ir lengvai pažeidžiami, prie jų norėtųsi liestis tik švelniai. Tačiau kovojant dėl gyvybės, negalima pasiduoti sentimentams, reikia veikti operatyviai, ryžtingai ir sutelktai“, - sako gydytoja I. Babianskienė, jau 30 metų dirbanti vaikų reanimacijoje.- Kai kada tenka imtis ir skaudžių procedūrų, tačiau jos – neišvengiamos. Ligoniukų pagailime ir juos paguodžiame vėliau, kai nelieka pavojaus gyvybei.“
Reanimacijos skyriaus medikams dažniau negu kitiems tenka akis į akį kovoti su tuo, kas baisiausia – mirtimi. Ir ne visada, deja, ją pavyksta įveikti. Yra tokių įgimtų ligų, su kuriomis vaikas gali gyventi tik iki tam tikro amžiaus, o paskui neišvengiamai ateina ankstyva mirtis. Esama ir beviltiškų atvejų. Skyriaus vedėjai arba budinčiam gydytojui tenka sunki pareiga – pranešti tėvams, kad netgi didžiausios pastangos nedavė rezultatų. Ne tik informuoti, bet ir paguosti. Tai visada sunku ir skaudu. Tėvų reakcijos skirtingos: vieni alpsta, kiti rėkia... Daugelyje pasaulio ligoninių dirba psichologai, kurie yra pasirengę profesionaliai padėti. O tos pagalbos reikia ne tik netektį išgyvenantiems šeimos nariams, bet ir medikams. Mirtis - didelis stresas, paliekantis skaudžius randus visiems.
Kas padeda išlikti stipriems?
Vaikų reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje dirba 6 vaikų intensyviosios terapijos gydytojai, 14 slaugytojų, 5 slaugytojų padėjėjai. Iš skyriuje veikiančių 6 lovų retai kuri būna tuščia. Kiekvienas ligonis – tai ypatingas atvejis, kai tenka sutelkti visas žinias, patirtį ir jėgas, kai visiems tenka dirbti ranka rankon. Šio skyriaus žmonės supranta vieni kitus iš pusės žodžio. Darbas labai atsakingas, įtemptas, komandinis ir daugelis čia dirbančių medikų skyrių laiko savo antraisiais namais. „Sekasi tada, kai yra geras tarpusavio ryšys, supratimas. Dirbant su vaikais tai būtina, nes jie labai jautrūs, bet koks personalo santykių nesklandumas galėtų atsiliepti jų sveikimui. Mes daug laiko praleidžiame kartu - ne tik darbe, bet ir laisvalaikiu. Bendraujame ne tik mes, bet ir vaikai, anūkai. Mūsų stiprybė, padedanti rasti išeitį iš sunkiausios situacijos – kompetencija ir geri kolegų santykiai“, - sako vedėja.
Valentina Jakimavičienė
„Lietuvos žinios“
